KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO

THE KILLERS – SAM’S TOWN’ 2006

* * *



Nauji roko ambasadoriai ir favoritai MTV ekranams bei žiūrovams pagaliau išleido ilgai lauktą antrą albumą. Na ir kam gi Brandonui Flowers’ui reikėjo taip iš anksto pūstis? Jis žadėjo mums naują Amerikos revoliuciją, kuri bus nuožmesnė už Bruce Springsteen “Born in the USA”. Jis kalbėjo apie garsus, kurie paguldys veidu į žemę “Achtung Baby”. Ir aš patikėjau, išgirdęs pirmą “Killerių” singlą iš šio albumo “When You Were Young”. Tačiau deja, “Sam’s Town” nėra revoliucija, geriausiu atveju tai - pavargusių nuo gero gyvenimo jaunuolių mini-maištas po futbolo rungtynių.

Nereikia suprasti neteisingai – albumas nėra prastas. “Killeriai” žino, kaip dėlioti major akordus, kurie gerai skambėtų eteryje ir didelėse scenose, jie gamina patosą su pasimėgavimu. Kas labiausiai erzina kritikus yra tai, kad jie nesupranta, kiek Brandon Flowers’as yra nuoširdus, tai darydamas. Todėl vienas iš esminių priekaištų grupei yra jos kilmė. Maždaug, neįmanoma tikėtis išskirtinio albumo iš grupės, kilusios iš miesto, kurio vardas yra visko, kas dirbtina ir nenatūralu, sinonimas. Be abejo, jie iš Las Vegas.

Tačiau su šiuo argumentu aš nesutinku. Teisė sukurti dešimtmečiams išliekančią muziką nėra rezervuota tik atlikėjams kilusiems iš niūraus pogrindžio ar prastų kvartalų didmiesčiuose. Maloniu netikėtumu man tapo ženkliai patobulėjęs Flowers’o vokalas, jis dainuoja ant ribos, nebeapsiribodamas saugia pop-maniera, naudota debiutiniame “Hot Fuss” ir tai nuima bent jau dalį kaltinimų dirbtinumu. Kaip ten bebūtų, dainos albume savo forma dažnai neatitinka turinio, ir atvirkščiai. Ir čia aš pritariu S. T. Erlewinui iš allmusic.com : “The Killers” šįkart mums bando prastumti klišes, tarsi jos būtų mitai. Tiek muzikine, tiek lyrine prasme. Tai pastebima.

Ir aš tikiuosi, kad geriausias jų albumas dar ateityje.


ELECTRIC SIX – SWITZERLAND’ 2006

* *



Turbūt gana logiška, kad atėjo laikas nusivilti dar viena roko juokdarių grupe. Jų vaipymasis, nuo proto nušokę tekstai, mažo biudžeto vaizdo klipai ir ironiška grojimo maniera, lyg grupė iš Čiobiškio jaustųsi esanti Kiss’ais, kaip reikiant žavėjo “Electric Six” ankstesniuose albumuose “Fire” ir “Senor Smoke”. Bet viskam yra savas laikas, ir jei išgirdus pirmą albumo gabalą “The Band in Hell”, dar tikiesi toliau sulaukti konceptualių patyčių iš kokio Chris Isaak, tai išgirdus antrą “I Buy The Drugs”, supranti, kad jie yra tokie pat nuobodūs, kaip ir “Weezer”. Ir tolesnės kvailystės albume bei nuvalkiotas rokenrolas nebekabina taip, kaip norėtųsi. Nenustebsiu, jei šioje rubrikoje apie “Electric Six” kalbame paskutinį kartą.

Tačiau – būtina išgirsti gabalo “Infected Girls” (ech, ta toli einanti kai kurių mūsų merginų reputacija) pabaigą, kur tūla tautietė lietuviškai išberia tekstą iš praėjusio albumo “Pleasing Interlude No. 1” apie hamburgerius, kokakolą ir apgaviką už prekystalio.

Taip, mes tikrai apgauti - Dick Valentine, grąžink pavogtus pinigus ir interneto megabaitus!


THE DECEMBERISTS – THE CRANE WIFE ‘2006

* * * *



Su “The Crane Wife” dekabristai, kalbant jų pačių žodžiais iš “Picaresque”, atsidūrė banginio pilve. Banginis šiuo atveju yra “The Capitol”, ir atėjusiam iš nepriklausomos įrašų firmos kolektyvui tai galėtų būti potencialiai pavojinga situacija, grasinanti šlove, žurnalų viršeliais, lengvais pinigais ir lėkštu, kuo daugiau vartotojų besikėsinančiu apžioti repertuaru. Tačiau tai negalioja “The Decemberists”. Tik ne šį kartą.

Iš to, kad poeto Colin Meloy vedama grupė naujame pakylėtame amplua jaučiasi stulbinamai komfortabiliai, galima spręsti iš to, kad jie visiškai nebijo albume paleisti ganytis tokio žvėries kaip beveik 13 min. trukmės “The Island, Come and See”: nespėjanti nusibosti kompozicija balansuojanti tarp senukų “Supertramp” ir “Innuendo”. Netikėtas beveik disco šmotas “Perfect Crime”; jau ankstesniuose albumuose išvaikščiotais akustikos ir intymumo takais bevaikštantys “Shankill Butchers”, “The Crane Wife 3” ir “Yankee Bayonet”. Albumo nuotaika keistai giedra, palyginus su 2005-ųjų “Picaresque”. Nepaisant to, tekstų temos išlieka tos pačios - išsiskyrimas, meilė, mirtis. Viską sudėjus, skamba taip, lyg bravūriškai nusiteikęs armijos orkestras grodamas polką mūšio lauke išeitų prieš tankus. Išklausius “The Crane Wife”, atrodo, kad tai yra protingiausia gyvenimiška pozicija, kokią tik gali pasirinkti.

O ar “ The Decemberists” taps naujaisiais “REM”, dar pamatysime.


BECK – THE INFORMATION’ 2006

* * * *



Apie tokius retus veikėjus kaip Beck Hansen, daug rašyti negalima. Ir neišeina. Nuo pat 1994-ųjų Beck’as nėra tik rokeris, kartu jis yra ir vienas novatoriškiausių šių laikų menininkų, sugebantis vizualines pop-art’o manifestacijas ir postmoderno eklektiką perkelti į muzikinę formą. Visi jo albumai – aukščiausios prabos klasika netaikant bandomojo laikotarpio. Todėl Becko vieta yra vadovėliuose, o ne recenzijose.

“The Information” – ne išimtis. Keliolika stilių, keli šimtai sunkiai suvokiamomis kombinacijomis tarpusavyje derančių garsų ir šešiasdešimt minučių kokybiško, nors kartkartėmis ir sunkiai virškinamo, malonumo.

Favoritai: “Nausea” ir “New Round”.


BADLY DRAWN BOY – BORN IN THE U.K. ’ 2006

*



Ech, pasirodo kaip nesunkiai galima degraduoti nuo puikių melodijų kūrėjo ir atlikėjo (prisiminkite “Once Around The Block” ir “Disillusion”) iki pasibaisėtinai nykios foninės muzikos rašytojo oro uostų tualetams. Damon Gough visiškai apleido gitarą, ir kankinamai ilgų 13 albumo gabalų prakiurkso prie kliapo, spaudinėdamas tuos pačius klavišus, įvarydamas klausytojui neviltį ir depresiją.

Damonas kukliai teisinasi, aiškindamas, kad su “Born in the U.K.” norėjo apdainuoti gyvenimą Britanijoje. Tokiu atveju atsakingi pareigūnai jau turėtų jį būti išsikvietę pokalbiui dėl žalos šalies įvaizdžiui darymo. O man gaila, kad “Badly Drawn Boy” pavogė puikų albumo pavadinimą iš kurios nors žymiai jo vertesnės britų grupės.


TV ON THE RADIO – RETURN TO COOKIE MOUNTAIN’ 2006

* * * * ½



“Return to Cookie Mountain” rizikuoja būti nesuprastas, išklausius jį pirmą kartą. Tačiau vėliau “užvelka” taip, kad susimąstai, ar girdėjai dar ką nors geresnio 2006-aisiais.

Šiame penkių žmonių kolektyve iš Bruklino, NY – keturi afroamerikiečiai. Turint omenyje, kad “TV on the Radio” muzika yra roko ir nekonvencinių audio ir harmonijos struktūrų lydinys, kyla natūralus klausimas, į kurį gitaristas Malone atrėžia šitaip: “neįtikėtina, kiek daug žmonių klausia mūsų, ar juodaodžiams nėra keista groti roką. Tai pati absurdiškiausia kultūrinė amnezija, kokią tik galima įsivaizduoti.”

Amneziją greitai pakeičia unikalūs pojūčiai, girdint, kaip albume persipina turtinga ir puikiai subalansuota instrumentuotė iš post-rock arsenalo, skaitmeniniai žaidimai samplais ir loopais bei afrikietiškai ekspresyvus iš Nigerijos kilusio vokalisto Adebimpe balsas. Griežčiausia “rokinė” daina albume yra “Wolf Like Me” – piktai pulsuojantis sintezatorinis monstras, tuo tarpu prisijaukinti avangardinius “I Was A Lover”, "Let the Devil In” ar “Playhouses” gali užtrukti šiek tiek laiko. Ir dar lieka kelios puikios dainos: “Hours”, “A Method”, “Blues From Down Here”, “Tonight” ir su pačiu David Bowie fone – “Province”.

“TV on the Radio” prezentuoja save kaip protesto grupę. Jiems nepatinka Dž. Bušas, karas Irake ir suknistai slogi paprastų žmonių savijauta po rugsėjo 11-osios. Grupės “smegenų” David Sitek žodžiais, “kodėl pankai dabar dainuoja apie mergaičių problemas? Jie turėtų dainuoti apie tai, kaip išbarškinti Dick Cheney dantis. Kur mūsų Bob Dylanas? Kur mūsų Allen Ginsbergas?”

“Return to Cookie Mountain” tekstai išties yra stiprūs ir niūrūs: Sitek sako, kad albumo įrašo metu septynis kartus žiūrėjo “Apocalypse Now”. Na, ir surūkydavo apie svarą žolės per mėnesį. Nepaisant to, kokiose miglose skendėjo kūrybinis procesas, galutinis rezultatas yra įstabiai ryškus. Rekomenduotina.

TV on the Radio

2006 m. lapkriļæ½io m?n. 07 d.