Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003)

Rimtoms ir visa apimančioms tendencijoms nusakyti, be abejo, reikėtų pamatyti daug daugiau rusiško kino, negu aš spėju, bet visvien: ar pastebėjote, kad daugelis naujesnių rusiškų ("rimtųjų" – ne komedijinių) "hitų" ("Valstybės patarėjas", "Turkiškas Gambitas", "Vairuotojas Verai", "Savi", "Papa", "Raitelis, vardu mirtis", "Žvaigždė" ir t.t.) kalba apie praeitį – lyg kažkodėl vengtų dabarties. Arba visai nei apie praeitį, nei apie dabartį, o apie kitokią realybę ("Naktinė sargyba"). Net šovinistėlis su talentu – Balabanovas – savo naujausiam gangsteriniam tarantiniškam kūrinėliui "Žmurki" pasirinko ne dabartį, o praeitį (tiesa, netolimą) – "perestrojkos" laikus. Na, tie filmai, kurie vis tik kalba apie dabartinę Rusiją, dažniausiai būna tendencingi, nuspėjami, lyg padiktuoti... Bet ne visi. Va filme "Babusia" jokio "diktavimo" su žiburiu nepajusi. Net atvirkščiai – niūrusis realizmas čia lyg šlapia mazgote tėškia per veidą.

Filmo įvykiai nesudėtingi: dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir sunkios finansinės padėties, močiutė Tosia, ant savo pačių "nešusi" ištisas kartas, yra tampoma nuo vieno giminaičio prie kito, ir nei vienas nenori paaukoti lašo konforto ir priimti ją gyventi pas save. Su tokiu siužetu – rodos sudarytos visos sąlygos mano taip nemėgstamam ašarų "spaudimui", bet jo čia visai nedaug, ir viskas atlikta gražiai, skoningai, ne "pigiai".

Kaip minėjau, filme drąsiai rodomi arba minimi nenušlifuoti, nenuglostyti, skaudūs realybės įkandimai. Karas Čečėnijoj, skurdas, alkoholizmas... Ko gero, dar niekad nebuvau matęs taip aiškiai ir įtaigiai kine pavaizduoto alkoholizmo baisybių. Ir apskritai, "Babusia" yra neįtikėtinai gyvas, realybe alsuojantis filmas, jo artumas dokumentikai išties pribloškia! Daugelis kino žiūrovų "realumą" labai vertina (o tiksliau – maišydami meno ir dokumentikos funkcijas, labai mėgsta peikti "ne tikroviškus" kino momentus), ir daugelis kino kūrėjų tą patį "realumą" labai stengiasi kine sukurti. Ne visiems vienodai pavyksta. Be abejo, tai priklauso nuo daugybės faktorių, kaip kad vaizduojamo laikotarpio, aktorių talento, žanro, auditorijos sugebėjimų susitapatinti ir kitų aspektų. Bet tikrai, pridėjęs ranką prie širdies, galiu drąsiai sakyti: tokio realumo įspūdžio, kaip "Babusioje", dar niekur nemačiau. Didžiulis koziris šiuo atveju, ko gero, yra tai, kad pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta ne profesionali aktorė, o tikra, paprasta bobutė – Nina Šubina, kuri ramiausiai sau gali tiesiog vaidinti save. Ir visai nesvarbu, ar tam reikia daugiau aktoriaus talento, ar mažiau – rezultatas tas pats: nė sekundei nesuabejoji, kad ji ir yra ta bobutė, kurios gyvenimo vingius, kalnelius, atodūsius ir šviesias akis filme matai. Filmo personažai – ne "kokybiški" gražuoliai, o visai nedailūs paprasti žmonės. Ta "beveik dokumentika" leidžia tapatintis, atrasti tarp personažų save ar į save panašių – tokis dalykas pasakojamajame mene paprastai masina, šiuo atveju – vargu bau, nes jie nedailūs ne tik išore. Pati "babusia" ne tiek daug ir vaidina – jai užtenka tiesiog romiomis mylinčiomis akimis žvelgti į viską, kas vyksta, o vaidybos krūvį neša, ir būtina pabrėžti, profesionaliai, tiksliai ir originaliai neša, visi kiti filmo aktoriai – taip pat visai ne žvaigždės: Ana Ovsiannikova, Olga Oniščenko, Vladimir Kulakov, Sergej Anufrijev ir kiti. Paradoksalu: pagrindinis aktorius vaidina ne daug, o vis dėl to viską nulemia. Lyg tornado centras, kurio kaip ir nesimato, bet aplink jį viskas sukasi...


Nepaisant niūrumo ir nedailintų žmonių, filme yra ir grožio. Ir nepatikėsite iš kurios pusės jis ateina – o gi iš folkloro. Tikros, senos slaviškos dainos neturi nieko bendro su tuo, ką įsivaizduojame stovint už pasakymo "rusiška muzika". Žalių arba snieguotų gamtovaizdžių, spalvingų audinių, net paprastų šokių arba kad ir retų šypsenų fone šitos dainos skamba kažkaip pakylėtai, archaiškai, net mistiškai. Po to ir filmo finalą prainterpretuoti mistikos ar sakrališkumo žvilgsniu visai nesunku...




Nebūtų rusai, jei pro rimties sieną neprasiveržtų nors spindulėlis šypsenos. Tiesiog šiaip, iliustracijai – maža ištraukėlė iš puikiai suregztų filmo dialogų (scenarijaus autorė – ta pati Lidia Bobrova), pokalbis tarp antraeilių personažų:
- ...Tau vis juokeliai galvoj... O mano motiniška širdis krauju apsilieja, mirsiu, ir liks Liza viena...
- O aš?...
- O ką tu?
- O aš su kuo liksiu?
- Su puse litro! Jis tau brangesnis už motiną!
- Taigi viskas, nebegeriu gi daugiau, užrišau!...
- Oj... Kad tavo žodžiai – dievui į ausis...
- (žiūrėdamas į viršų) O dievo nėra...
- Šėtonas užtat yra!
- Tas tai tikrai yra…

Nemažai apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose susižėręs filmas yra paprastas, nepretenzingas, neišsišokantis, jame "tik" dialogai, kelias, namai, gamta, peizažai, buitis, ir minėti folkloriniai nukrypimai. Viskas pateikiama be jokių staigumų, be jokių efektų, klipinės "estetikos", be pataikavimų geografiškai ar amžiaus prasme platesniam žiūrovų ratui. Ne visiems ir iš jūsų jis patiks, bet vistiek pažiūrėkit: ką pamatysit – ant pečių nenešiosit.

Nesiimsiu gretinti filmo ikonos babusios Tosios ir visos "vargšės" nustekentos Rusijos. "Babusios" apžvalgėlę geriau užbaigsiu tokia šio puikaus kūrinio idėjine puse: filme vis paminimi "naujieji rusai", apie juos šnekama, kaip apie visai atskirą (be abejo, neigiamą) reiškinį. Bet pažvelgus atidžiau, pažvelgus naiviomis senosios filmo herojės akimis – aiškiai matosi, kad filmas gretina visus, ir "naujuosius", ir "senuosius" rusus, ir ne taip svarbu, ar vis dar važinėji su "pirmuku" ar su prabangiu džipu, ar gyveni rūmuose, ar dviejų kambarių butuke, moralės akivaizdoje visi atsistoja į vieną eilę. Ne, nesupraskite neteisingai – filme nėra rūsčių pamokymų, graudulingų moralizavimų, pompastiškų gėdinimų ir vienareikšmiškų baksnojimų pirštu į kaltuosius. Net pati babusia nieko nekaltina, ji visus myli nieko nereikalaujančia meile. Filmas tiesiog atspindi tai, kokie mes esame, kokie būsime ar galėtume būti ar nebūti, kaip ir daugelis genialių meno kūrinių, jausmus, emocijas ar mintis filmas "Babusia" sudrumsčia, pažadina, pasėja žiūrove jų tiesiogiai nesakydamas. Ir, neimdamas jokių papildomų resursų, išskyrus pusantros valandos ne tokio jau ir brangaus laiko, šis kūrinys mūsų sielose talpina išmintį ir kuria vertybes.

Adutis

2005 m. rugsļæ½jo m?n. 02 d.