Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai

Pats esmi būras, besisukaliojantis pasaulyje, artimame sportui, tad pasigirdus tokiems šventvagiškiems pamąstymams kaip “Judėjimas prieštarauja žmogaus prigimčiai”, nejučia vienu metu panižta delnai ir pažastys, kas itin sukomplikuoja kasymosi procesą ir neduoda ramybės ilgesnį laiką, nei baigiasi alus bokale. Tad šiuo rašiniu pabandysiu pateikti jums šiokios tokios propagandinės medžiagos – idant jums pranyktų (ar bent jau sumažėtų) pagunda nukrypti nuo judėjimo kulto garbintojų pasirinkto kelio ir atsisakyti šios taip mielos mano širdžiai (ir piniginei) veiklos.

Visi esame girdėję tokius posakius kaip “juda vadinasi gyvas”, “geriau 10 kartų suprakaituoti, nei vieną kartą apšerkšnyti.”, “bėga, vadinasi kaltas” – juos sugalvojo liaudis, bei protingi žmonės.

Na, iš tiesų norėjau posakiais pademonstruoti, kad liaudies išmintis pritaria judėjimo kaip stiprinančios sveikatą ir gerbūvį priemonės idėjai. Kadangi tai ne visai pavyko tai pereisiu prie dalykų, privertusių jūsų kuklų tarną sutelkti ryžtą, bei jėgų likučius ir surašyti šias eilutes.

Taigis, dvasingai bediskutuojant forume forume godotinieji Jurgita ir Meškiukas pradrįso išviešinti tokią šventvagišką mintį, kad judėjimas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir netgi kenkia sveikatai. Cituoju:
“Jurgita: 2006.08.01 10:38 Sestadienio Respublika rase apie Algirdo Mykolo Brazausko dukra Laima Mertiniene kuri stebuklingai meta svori pagal stebuklinga dieta. ir ta dieta sako, kad judejimas ir visokie fiziniai pratimai nerekomenduojami ir netgi draudziami. ir kitur esu girdejusi, kad fizinis aktyvumas aina pries zmogaus prigimti. tai ka daryt- ait i kacalke ar neit?”
“Meškiukas: 2006.08.01 11:56 . ...Apie žmogaus skeleto struktūrą mačiau Discovery laidelę, kur buvo teigiama, kad vaikščiojimas ant dviejų galūnių duoda didžiulį krūvį stuburui, dėl ko sunkus fizinis darbas/sportas yra prieš žmogaus prigimtį...”

Tik perskaitęs šiuos postus panūdau šokt aniems į akis ir drabstydamasis seilėmis vadinama substancija pult įrodinėt šitokių minčių neteisingumą beigi šventvagiškumą. Tačiau šiek tiek pamąstęs, nusprendžiau, kad ir čia esti racionalaus grūdo. Tad toliau savo padriką minčių srautą bandysiu sisteminti tokiais skyriais: 1) Judėjimo žala organizmui. 2) Nejudėjimo padariniai. 3) Ar verta Jurgitai eiti į Kačialkę?

Judėjimo žala organizmui

Pradžiai, prieš atskleisdamas jums dalį tiesos apie judėjimo žalą mūsų organizmui, norėčiau šiek tiek pasamprotauti apie žmogaus prigimtį ir tos prigimties santykius su judėjimu. Kalbant apie žmogaus prigimtį tenka atsigręžti i evoliuciją: anot protingojo Darvino teorijos esame išsivystę iš vienaląsčio organizmo, pabuvę ląstele, po to pasijungėm su chebra į ląstelių koloniją, galų galiausiai virtome daugialąsteliniu organizmu. Na, o toliau – visi pamenate: žuvis, sausumos reptilijos, žinduoliai, primatai ir galų gale homosapiensas. Judėjimas gi, buvo įrankis visoms minėtoms gyvybės formoms išlikti, susirasti maisto, susilaukti palikuonių ir dominuoti žemesnių gyvybės formų atžvilgiu. Taigi pats judėjimas neturėtų prieštarauti mūsų prigimčiai, kadangi mes evoliucionavome judėjimo aparato tobulinimo kryptimi. Nors kita vertus mūsų pradžių pradžia – visai nejudri ląstelė.

Taigi dėl judėjimo prieštaravimo/atitikimo mūsų prigimčiai: tenka konstatuoti, kad požiūris į šią problemą priklausys nuo pozicijos iš kurios mes ją nagrinėjame: jei iš vienaląsčio organizmo pozicijos – judėjimas kenkia ir yra visai nereikalingas ramiam, aplinkos medžiagų perdirbimui, jei gi pažiūrėsime iš žinduolių (kuom mes galiausiai ir patapome) pozicijos – nejudėsi = negyvensi (nors šiais visagalės medicinos laikais ir tai įmanoma).

Deja, nors ir kaip skaudu pripažinti, judėjimas žaloja mūsų organizmą. Dėvisi sąnariai, sausgyslės, kartais žalojami vidaus organai (raumenys, širdis, kepenys, inkstai, skrandis, plaučiai). Visi šie pažeidimai išryškėja su amžiumi arba itin intensyviai judant (sportuojant, pavyzdžiui). Kadangi žmogaus judamasis aparatas yra iš svertų sudarytas mechanizmas, natūralu, kad naudojant jis dėvisi, nepaisant pakankamai efektyvios sutepimo sistemos (sąnariuose esančių riebalinių audinių) bei nuolatinio sistemos atnaujinimo (atsinaujinant kaulų, kremzlių, sausgyslių ląstelėms). Vidaus organai gi, žalojami atliekant judesius ekstremaliomis sąlygomis, ar nepalankiomis oro sąlygomis, nepasiruošus (neapšilus) ir pan. Pavyzdžiui staigiai, nepasirengus keliant svorį gali plyšti, raumenys, sausgyslės, raiščiai, skrandis, šlapimo pūslė, stemplė. Bėgant šaltyje, galima peršalti ir taip susižaloti plaučius, trachėją. Atliekant labai sunkų darbą galima sutraiškyti dantis (taip taip, savo dantis! – kai įsitempę sukandate juos. Kiek pamenu, liga, kai žmogus nejučia ima griežti dantimis vadinama Bruksizmu – čia kaip tik tas atvejis). Atliekant alinantį, ilgai trunkantį darbą (įveikiant ultra triatlono distanciją) dėl išsekimo gali sutrikti kepenų, inkstų veikla, taip pat nederėtų pamiršti ir širdies, kuriai judėjimas visada reiškia papildomą krūvį. Visa tai įmanoma judėjimo metu.

Bet visi pastebėjote, kad kalba eina apie ypatingas sąlygas (apšilimo trūkumas, didelio intensyvumo ar ilgai trunkantis krūvis, ekstremali aplinkos temperatūra (karštis, šaltis)). Bet ar žaloja mūsų organizmą kasdienis judėjimas? Deja taip. Pažvelkite į savo tėvų rankas (jei jie senyvo amžiaus), manau visi esate matę kaip atrodo seno žmogaus artrito išsukioti pirštai, visi esate girdėję apie sąnarių susidėvėjimai kai tenka keisti visą sąnarį dirbtiniu- visa tai kasdienės veiklos padariniai.

Kitas puikus judėjimo žalos pavyzdys yra sportininkai. Ištobulinus treniruočių metodikas, bei dėka šiuolaikinių reabilitacinių priemonių, sportininkai sugeba treniruočių metu ištverti ypatingai didelius krūvius. Ko pasekoje sporto rekordai vis dar nepaliaujamai auga, tačiau sportininkai – vis dažniau, palyginti jauname amžiuje priversti dėl traumų ar ligų palikti didįjį sportą, o baigę sportuoti susiduria su judamojo aparato susidėvėjimo problema.

Nejudėjimo padariniai

Kad ir kokį blogą įspūdį galėjote susidaryti apie judėjimą, dar žalingesnis yra nejudėjimas. Manyčiau, kad pats vaizdingiausias nejudrumo poveikio pavyzdys yra galūnės atrofija po ilgai trukusios imobilizacijos (pvz., ilgai laikius gipse po lūžio) arba neįgaliųjų nejudrių galūnių atrofija – nejudant sunyksta raumenys, silpnėja kaulai sąnariai ir sausgyslės tampa mažiau paslankūs ir lengviau pažeidžiami. Tai nejudrumo poveikio judamajam aparatui pavyzdžiai, tačiau nejudra veikia visą organizmą – sulėtėja medžiagų apykaita, mažėja raumenų kapiliarizacija (retėja kraujagyslių tinklas audiniuose), silpnėja vidaus organai, kaupiasi ir auga riebalinis audinys, didėja cholesterolių ir sunkiųjų riebiųjų rūgščių koncentracija kraujyje, mažėja plaučių ventiliacija.

Na, žodžiu, baisus vaizdas. Ir kas baisiausia – visa tai vystosi daug greičiau negu norėtųsi. Ai, tiesa, dar pamiršau paminėt, kad nejudant atsirastų pragulos. Na, jei dar kokio baisaus dalyko nepaminėjau, tai patys sugalvokit ką nors baisaus ir žinokit, kad nejudant jums tas ir nutiks.

Ar verta Jurgitai eiti i Kachalke?

Nu, žinok Jurga, neįsivaizduoju. Šiaip manyčiau verta – pažiūrėsi į sportiškus vyrukus, paaudrinsi savo vaizduotę. Gal net pajudėsi šiek tiek, o tai (šiek tiek pajudėti) visada į naudą.

Nepaisant to, ką prirašiau aukščiau, judėti reikia. Judėdami treniruojame ne tik raumenis – mes stipriname visą organizmą. Pakartosiu visiems žinomas tiesas, kad judant stiprėja raumenynas, greitėja medžiagų apykaita, tvirtėja judamasis aparatas (griaučiai, sausgyslės, sąnariai), tankėja kapiliarų tinklas audiniuose, sustiprėja širdis ir kraujagyslės tampa elastingesnės, t.y. vyksta visų be išimties organizmo sistemų “apgreidas”. Žinoma, išlieka sąlyga, kad judėjimas turi būti saikingas – kaip kad negalima pulti badauti pametus protą, taip negalima ir pulti draskytis kaip pašėlusiam sporto klube kas dieną. Tokių drastiškų priemonių padarinius jau apvardinau aukščiau. Susitaikykit su mintimi, kad sporto salėje pageidaujamą efektą pasieksite negreitai – teks paprakaituoti ir paplušėti, todėl nuoširdžiai patariu neiti į “kačialkę” vien tam, kad numesti svorio, sulieknėti ir panašiai. Na, nebent esat mazochistai ir jums patinka save prievartauti ne tik darbe, bet ir po jo. Eikite pasilinksminti – pasportuoti savo malonumui. Tikrai nėra būtina atlikti visą numatytą treniruotę jei nėra nuotaikos, toks savęs prievartavimas daugeliu atveju baigiasi tuo, kad nustojama lankytis klube nusprendus kad “man nepatinka sportuoti”. Aš savo laiku eidavau į sporto klubą, nes man buvo malonu kelti didelius svorius, matyti kaip gerėja mano rezultatas, tai “užvesdavo” dirbti toliau. Po to pakeičiau požiūrį ir ėmiau lankytis sporto klube vien todėl, kad namie nuobodu – pakilnodavau štangą, pamėtydavau kamuolį į krepšį, pažaisdavau šachmatais. Rezultatai tikrai nesuprastėjo. Jaučiausi puikiai. O praėjus 8 metams pabandžiau pasportuoti tam, kad susigrąžint buvusią formą - ėjau i kačialkę kaip į darbą, tingėdamas ir prisiversdamas – taip neištempiau nė 3 mėnesių, nors turiu tikrai netrumpą sportavimo stažą. Taigi, Jurgita, tu klausei, kokius pratimus daryti, ir tikiesi kažkokių konkrečių patarimų, tai sakau tau nuoširdžiai – galima susidaryti programą ir atlikinėti tuos nelemtus pratimus, tik kaži, kiek taip ištempsi. Siūlau tau tiesiog nueiti ir išbandyti visus treniruoklius. Blogų pratimų nėra, yra tik netaisyklingai atliekami. Žinoma gal yra žmonių, kuriems patinka dirbti pagal griežtas schemas, tačiau nemanau, kad tokių yra senbernių tarpe. Tad jei yra pasiūlymas eiti į gamtą pažaisti tinklinio, ar pasivaikščioti, ar pasivažinėti dviračiu, o dienotvarkėje tuo metu įrašytas sporto klubas – siūlau eit ten, kur liepia širdis. Nes sportas, kuris neteikia malonumo – neteiks ir apčiuopiamos naudos.

Ir dar pabaigai – ne vien kačialkeje galima sportuoti. Tad nereikia nusimint jei jums ten nepatinka, nemalonu ir taip toliau. Yra beveik 400 olimpinių sporto šakų, o kur dar neolimpinės! Tikrai galima susirasti ką nors artimo dūšiai ir naudingo kūnui.

Sėkmės patiriant judėjimo malonumą!

2006 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 09 d.