Kelionės

Reikėtų pasakyti, kad keliavimas tikrai neturi jokios prasmės ir yra tuščias pinigų švaistymas. Iš tiesų slidinėjimas Austrijos Alpėse arba kelionė į Prahą autobusu pažiūrėti Rolling Stones koncerto yra tokia pati tuščia užgaida kaip ir dvasingumo paieškos Sai Babos ašrame. Aišku, galima sutikti ir su tuo, kad keliautojai būna visokie. Anot R. Rastausko, būna turistai ir būna piligrimai. Taigi Rolling Stones gerbėjas yra toks pat piligrimas, kaip ir Sai Babos pasekėjas, manyčiau kad. Apie turistus nelabai turiu nuomonės, jų kelionės irgi yra prasmingos, jose net mažiau pasiteisinimų. Kam iš viso keliauti jeigu mes judame be pagreičio ir, kaip taisyklė, visada grįžtame į tą pačią vietą. Arba, jeigu surandame bekeliaudami kitą, vis tiek kažkurią vietą norime laikyti savo namais, lizdeliu, irštva? Tos kelionės yra tik bėgimas nuo realybės ir nuo jos objektyvaus pažinimo. Aš sau radau tokį pasiteisinimą, esą kelionės man padeda sustiprinti kūną ir protą, kaip kokia kačialkė ir joga – du viename. Tiesa, dabar renkuosi tokius keliavimo būdus, kurie leistų bet kada pailsėti gerame viešbutyje su jacuzzi, ar pasiųsti Mokytoją velniop.
Taigi kokie tie išbandyti būdai ir kaip juos vertinu? Nesu keliavusi dideliu atstumu automobiliu, todėl ir nekomentuosiu, o ir šiaip man vairavimas daugiau pramoga nei susisiekimo būdas.

Tranzavimas – na ne visai Vilnius–Palanga, truputį globalesnis. Manyčiau, tai labiausiai išlaisvinantis kelionės būdas. Man teko tranzuoti po Europą tikrai be pinigu, taigi be galimybės pagulėti jacuzzi. Man atrodo, tai turi būti esminė tranzavimo sąlyga – visiškai atsiduoti kitų žmonių malonei, patirti tikrąją mazochizmo palaimą.
Minusai – negali planuoti laiko, teoriškai gali būti pavojinga, todėl šis būdas labiausiai tinka žmonėms neturintiems didelių įsipareigojimų, etato, šeimos, žodžiu, tam tikrame amžiuje. Ne visose šalyse tranzavimas įmanomas.
Pliusai – tai vienintelis būdas, kai tave iš tiesų veža. Keliauji pasroviui, turi daug laiko, pažįsti žmones, išgyveni neįtikėtinas situacijas, greitai priimi sprendimus. Praktiškai sportas su edukaciniu aspektu, galėtų būti įtrauktas į jaunimo švietimo programas.
9/10


Autobusas. Visi turbūt esat išbandę kelionę autobusu į Prahą ar Budapeštą, gal ir toliau kol skrydžiai dar buvo brangūs, o algos mažos. Atsimenu kartą, kai važiavau į Prahą, įsėdau į autobusą Lazdijuose, tai visi važiavę iš Vilniaus buvo jau girti. Nu tai čia tokios transo kelionės, toks kabokas ant ratų. Tose ekskursijose dar gėris yra, kai pagiriotas girdi gidą kalbant ir sakant į kurią pusę dabar žiurėt; tas ramina, suteikia kelionei tam tikrą formą. Per langą kažką matai, jautiesi saugiai ir patenkintas, paraleliai vyksta grupės gyvenimas. Kai kuriose šalyse, kur nėra traukinių, kelionės autobusu gali būti vienintelė keliavimo priemonė. Pvz., Tailande kelionė autobusu yra labai maloni patirtis. Autobuse jus pasitinka stiuardesė su miniaku, duoda adijalą, gėrimą, užkandį, įjungia koncertą per DVD. Po poros valandų pakelės užeigoje - įtraukta į kainą vakarienė, ryte – kava, pyragėlis. Jeigu primokėsi pinigą – gausi autobusą su nerealiais amortizatoriais ir kelionėje iš vis nejausi jokio diskomforto. Indijoe ar Nepale kelionės vietos autobusu privers suskaičioti visus šonkauliukus ir pagailėti pinigų už vakarienę. Labai įdomi kelionė autobusu iš Mc Leod Ganj (JS Dalai Lamos rezidencija) į Delį. Kadangi reikia leistis nuo didelio kalno, daliai keleivių skandžio turinys nesilaiko vietoje. Šis procesas yra kelionės dalis ir besirūpinantys ekologija vaituotojai plastiku nesišvaisto. Nusileidus nuo kalno, dalies keleivių skrandžio turinys apiplaunamas nuo autobuso sienų ir visi laimingi važiuoja toliau. Dvasinga.
7/10


Traukinys. Manęs visai nejaudina mintis apie pasivažinėjimą Olandijos ar Vokietijos išpiderastintais, atsiprašau už išsireiškimą, traukinukais. Suprantu, kad tai geras būdas pasiekti tašką B, ir kad dabar labai madinga pirkt tuos mėnesio bilietus ir keliauti. Tai užskaityčiau kaip priemonę, bet ne kaip keliavimo būdą. Dar Rytų Europoje yra šansas sužaisti su keleiviais kortomis, išklausyti viso gyvenimo istoriją, o Vakaruose tai net nežinau, koks pažinimas yra įmanomas traukinyje, gal nebent vaizdas per langą. Nors gal neturiu tame daug patirties, nes nuo kelionių tranzu ir autobusu greitai perėjau prie lėktuvų. Apie Indijos traukinius turiu ką pasakyti, vienok. Gėris, grožis, džiaugsmas. Traukiniai juda labai lėtai, taigi bet kuri kelionė trunka bent naktį. Tas padeda taupyti pinigus viešbučiui – naktį praleidi traukinyje, atvažiuoji į miestą, pasitūsini, ir vėl nakvynė traukinyje. Minusas – bilietus reikia rezervuoti, kas apriboja tavo laisvę. Aš taip nedariau, tai kartais tekdavo važiuoti pirma klase, kas reiškia stovėjimą arba tūnojimą kur kamputyje, bijant užmigti. Pavydžiu M. Gandžiui – keliavęs po Indiją pirma klase, turėjo geresnį miegą, nes buvo vyras ir vietinis.
9/10


Lėktuvas turi daugiau minusų negu pliusų ir dėl to pačio greičio. Aišku, greitis nemaišo kai kur nors skubi, bet jeigu kalbam apie kelionę kaip pažinimą tai greitis veikiau trukdo. Ką tik valgei pietus Bangalore, o po valandos atsiduri Šri Lankoje nei nesupratęs, kaip tas įvyko. Dar sunkiau išlipti iš lėktuvo praleidus šalyje kurį tai laiką, tavo širdis dar ten, o kūnas jau čia. Pats kelionės procesas, kūno pernešimas iš vienos vietos į kitą, mano senamadišku požiūriu, irgi yra svarbus, reikalaujantis laiko ir pagarbos procesas. Dabar, kai lėktuvuose nebėra jokios pagarbos keleiviams ir oro uoste bardakai nesvarbu su kokia klase skristum, skrydis kaip kelionės būdas iš vis praranda bet kokius privalumus.
6/10

Dar yra keliavimas pėsčiomis, visokiomis kanojomis, žodžiu – žygiai. Na tai čia grynasis dvasingumas, tik kad bėda taip toli nenukeliausi. Čia labiausiai kūną ir protą ir dvasią stiprinantis dalykas, žemai jam lenkiuosi.

Dar kelionės skiriasi pagal trukmę, nuotolį, tikslą ir dar kelis kokius nors požymius.
Kai važiuoji trumpam, tai jeigu aplinka labai skirtinga ar net nepriimtina, tai susikoncentruoji į tai, kaip išgyventi tą laikotarpį. Ir nereikia tada per prievartą adaptuotis, ar elgtis “cultural sensitive”. Taigi trumpos kelionės mažiau grūdina ir daugiau leidžia pažinti aplinką, nei save toje aplinkoje. Kai esi trumpai ir ne taip toli namu, tai neužeina ir didelio gylio pykčio priepuoliai, absoliutaus bejėgiškumo bangos, kurias dėl įvairovės labai sveika patirti.
Bet koks buvimas užsienyje yra išbandymas savigarbai, vien dėl to, kad esi priklausomas nuo kitų žmonių. Tas išbandymo dydis manau yra proporcingas kultūros skirtingumui. V.S Naipaul gerai rašo apie savo pirmus įspūdžius Indijoje: "mano pirmoji reakcija buvo isterija, brutaliai primesta naujo paties savęs kaip žmogaus suvokimo ir determinizmo, sumišusio su baime išlikti savimi. Paradoksas - kultūroje, kurioje individualumas nėra jokia vertybė, galima atkasti tai, kas tave skiria nuo kitų."

Tai kodėl gi žmonės keliauja? Pačiai teko girdėt daugybę visokių pasiaiškinimų, darbas toks. Pati supratau, kad išvažiavau tikriausiai dėl vieno sakinio, kurį vėliau pasakysiu kokiame nors kabake kokioje nors nuobodžiaujančioje kompanijoje “a jo, jo, gyvenau aš Indijoje metus, o ką?”. Turiu truputį vyresnę kolegę finansininkę, vieną dieną sužinojau, kad ji metus gyveno Afrikoje, kur vyras diplomatas turėjo darbą. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėt į tą moterį, dabar juokinga. Turbūt atrodžiau sau nepakankami įdomi, kad va prireikė važiuot ilgam laikui į egzotišką šalį.

Faktas, kad viso pasaulio nepamatysi, o matymo kokybė irgi yra skirtinga ir bet kuriuo atveju grįši žmogus į lizdelį. Ar kelionės duoda kažką? Tikrai nieko, gal tik po truputį įgyjamą pagreitį – pabėgimą – jei ne nuo lizdelio, tai nuo daiktiško jo suvokimo.

2007 m. liepos m?n. 08 d.