SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai.

SONIC YOUTH – RATHER RIPPED ‘2006

* * * *



Keisčiausio gitarinio triukšmo ir sąskambių roko istorijoje įkūrėjai bei čempionai, savo gyvenimuose jau skaičiuojantys penktas-šeštas dešimtis, kokybiškai sensta toliau.

Manau, kad sonikai paskutinę savo viršukalnę įveikė dar 1995-aisiais su “Washing Machine”, ir nuo to laiko jų elgesys su stygomis bei garso aparatūra tapo žymiai meilesnis bei santūresnis – prideramas tikriems Rock’n’roll High School akademikams, jau senai įrodžiusiems tai, ką ir reikėjo įrodyti.

Rather Ripped yra būtent toks albumas: nebeįrodinėjantis, neieškantis aštrių kampų bei neatrastų iškyšulių (visa tai jau padaryta “Daydream Nation” ir “Goo” laikais, jau nekalbant apie patologiškai eksperimentinį ankstyvąjį triukšmo triumfą “Sonic Death”). Nebenuklysdami į lankas, Moore ir Gordon leidžia sau ir klausytojams džiaugtis įprastomis roko tekstūromis, kurios ir toliau švyti firminiu, nors ir sušvelnintu, “Sonic Youth” skambesiu. Favoritai: Reena ir Incinerate.

Idealus albumas tiems, kas tik pradeda pažintį su grupe, be kurios sunku įsivaizduoti paskutinius dvidešimt alternatyvinio-ar-kaip-tai-bepavadinsi roko metų.

RED HOT CHILLI PEPPERS – STADIUM ARCADIUM’ 2006

* * * ½



Po 4 metų pertraukos funko didmeistriai iš Kalifornijos bloškia mums į ausis 28 naujus gabalus, o į akis – Dani California. Išties apturėjau porą smagiai atmintį dirginančių valandų, dėliodamas kas yra kaip šiame klipe: Buddy Holly/Cream/Boston/Misfits/Axl Rose? Kolegos interneto forumuose taip pat varinėjo nenuobodžias diskusijas aktualiu ultraglaustos roko chronologijos klausimu: ...Ten ne Cream, o Jimi Hendrix Experience… Nė velnio, ten Jimmy Page… Tad nenuostabu, jog Wikipedia jau turi straipsnį šia jautria tema.

Išklausęs “Stadium Arcadium” braižau paraleles ir padarau išvadą, kad jei pepperiai su “Dani California” chronologizavo 50-00-ųjų muziką, tai šiuo albumu jie įamžino savo pačių nugyventą epochą. Albumas skamba kaip rinkinys iš “Blood Sugar Sex Magik”, “One Hot Minute” ir “Californication” . Todėl aš tiesiog nukankinu Winampą šokinėdamas pirmyn atgal per visus 28 takelius ir niekaip neįsikirsdamas, kuria kūno dalimi turėčiau suvirškinti šią riebią mišrainę.

Vos bepradedant odos paviršiumi jausti gaivias “Blood…Magik” laikų vibracijas (Hump de Bump, She's Only 18, Warlocks) ir prisimenant, kas yra geriausias visų laikų boso gitaristas planetoje, į sceną įšliaužia bjauriai išsiviepę, glitūs ir varvantys cukrumi kalifornikacijos laikų palikuonys (Snow, Slow Cheeta, Stadium Arcadium). Beprasidedančius traukulius sunkiai, bet suvaldo Torture Me, Especially in Michigan ir ReadyMade. Ir taip kelis kartus.

Lyg ir turėtų pakakti, nes antra albumo dalis atrodo fokusuota į niekur. Todėl vienu prisėdimu perklausyti albumą praktiškai neįmanoma.

Apibendrinimui – “Stadium Arcadium” yra lyg prieš savo valią nebaigtas lytinis aktas: kur kas geriau negu nieko, bet nuotaika smarkokai suknista anyway…


WOLFMOTHER – WOLFMOTHER ‘2006

* * * ½



Oho… Pirmi australų trio akordai “Colossal” bloškia mane prie sienos ir iš ausų ima kraujuoti, o antras gabalas (“Woman”) išsprogdina langus. Ir švilpiant piktam 70-ųjų vėjui kambaryje ima sūkuriuoti alkanos ledzepų ir “Black Sabbath” dvasios.

Tiems, kas Robertą Plantą ir Ozį laiko vos ne sielos broliais, albumas gali pasirodyti kaip niekingas ir nereikalingas bandymas pergroti “Children of the Grave” ar “Immigrant Song”.

Tuo tarpu nostalgijos neapsunkinta jaunesnė auditorija be sąžinės graužaties gali tituluoti “Wolfmother” naujais hard rock psychodelics apaštalais.

Apibendrinant, geras ir vertas klausymo dar labai šviežių rokerių darbas, su aiškiomis įtakomis ir citatomis. Andrew Stockdale nusipelno išskirtinių ditirambų už galingai rėžiantį balsą – kažkur tarp Jack White ir to paties Planto.

Lauksime daugiau.


THE RUSSIAN FUTURISTS – ME, MYSELF AND RYE ‘ 2006

* * *



Gaivinantis electronica produktas šokiams (mmm… nors gal greičiau lounge’ui). Bet jei Malevičius savo “Juodam kvadratui” būtų įpaišęs bent vieną riebią raudoną įstrižainę, rezultatas būtų kur kas įdomesnis.

Taip ir daugiskaitiniais rusų futuristais apsimetusiam amerikiečiui Matthew Adam Hart'ui – giedro skambesio, bet dažnai klampesniame nei norėtųsi fone trūksta aiškaus ugnimi spjaudančio pretendento į kokius nors hitus.

Kita vertus juk tai viso labo ankstesnių albumų kompiliacija. Kuri ir užkabina įsigyti tuos ankstesnius albumus.

THOM YORKE – ERASER’ 2006

* * ½



Solinis Radiohead balso darbas. Fone virpa elektroniniai kuždesiai ir ritmo mašina, viršuje sklendžia preparuojamas Thom’o balsas. Nepaisant pasikeitimų instrumentuotėje, albumo nuotaika išlieka tobulai radioheadiška: tai bereikalingai prašmatnios ir įmantrios mūsų visų laidotuvės. Gal iš tiesų – erase?




THE GOSSIP – STANDING IN THE WAY OF CONTROL’ 2006

* * *



Disco beat’as, fūzuotas bosas, pankrokinė gitara ir mėsą nuo kaulų plėšiantis merginos balsas. Štai toks trio, kuris verčia garsą sukti iki dugno. Per daug infantilu, kad užkabintų ilgam, per gerai, kad būtų galima visai nekreipti dėmesio.

Bendrame disco-punk kontekste šauniai išsiskiria blues/soul/whatever “Coal to Diamonds” ir “Dark Lines”. Albumui pasibaigus, darau išvadą, kad išties puikus Ann Wilson vokalas geriausiai skambėtų ne pankroką grojančioje grupėje.


THE FUTUREHEADS – NEWS AND TRIBUTES’ 2006

*



Mano atsargiai pašlovinti už savo debiutinį albumą, “The Futureheads” grįžta su atgrasiai neišraiškingu produktu. Gerai valdomi pritariantieji kolektyvo balsai, taip gerai susiklausę debiute, čia dėliojami bet kur ir bet kaip, galbūt stengiantis juos pabrėžti kaip grupės vizitinę kortelę. Bet rezultatas apgailėtinai komiškas. Pridėjus dar ir nykiai neišraiškingas melodijas, ateities galvas belieka kišti po giljotina.

Kai kas sako, kad vaikinai stropiai padirbėjo ties tekstais – bet kam Lietuvoje įdomios 50-ųjų “Manchester United” katastrofos?

Su tam tikru nustebimu konstatuoju, kad vis dėlto yra britų grupių, kurių mano ausys tiesiog nepriima.

2006 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 06 d.