Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD

BLOC PARTY – A WEEKEND IN THE CITY’2007

* * *



“Bloc Party” po dviejų metų pertraukos grįžta su antruoju albumu. Užsikabinau, išgirdęs signalinį singlą “The Prayer” – kuris savo kapotu ritmu, urzgiančiomis gitaromis ir dramatiška elektronika atrodo turėjo įprasminti visą artėjančio “A Weekend in the City” turinį. Iš netikėtumo atlėpo ausys ir pamaniau, kad klausausi “TV on the Radio” – daina pribloškia savo konstravimu ir retai beužtinkamu šviežumu.

Tačiau visa kita… Jokiais būdais nėra blogai, bet tokios masės kaip “The Prayer” nebeturi nė viena albumo daina. Tai vienoje, tai kitoje vietoje pastebi, kad bereikalingai per daug perkusijos ("Where Is Home", "Sunday"). Kitur per mažai gitarų. Per ilgos įžangos, kurios kartais užima visą dainą ("Kreuzberg"). Ir pernelyg dažnai šiose tuštumose pasimeta dramatiškas Okerere balsas. Balanso trūkumas verčia jausti įtampą ir griežti dantimis.

Kai po vienos ar kitos grupės debiutų jau pradeda rodytis, kad ilgam turėsim kažką nemažiau už “The Cure”, “Depeche Mode” ar “Radiohead”, ima ir ateina tas metas antrajam albumui, kuris nė iš tolo neprilygsta pirmajam. Kodėl taip yra? Ar iš tiesų pasaulis pradėjo greičiau suktis? Pašlovintos grupės išvažiuoja į nesibaigiantį intensyvų turą, skubėk, skubėk, metai lakstant po visą pasaulį – o tada ateina laikas naujienoms, ir tuomet pervargimas, stresas, skuboti sprendimai ir palengvėjimas tik toks, kad spėjai įvykdyti dar vieną terminą.

Noriu manyti, kad trečiuoju bandymu “Bloc Party” pavyks sukoncentruoti savo talentą į vientisą, unikalų albumą, kurio jie ir yra verti.

Taupantiems laiką, be “Prayer”, siūlau dar paklausyti "Song For A Clay", "Waiting for the 7:18", "I Still Remember".

TOM WAITS – ORPHANS: BRAWLERS, BAWLERS & BASTARDS’2006

* * * * ½



Man iš tiesų visuomet truputį baugu rašyti apie šį žmogų. Nes jis yra iškrypęs ir pernelyg keistas mūsų padermės atstovas. Savo pjūkliniu balsu jis nusmailina fortepijono stygas ir įsmeigia patikliems klausovams giliai į nugaras. Pasakoja istorijas, kurios tegali įvykti pragare arba lizergino rūgštimi nupurkštuose veidrodiniuose kambariuose. Blaškosi teatro scenos dulkėse. Geria kavą ir klastingai rūko su Iggy Popu pas Jarmuschą. Po to klausovai niekada nebebūna, tokie, kokie buvo. Waits’as taip elgiasi jau beveik 40 metų. Ką jis bedarytų, bliuzą, roką ar balades, po jo maniakiško antpuolio, baladės nusimeta visą per dešimtmečius užsidėtą grimą ir draperijas ir pusnuogės išeina šokti į gatvę. Klausovai su styrančiomis kliapo stygomis širdyse vaitoja, eina iš paskos, ir prašo dar.

Prašyti – ir gauti daugiau, negu galima tikėtis: tai yra “Orphans”. Trys albumai viename, 56 anksčiau neskelbti, įvairioms progoms parašyti Meistro kūriniai. Našlaičiai. Galima būtų manyti, kad jei neskelbti, tai ir prasti ir niekam nereikalingi; tačiau per ilgą laiką Tom Waits nusikalė sau tokią prabą, kad prastų gabalų jis tiesiog nebegali turėti.

“Orphans” trilogija aiškiai struktūrizuota: “Brawlers” tai pirmykštis bliuzrokas; “Bawlers” – kraujuojančios baladės; “Bastards” – plataus diapazono eksperimentai su garsais, poezija ir chaosu (prisipažįstu, jos vienintelės iki šiol neįveikiau).

Nedalinsiu jokių rekomendacijų dėl stiprių/silpnų(?) “Orphans” vietų – besidominčiam muzika žmogui šį albumą išklausyti privaloma ir tegul savo favoritus jis išsirenka pats.

ARCADE FIRE – NEON BIBLE’2007

* * * *



Dar vienas labai ir ilgai lauktas albumas. Kanadiečiai “Arcade Fire” mane išgąsdina lėtai įsibėgėjančioje pirmoje albumo dalyje pateikdama tik vieną, tačiau visą albumą signifikuojantį puikų gabalą: “Intervention”, kuriame bažnytiniai vargonai, melodija ir tekstas išsprogdina stratosferą. Visa kita – monotoniškai bėgiais riedantis traukinys, į kurį gali spėti, gali nespėti, ir vis tiek nebus jokio skirtumo. Belieka stebėtis, kodėl šio puikaus kolektyvo styginiai ir akordeonas krenkščia, kosi ir trypčioja vietoje.

Tačiau maždaug nuo “Neon Bible” vidurio reikalai pradeda taisytis: bangos dusliai ir lėtai plakasi į “Ocean of Noise”, “The Well and The Lightouse” savo šviesa raižo pakrantę, ir kažkas šoka pagal “Antichrist Television Blues”, kuris puikiai nuimta rokenroline Springsteen’o maniera pasakoja mums apie liūdnai įprastą gyvenimą. Ha, tai, ko niekaip nepavyko padaryti “Killers’ams”, “Arcade Fire” gliaudo kaip riešutus. Įtikinama jau antrą kartą.

ANDREW BIRD – ARMCHAIR APOCRYPHA’ 2007

* * * * *



Hipnotizuojančio balso žmogus-orkestras Andrew Bird savo nauju darbu mane vėl prikala prie kėdės ir nepaleidžia. Panašu, kad jis renka melodijas kaip grybus, kuriuos visi kiti praeina, arba randa jas Mėnulio krateriuose.

Albumas grakštus lyg finikiečių trirema ir erdvus kaip Skitų imperijos stepės. Andrew Birdui patinka senovės istorija. Man irgi. Prieš žengiant į stepes, belieka įkvėpti.

2007 m. balandļæ½io m?n. 30 d.