:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


:kelionės kas čia per rubrika?

S. Kilimandžaras
Nežinau, ar daug europiečių prieš pradėdami rašyti apie JAV, išgyvena kūrybinės pauzės minutę, per kurią bando sugalvoti, nuo ko gi čia pradėjus. Aš taip – daugiausia dėl tos priežasties, kad mes dažnai pašiepiame amerikiečius dėl jų geografinio neišprusimo (pvz. “jis man sako, kad šią vasarą buvo Europoj, nors iš tikrųjų tai tik Paryžiuj – čia jam jau visa Europa, ha ha”), tačiau patys dažnai darome lygiai tokią pačią klaidą: “buvau Amerikoje” arba “draugas gyvena Amerikoje”. Šio nesusipratimo klaidingumu pats įsitikinau jau būdamas ten, sužinojęs Kalifornijos valstijos plotą: 410 000 km2 – maždaug tiek pat, kiek Vokietija ir pusantro karto daugiau, nei Didžioji Britanija. Žinant tai – ir tai, kad be Kalifornijos JAV dar yra 49-ios valstijos, smegenys jau nebepriima standartinio “buvau Amerikoje” algoritmo. Rašymui apie “Ameriką” man dar trūksta mažiausiai kelių metų, keliasdešimties valstijų ir tūkstančių nenuvažiuotų kilometrų.



Todėl žemiau – vasaros įspūdžiai iš Kalifornijos, Nevados bei Arizonos valstijų.




Pasakojimai iš Vakarų pakrantės (1)

KALIFORNIJA. LA

Po ilgesnės nei norėtųsi (registracija, mes-ne-teroristai, persėdimas, registracija, mes-ne-teroristai) 20 val. trukmės kelionės, nutriušusios kaip ikiremontinė Vilniaus autobusų stotis Niujorko JFK imigracinės salės, mes leidžiamės Los Andžele. Tiksliau, Los Angeles Area, nes šis visiškai ne dangoraižinis (išskyrus žinoma downtown) megapolis palyginti kuklaus aukščio pastatais yra aprėpęs didžiulę teritoriją, kurioje be LA telpa dar keliasdešimt tarpusavyje magistralėmis bendraujančių ir savivaldą turinčių miestų: Santa Monica, Hollywood, West Hollywood, Malibu, Beverly Hills, Woodland Hills, Venice ir dar velniai žino kiek. Tačiau be šių prabangą simbolizuojančių pavadinimų yra ir pietinis LA su 1992-aisiais išgarsėjusiais Compton ir Inglewood rajonais, kuriuose turistauti visiškai nepatartina, nebent jums apžvalginę ekskursiją organizuoja Nacionalinė gvardija neperšaunamuose Hummer’iuose. Visa tai sutelpa po bendru LA Area pavadinimu.

















Mes apsistojame pas draugus šiaurės vakaruose – Woodland Hills, iš kur ir pradedame savo pažintį su Kalifornija. Per pirmąsias pora dienų apvažiuojame sąlyginai greta esančias televizijos ir kino išgarsintas vietoves, čia ir viešbutis, kur gyveno pretty woman Julia Roberts, ir Melrose avenjū, ir Beverly Hills 90210, ir Sheryl Crow apdainuotas klubinis Santa Monica boulevard, ir kiti bulvarai su spindinčiais boutique, ir Holivudo žvaigždžių alėja… Mums sekasi, nes turime puikius gidus, kurie dosniai dalijasi toli gražu ne vien turistine, bet ir vietine, gyvenimiška informacija: pavyzdžiui, kad pusė Holivudo priklauso Tom Cruise’o išpopuliarintai scientologų bažnyčiai, o kita pusė - masonams. Na, bent jau legendinis “El Capitan” kino teatras tai tikrai. Kodėl gi ne, juolab, kad Los Andželas ko gero yra labiausiai dėl įtakos, ryšių, pinigų ir jų kiekio pamišęs miestas visose Valstijose. Ir žvaigždės Holivudo alėjoje pasirodo nedalinamos vien tik už laimėtus Oskarus. Galima jų net nelaimėti, o tiesiog turėti spaudos linksniuojamą vardą, atliekamus 15000 dolerių ir pervesti juos žvaigždes ant šaligatvio dalinančiam komitetui.

















Dar kitą dieną važiuojame į Venice beach: tai būtina pamatyti, pabūti ir pajausti esant LA. Venice - vienintelė matyta neskubanti ir amžinuose kamščiuose nesikeikianti LA megapolio dalis. Riebus savo pločiu auksinio smėlio pliažas, palmės, išties pakankamai ramus Ramusis vandenynas, šalia – Ocean Front Walk: hipiškai įvairiaspalviai barai ir parduotuvėlės, šalia kurių savo gyvenimus gyvena įdomūs žmonės: gatvės muzikantai, lėtai vingiuojantys šiltą Kalifornijos bliuzą ar džiazą, juokingai blizgančiomis mantijomis ir stiklo rutuliais apsiginklavę ekstrasensai/chiromantai, vietiniai rašytojai, pardavinėjantys savo kūrybą po desperatišku plakatu “Anyone read the books yet?”, dar nuo 60-ųjų čia besitrinantys ir todėl atmintį senai praradę hipiai (darau tokią išvadą pagal matytus užrašus: “if you can remember the 60s, you probably weren’t there” ir “will work for joint” - neturiu pagrindo netikėti), pusnuogiai kultūristai odiniais šortais šalia Muscle Beach treniruoklių (pasirodo terminatorius/gubernatorius Arnoldas už savo karjerą irgi turi būti dėkingas būtent šiai vietai, kur jį bepompuojantį bicepsą pastebėjo kažinkokia kino studija), figūringos gerulės ant rolikų ir su privalomu mineralinio vandens buteliuku rankoje, geruliai su surfo lentomis…






















Turbūt nė neverta sakyti, kad Venice – bohemiškiausia, ką galima rasti LA. Ir kur dar, jei ne čia, 1965-aisiais galėjo susitikti Ray Manzarekas ir Jimas Morrissonas? “The Doors” vis dar skamba Venice beach smoke-shop’uose; LA net praėjus 40 metų vis dar myli savo herojus – lygiai kaip San Franciskas myli Janis Joplin, kur visi miesto taksi reklamuoja ką tik apie ją ir pagal jos muziką pastatytą miuziklą. Beje, smoke-shopuose į akis primygtinai transliuojami užrašai, kad visa kaljaninė/pypkinė produkcija skirta “tik tabako rūkymui”, tačiau draugai mus apšviečia, kad Kalifornijoje marichuana legalizuota gydymo tikslams: taigi, jei jau labai norisi, išsigalvoji sau glaukomą, eini pas supratingą gydytoją receptuko ir po to į vaistinę…


GYVENIMAS LA

Kai ką pastebime patys, kai ką mums papasakoja. Taigi, nesunku suprasti, kad gyvenimas turtinguose šiaurės vakarų LA Area rajonuose teka visiškai kitaip negu juodaodžių ir meksikiečių dominuojamuose south central LA getuose.

Woodland Hills - baltųjų, juos aptarnaujančių meksikiečių ir iš Azijos darbui IT firmose importuotų indų/pakistaniečių miestas. Absoliuti dauguma “gerojo” LA gyventojų nuomojasi butus ar namus, kadangi įpirkti juos šioje Holivudo žvaigždėmis nusėtoje teritorijoje praktiškai neįmanoma. Esminis tikslas nuomojantis, kad darbas būtų kuo arčiau namų, t.y. bent jau valanda kelio automobiliu. Daug kas važinėja ir 2 ar net 3 į vieną pusę. Tad keičiant darbą, dažniausiai tenka keisti ir butą, arba atvirkščiai. Labai neblogas variantas yra nuomotis visą kvartalą užimančiame gyvenamajame komplekse, kuris yra skirtas tik jo gyventojams ir jų svečiams. Tokiame gero viešbučio valdas primenančiame komplekse – parkingas, sodas, griliai, teniso kortai, krepšinio aikštelės, keli baseinai, jacuzzi, treniruoklių salė. Papildomai mokėti nereikia, viskas jau įskaičiuota nuomos kontrakte.



















Dėl jau minėtų atstumų, LA gatvėse praktiškai nėra pėsčiųjų. Jų tiesiog nėra. Tačiau tuo nebesistebime, kai važiuojant iš namų prie vandenyno mums pasakoma, kad iki jo yra apie 30 mylių, kurias, jei pasiseks, nuvažiuosime per valandą. Kaip ten bebūtų, pripratus prie europietiškų “miesto” mastelių, 50 km atstumai tame pačiame ( ?) mieste vis dar skamba nesuprantamai.

Tiesa, apie tai, kur gyvena žvaigždės: nors tenka kelis kartus pravažiuoti pro Beverly Hills ir Mulholland Drive serpantinais, tačiau pamatyti ką nors daugiau nei namo aukščio aklinas gyvatvores, neįsivaizduojamai siaurus ir stačius link vilų vedančius keliukus dažniausiai nepavyksta. Privatumo kaina – milijonai, ir žvaigždės juos moka. Nors tai nereiškia, kad televizija, “People” ir kiti paparaciški žurnalai jų nesumedžios. Šiuo metu medžioklės sezonas paskelbtas Paris Hilton, Nicolei Richie, Jessicai Simpson ir Bradui su Angelina (arba, kaip jie trumpina, Brangelina). Slėptis beprasmiška, todėl net aš dabar tvirtai žinau, kaip viena kitos nekenčia Paris ir Nicole, kaip sau tinkamo bachūro neranda Jessica ir kad Bradas vis dar slapta myli Jennifer Aniston.

Yra dar viena persekiojamų milijonierių rūšis, bet juos persekioja ne medija, o nesibaigiantiems filmavimams ir fotosesijoms gražių vietų ieškančios firmos. Jie pakankamai turtingi, kad pirktų rūmus gražiausiose LA vietose, tačiau vis dar taip pat nepasotinamai godūs, kad dienai ar dviems užleistų savo namus filmavimo grupei : už kuklų kelių ar keliolikos tūkstančių dolerių užmokestį. Tačiau tai nereiškia, kad po to jie nepareikalaus dar kelių: pvz., už kontrakte nenumatytą parketo subraižymą ar auksinio unitazo aptaškymą netikru krauju. Be to, šios firmos rizikuoja ne tik dėl to – filmavimo dieną gali paaiškėti, kad režisierius yra alergiškas viloje gyvenančioms katėms ar auksinėms žuvytėms, arba jam nepatinka knygų viršelių spalva namų bibliotekoje. Arba į namo kiemą pasišildyti atšliaužė elementari gyvatė ir operatoriui sukėlė epilepsijos priepuolį. Teismų Amerikoje visi bijo kaip velnio, todėl tūkstančiai paminėtais atvejais sumokami ilgai nesiginčijant.

O dar kitos dienos rytą mes sumetam savo mantą į išsinuomotą “Chevrolet Monte Carlo LT” ir nustatome kursą 400 km į rytus – į Las Vegas.

VIVA LAS VEGAS!

Kalifornija žymios Kernagio dainos ir “Gelbėtojų” paveiktoje vaizduotėje ir Kalifornija, kokia ji yra iš tiesų, pasirodo yra du visiškai skirtingi dalykai: vos išvažiavus už Los Andželo ribų, prasideda svilinanti išdegusi dykuma. Jokių pliažų, vandens, apelsinmedžių giraičių, palmių ar kiparisų, vyno, merginų, apskritai jokių rojaus žemėje atributų – tik suskeldėjęs kelias per sausais krūmokšniais prisidengusias uolas, kurį norisi įveikti kuo greičiau. Greitis Vakarų Amerikos magistralėse svyruoja nuo 65 iki 75 mylių (104-120 km) per valandą, bet kaip turbūt visur pasaulyje, gero tono ženklu laikoma užplėšti spidometrą bent jau 10 mylių virš leistinos ribos.

Pietų Kalifornija – tai Death Valley ir Mojave dykumos nacionaliniai parkai: negalėčiau sugalvoti nė vienos priežasties, kodėl ten vertėtų važiuoti. Nusižudyti dehidratavimo ar šilumos smūgio būdu galima ir suomiškoje saunoje, nebūtina tam trenktis už vandenyno. Kartas nuo karto šalikelėje šmėsteli joshua tree spygliai, pagaliau Nevados valstijos ženklas, iškarto už jo – kazino ir all you can eat bufetas po 12 dolerių, papietaujame, ir pagaliau po 4 valandų kelionės dykumos slėnyje tarp kalnų virpėdamas lyg miražas išnyra Las Vegas.
















Kitas Las Vegaso vardas yra Sin City (“Nuodėmių miestas”) – nesunku suprasti kodėl: Nevada yra vienintelė valstija JAV, kur prekiauti alkoholiu leidžiama visą parą, rūkoma taip pat visur kur tik gali to užsinorėti, ir gatvėmis kursuoja taksi su išraiškingomis “Hot Babes/ Call Now!” reklamomis. Vietinis folkloras byloja: “what happens in Vegas, stays in Vegas”: kitaip sakant, jei po korporatyvinio vakarėlio atsibusi ant baseino grindų apsikabinęs su kaip reikiant ištinusiu Elviu arba savo mobiliako nuotraukų galerijoje pamatysi Paris Hilton glamonėjančią savo mažus papus: that’s okay, taip reikia. Bet tai nereiškia, kad kas nors kam nors ką nors pasakos. Juolab, jeigu tas kas nors apskritai ką nors prisimena.

Visų atvykėlių į Vegasą tikslas vienas: The Strip, centrinis miestą kertantis prospektas, šalia kurio išsidėstę patys labiausi viešbučiai ir kazino.

















Architektūra Las Vegase – atskira tema. Pirmą kartą kikename gyvai išvydę vieno iš amerikietiškų stereotipų įsikūnijimą: milžiniška Laisvės statulos kopija šalia bandančio atrodyti kaip Empire State Building “New York New York” viešbučio; auksu, o gal bronza spindintis keliasdešimt kartų padidintas liūtas prie “MGM”; prie “Paris”, žinoma, Eifelio bokštas, Luvro rūmų fligelis, Triumfo arka ir brolių Mongolfjė oro balionas, prie “Luxor” – piramidė ir sfinksas, Šv. Morkaus aikštės bokštas prie “Venetian”, romėniškos kolonados prie “Caesar”. Monumentalaus kičo triumfas visoje savo didybėje. Na ir kam jiems po to trenktis į tą tolimą Europą?

Visiškai žado netenkame 10 val. ryto užėję į “Alladin” viešbutyje esantį parduotuvių ir kavinių promenadą. Giedras dangus virš galvų ir virš arabiškų minaretų švelniai raudonuoja saulėlydžiu, kame reikalas? Nesijaudinkite, su laikrodžiais viskas tvarkoj, tiktai dangus dirbtinis. Trečiame viešbučio aukšte.

















Savo šokančiais fontanais ir klasikine europietiška prabanga be ypatingų žaislinių elementų mus sužavi “Bellagio”. Naktis jame atsieitų apie 200-300 dolerių, tačiau Vegase galima pernakvoti ir už 30, o 4 žvaigždžių kokybę gauti už 70-80. Viešbučių kainos žemesnės negu Kalifornijoje, čia logika paprasta – žmonės atvažiuoja lošti, ir gerus pinigus palieka jei ne už kambarį, tai viešbučio kazino.

A, dresscode! Įdomu stebėti, kaip pro pseudoromietiškus interjerus, statulas ir fontanus nardo ponios ir ponai vakariniais šilkais ir smokingais, ir išeidami į miestą tarpduryje prasilenkia su stambuoliu redneku, kuriam per pilvą vos sueina tiesiai iš Kanzaso ganyklų atsigabenti klaikoki marškiniai. Tarp šių kraštutinumų – džinsai, kedai ir marškinėliai. Aišku, jei neinate į auksinių Holivudo vaikų numylėtą klubą “Palms”.

Vakare apkvaitę nuo dykumos karščio ir kazino dalijamų nemokamų “margaritų” minios šlitinėja po neonu, argonu ir visomis likusiomis šios planetos dujomis plieskiantį Strip’ą. Kai nuovargis pradeda imti viršų, lendi atvėsti į pirmą pasitaikiusį kazino, ir dairaisi merginos nešiojančios kokteilius. Naudinga informacija: atnešusiai kokteilį merginai pravartu duoti 1 ar 2 dolerius, tada ji jus prisimins dažniau.

Prie kazino stalų minimalus statymas paprastai yra 10 dolerių, išsikeičiame 100 ir pirmyn prie “Black Jack’o”. Po permainingos kovos iš kazino išplėšiame 150 plius – Las Vegas atsiperka.

Pramogos Sin City nesibaigia kazino – šis miestas yra mėgstama vieta pabaigti savo šlovės dienas muzikos pasaulio dinozaurams, tad beveik kasdieną galima rinktis iš Alice Cooper, Celine Dion, Elton Johno ar Tom Jones šou programų, bei nesuskaičiuojamų sinatrų, preslių ir bitlų antrininkų. O kur dar koperfildai, žonglieriai, komediantai ir cirkininkai!
























Todėl nenuostabu, kad kaip lietuvaičiai vasaros savaitgaliais plūsta į Palangą, taip pietinės Kalifornijos gyventojai automobilių kamščiuose šturmuoja Las Vegas’ą, ir daro tai ištisus metus. Tad jei yra galimybė rinktis, visada geriau važiuoti ten sekmadienį arba eilinę savaitės dieną: taip sutaupomi automobilio stabdžiai ir nervai.

Naktį pro viešbučio langą stebiu nuodėme spinduliuojantį miestą ir galvoju, kad neturiu ką jam pasakyti prieš. Jeigu sugebi išgyventi dykumoje, esi arba Jonas Krikštytojas, arba atvirkščiai – visų įmanomų žemiškųjų malonumų karavanas, į kurį plūsta minia. Ir jie abu savaip liudija sugebėjimą užsimiršti.

O ryte keliaujame dar kelis šimtus mylių – į Arizoną, prie Didžiojo Kanjono.

2006 m. spalio m?n. 17 d.



Komentarai 




LL 2007-09-26 06:32:54
Grazu pasakojimas, pati gyvenu San Diego, CA

Jurgita - tik nepersistenk gerai, i save paziurek.
Baisoneli - you got it.



s2 2006-11-22 14:27:57
Jurgita rašė:
> Vakar eilini karta su britu kompanioja teko vystyti tema
> "kokie lochai yra amerikieciai".

nežinau, kaip ten su inegraline US kvailybe, bet galiu pasakyt, kad UK lietuviai apie britus turi net anekdotą sukūrę (ar nupyzdinę):

sukūrė kadaise dievas du dvikojus žinduolius: bezdžionę ir anglą. iš bezdžionės išsivystė žmogus, o anglai tokie ir pasiliko... :]



Haha 2006-11-06 02:23:26
Labas. PAti gyvenu pietu Kalifornijoje, tad noreciau pasveikinti autoriu su graziu bandymu objektyviai nusviesti dali Kalifornietisko gyvenimo. Tik del Death Valley - jeigu aplankytumet pavasari ar velyva rudeni - tikrai butu verta ir idomu.



Kaimietis 2006-11-03 14:31:07
Nu faina. Kaip man patinka kelionės. Tik deja maršrutu Vilnius-ulyčia toliau nenukeliajuju



ogo! :) 2006-10-29 12:41:30
neskaiciau, bet fotkes tai wow.. ;)



NYCietis 2006-10-23 04:12:41
jeginis pasakojimas!! Niekad nesu buves L.A. tad info pravers kada nors nukeliauvus ten. dekui! dabar gyvenu Niujorke jau 10 metu, tad sutinku su autobuso stoties komentaru - bet teisingumo delei JFK aerouostui beveik 60 metu, - ir kaip autorius pradzioj minejo apie apsilankyma Amerikoj - sitas aerouostas ne 1 aerouostas - nes jame 9 terminalai - o vienas terminalas tai kaip 5 vilniaus aeruouosto pastatai... tad pabuves JFK, vaizdas bus nepilnas. 3, 8 ir 9 terminalai tikrai apgailetini - bet 1, 2, 4, 5 superiniai - bet ten rimtos avialinijos mokancios milijoninius metinius nuomos mokescius - ir turincios po keliolika reisu kasdien. tad viska valdo kapitalas.



kilimandzaras 2006-10-20 19:00:44
na, mes skridom su American Airlines - isties, viena prastesniu aviakompaniju. Tikrai. Ju terminalas statytas berods 1968, ir gaves architekturos koki tai priza. Jie islaike si paminkla nepakeista 40 metu...



Buvusi,gyvenusi USA 2006-10-20 11:34:10
Greiciausia i Niujorko JFK atskridai su viena is pigesniu aviakompaniju,nes,jei atskrendi su KLM(Olandu),tai patenki i nauja,neaptriushusi terminala,o jei atskrendi su Finnair(Suomiu),tai patenki i aptriushusi...



Wy 2006-10-19 16:35:19
East side iz da Best:)



kilimandzaras 2006-10-19 13:03:29
Ivairius stereotipus apie amerikiecius (tarp ju ir apie 'kvailuma') planavau pasilikti pabaigai, todel taip ir padarysiu.

O del Brado ir Aniston : zinai kaip ten su bulvarscina buna: didziule antraste virselyje 'Brad still loves Jen', o paciam tekste isaiskeja, kad buvo pasakyta viso labo 'I still have some feelings about her'.



Jurgita 2006-10-19 11:19:32
Man tai Amerikos galia savaime nera jokia vertybe, nematau cia kuo dziaugtis ar gerbti Amerikiecius tik del to kad jie tipo galingi.

Tipo negerbiau ir Pakso, vien del to kad buvo prezidentu;)



Baisonelis 2006-10-19 10:24:19
nekalbu apie balta ir juoda, kalbu kad Europoje labai gajus JAV matyti tik juoda, o tai savaime yra nesąmonė, nes jei ta šalis būtų tik idiotų ir apsirijėlių irštva, nebūtų galingiausia pasaulio valstybė, nepaisant visų bandymų tai paneigti ;)



andrius 2006-10-18 17:26:20
Laukiu 2 dalies.



Jurgita 2006-10-18 17:05:31
O cia tai naujiena, kad Bradas vis dar myli Aniston!
Nagi smulkiau, prasom...



Jurgita 2006-10-18 17:04:28
Kvailas ne kvailas, ka as zinau. O kitas stereotipas- kad Amerikoj yra tikra laisve ir visi gali pasiekti ka nori, jeigu labai nori- irgi kvailas?



Baisonėlis 2006-10-18 10:31:24
che che, kvailas europietiškas antiamerikietiškumas :)



Jurgita 2006-10-18 09:42:59
Vakar eilini karta su britu kompanioja teko vystyti tema "kokie lochai yra amerikieciai". Kaip ten sa ta legendine amerikieciu kvialybe, Kilimandzarai?



Kuklusis (šiandien) Gizmundas 2006-10-17 21:24:55
Baisu toj Amerikėj ... Ko gero, tik New England - Boston, na, dar New York, mane paguostų ;). Anyway, įdomu buvo perskaityti.




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Euro (melo)drama – mitai ir faktai (11)

--- --- ---

KĄ DARYTI? (12)

--- --- ---

Muilo burbulai ir seni krienai (33)

--- --- ---

Mėsos turgūs Europoje – Briuselis ir Londonas (17)

--- --- ---

Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57)

--- --- ---

Patarimai dėl elgesio su gerule (44)

--- --- ---

Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10)

--- --- ---

KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16)

--- --- ---

SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5)

--- --- ---

Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32)

--- --- ---

Karas prieš narkotikus (191)

--- --- ---

Maistas ir virškinimo problemos (14)

--- --- ---

"Oskarai" 2006 (1607)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41)

--- --- ---

Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38)

--- --- ---

Jie bijo… (13)

--- --- ---