:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


filmų paieška  
a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z

Naujausi   0 1 2 3 4 5 6 7 8 9    Šūdai  Pusė velnio  Zašibys





"Oskarai" 2006

Tuoj visi apie "Oskarų" apdovanojimus skalambyt pradės, galima trumpai apžvelgti 2006-tųjų amerikiečių nominuojamus ir nenominuojamus filmus (tiek, kiek spėjau pamatyt).

"Little Miss Sunshine" (rež. Jonathan Dayton, Valerie Faris). Turbūt vienas iš nedaugelio, sąžiningai nusipelniusiių visų nominacijų ir apdovanojimų. Nieko radikalaus ar naujo kino istorijos mąstais, bet to ir nereikia jei sugebi sukurti paprastą, nepretenzingą ir įžvalgią komediją, pasakančią tiek daug be pigių (ar net brangių) šokiravimo priemonių. Sveikinu režisierius su puikiu debiutu, neįkyriu humoro jausmu ir auksinėm statulėlėm, kurių jie arba tinkamai parinkti filmo aktoriai bent porą turėtų gaut.

"The Departed" (rež. Martin Scorsese). Taip pat labai gerai ir jokių didesnių priekaištų. Man atrodo šitas filmas savo greitu žingsniu ir klipiniais "vikruntasais" labiau priartėja prie šlovingųjų "Goodfellas" ir "Casino" laikų, negu pvz. portretinis/biografinis "Aviator" buvo priartėjęs prie "Raging Bull", nors L.Di Caprijui kažko vis dar trūksta – kaži ar taps jis kada nors toks dėmesio magnetas, koks buvo R.De Niro? Scrosese piešiami Amerikos airių gangsteriai, aišku, neatrodo tokie autentiški ir natūralūs kaip jo piešti Amerikos italų gangsteriai, bet, antra vertus, mes ne patys didžiausi ekspertai šioje srityje. Nors ir teigiame priešingai, iš tikrųjų mums reikia duonos, žaidimų ir netikėtų pabaigų, o ne grynos veislės.

"Infamous" (rež. Douglas McGrath) – iš pradžių nesupratau, kam reikėjo kurti beveik to paties siužeto filmą apie Trumaną Capote, jei toks jau buvo sukurtas prieš metus ("Capote", rež. Bennet Miller, 2005). Bet pažiūrėjęs supratau, kad "Infamous" žymiai įdomesnis. Na, nežinau, galite vadinti P.S.Hoffman‘o 2005-ais sukurtą personažą "subtilesniu", "gilesniu" – man jis dabar atrodo tiesiog žymiai nuobodesnis už mažiau žinomo britų aktoriaus Tobio Jones sukurtą Capote. Trumanas Capote buvo įvairiom prasmėm prieštaringa asmenybė ir labai garsus amerikiečių rašytojas, o šis filmas pasakoja apie paskutinės ir žymiausios jo knygos parašymą ir apie jo keistą ryšį su nusikaltėliu, teisiamu už Kansas‘o fermerių šeimos šaltakraujį išžudymą. Danieliui Craig‘ui filme buvo suteikta galimybė parodyti meistriškumą, bet jis, nors, atrodo, ir sugeba patraukt dėmesį ne vien savo veido kampuotumais ir skvarbiu džeimsbondišku žvilgsniu, šiame filme man nelabai patiko. Tarp kitko, Sandra Bullock su amžium protingėja – "Infamous" – jau antras filmas (po "Crash" (2005)) su ja, kurio kaip kitų jos filmų man nesinorėjo isteriškai kuo greičiau prasukinėti į priekį. Įdomus, šiek tiek biografinis kūrinėlis su pamąstymais apie skaitytojų ir autoriaus, tėvų ir vaiko, kaltininko ir nukentėjusio, visuomenės ir individo nepaprastus, o dažnai ir labai komplikuotus ryšius.

"Scoop" (rež. Woody Allen). Woody Allen‘as – nuostabiai talentingas režisierius. Bet yra vienas Bet. Jo humoras labai išradingas ir ganėtinai originalus, tačiau man jis kažkodėl nejuokingas, na nepriverčia manęs Allen‘o komedijos kvatotis ar bent kikenti nors tu ką. Gal tai tiesiog kitokio tipo humoras – juokingas be juoko?... Todėl oficiali mano pozicija – 2005-ųjų "Match Point" (su ta pačia naujaja Wudžio mūza Scarlett Johanson) – buvo 10 kartų įdomesnis nei "Scoop". Man atrodo geriau būtų jei Allen‘as kurtų daugiau dramų ir trilerių, o ne komedijų...

"Art School Confidential" (rež. Terry Zwigoff). O va Zwigoff‘o humoras, nors savo ramiu akiplėšiškumu panašus į Woody Alleno humorą, man žymiai smagesnis atrodo. Zwigoff‘o herojai kaip ir ankstesniuose jo filmuose – gan silpnos asmenybės, dažnai infantilūs nevykėliai, bet turi kažkokio nuoširdaus realumo. "Art School Confidential" man dar įdomus buvo, nes su nuginkluojančia pašaipa, bet atidžiai gilinasi į meno esmę (ar esmes?...) ir publikos bei konteksto svarbą pačiam menui ir jo vertei.

“The Black Dahlia" (rež. Brian De Palma). Kurtas pagal to paties James Elroy, kuris parašė "L.A. Confidential", knygą ir ne mažiau sudėtingas ir suktas negu "L.A. Confidential". O gal ir daugiau. Bet De Palma, deja, šiek tiek per daug užsižaidžia su forma ir pamiršta, kad žiūrovui reikia aiškiai suvokti pasakojimą. Visi tie nuostabūs šešėliai, kadrų kompozicijos, dėmesys detalėms, tapybiškumas, banguojantys kameros judesiai, visa film noir estetika – tiesiog kaifas žiūrėti, ypač kai pažįsti ir myli film noir. Tačiau kažkiek per daug rafinuoti, žargoniniai dialogai ir per daug neatsakytų (arba atsakytų ne laiku) klausimų truputį erzina ir palieka neišbaigtumo irzulį. Aktorių parinkimas irgi užkliūva – Aaron Eckhart personažas kažkoks "perspaustas", "išstenėtas", Josh Harnett kaip ir tiktų rolei, bet gal per daug pasimetęs, Hilary Swank – viskas profesionaliai atidirbta, bet kažkodėl vis tiek neįsipaišo į bendrą foną – lyg ir femme, bet kažkaip nepakankamai fatale...

"Hollywoodland" (rež. Allen Coulter) – dar vienas "tribjūtas" film noir žanrui, bet už "The Black Dahlia", mano nuomone, labiau pavykęs. Jei De Palmos filmai seka Hitchcocko pėdomis, tai "Hollywoodland" labiau artimas B.Wilderio "Saulėlydžio Bulvarui" (1950). Aplodismentai Adrien’ui Brody ir, aišku, tam, kas jį į šią rolę įkišo. Benas Affleckas, ko gero, taip pat šįkart pataikė į taikinį (turbūt kokį trečią kartą per savo keturiasdešimties filmų karjerą). Kurtas pagal G.Reeves, vaidinusio Supermeną penkiasdešimtųjų seriale, gyvenimo istoriją, Alleno Coulter debiutas kine gilinasi į grobuoniškus ar net parazitiškus Holivudo instinktus ir dar kartą papasakoja (arba spėja), kad šlovė ar jos siekimas gali apsėsti žmogų lyg demonas ir nugramzdinti jį į pražūtį. Primygtinai rekomenduoju.

"The Prestige" (rež. Christopher Nolan) – šitas, ko gero, didžiausią įspūdį iš visų amerikietiškų 2006-ų metų filmų paliko. Nolanas apskritai yra įspūdžio, atmosferos (ypač tamsios) kūrimo meistras, o "Prestiže" dar ir minčių įdomių nemažai yra. Tai filmas apie žmogaus norus, valią ir galimybes – jei noras tikrai galingas, pasirengęs viską paaukoti žmogus gali išplėsti savo galimybes iki ribų, kurias mums sunku įsivaizduoti – o jas įsivaizduoti, suvokti, suprasti, įsigilinti, atskleisti "tiesą" mums labai norisi, tačiau kai tik ją atskleidžiame, ji tampa nebeįdomi. Ir kažkuriame momente link tos tiesos atskleidimo gal ir slypi laimė?... pilnatvė?... Kaip kad sako F.A.Wolf, "The real trick of life is not to be in the know, but to be in the mystery." I6 kažko girdėjau kritikos Chrisian Bale‘ui, bet man jie atrodo nepelnyti – nei akimirkai nebuvau suabejojęs jo keisto personažo dvylipumais ir motyvais. Va Hugh Jackman‘as atrodo kažkoks dar iš "X-Men" ir "Van Helsing" "neišlipęs". Visos kitos žvaigždės – gerai parinktos ir savo vietoj. Jei neužstrigsite spėliodami, kur filmo realybė, o kur fantastika, tikrai apturėsite malonumą žiūrėdami ir "Prestižas" turėtų greit neužžsimiršt.

Dar vienas filmas apie fokusininkus – "The Illusionist" (rež. Neil Burger). Sakyčiau, gan jaukiai susuktas, Edwardas Nortonas kaip visad smagiai žiūrisi, bet labai jau viskas tiesiai šviesiai ten – gerietis susikauna prieš blogietį dėl gerulės.

Oliverio Stone‘o "World Trade Center" – pravalas kažkoks, ir ne tik todėl, kad dvyniai dangoraižiai susmenga. Kodėl mums turėtų būti įdomi N.Cage‘o ir M.Pena‘os nesibaigianti agonija po griuvėsiais ir jų žmonų parkės? Ar todėl, kad M.Pena‘i pasivaidena Jėzus su mineralinio buteliuku? Ar todėl, kad jis, prispaustas griuvėsių, pagaliau apsisprendžia dėl vardo savo būsimam vaikui? Na, ir kas iš to? O visa kita gi matėm per TV ir ne vieną kartą. Bet visa tai normalu: vidurkyje maždaug kas ketvirtas Stone‘o filmas būna tikrai pavykęs – gal kitais metais ką įdomesnio "išspaus"?...

Kitas 9/11 atgarsis – "United 93" (rež. Paul Greengrass) – jau po "Bloody Sunday" (2002) matėsi, kad tokiame a la dokumentiniame stiliuje Paul Greengrass vartosi kaip inkstas taukuose. Greitas tempas, daug teksto, mažai lyrikos, nežinomi aktoriai – visa tai meistriškai ir tiksliai sukombinuota, kad net nepastebi, kaip viskuo ir patiki. Grožio arba estetinio pasigėrėjimo žiūrint filmą patirti turbūt neteks, užtat baimės ir realumo pojūčio – kiek tik nori. Ir net nereikia kraujo daug rodyti.

Va bendras meksikiečių, ispanų ir JAV gaminys "Pan‘s Labyrinth" arba "El Laberinto Del Fauno" (rež. Guillermo del Toro) kraujo ir prievartos visai nesibodi. Tai, šiaip, vienintelis dalykas, kuris šiame filme man užkliuvo – kai tris ar keturis kartus rodomas gan brutaliai sumaitojamas žmogaus veidas, kyla įtarimas, kad tai ženklina šiokį tokį kūrėjų bejėgiškumą ar nesugebėjimą to paties efekto pasiekti, hmm..., sakykim, subtilesnėm priemonėm. Bet nesupraskit manęs neteisingai – filmas ir gražus, ir įdomus. Turbūt pirmąkart į fantasy žanrą buvo įkergta karinė drama (ar atvirkščiai) ir abi filmo pusės puikiai integruojasi viena į kitą. Meistriškai nupieštas baisuokliškas fauno pasaulis tampa ir mažos mergaitės Ofelijos pabėgimu nuo žiaurios pilietinio karo realybės, ir sunkių pasirinkimų, su kuriais turbūt visad susiduriama pilietinio karo metu, metafora (pati Ofelija tokiu atveju turbūt simbolizuoja Ispaniją). Filmas, kaip sako patys autoriai, apie paklusnumą. Būtinai pažiūrėkit jei dar nematėt – net jei nepatiks, bent jau nuomonę susidarysit.

Labai panašiai nuo realybės baisumų mergaitė Jeliza-Rose bėga į fantazijos pasaulį filme "Tideland" (rež. Terry Gilliam) – būtent fantazijos, ne fantasy. Ir, jei neklystu, svarbesnis čia vidinis vaiko pasaulis – jį stimuliuoja ne konkretūs visą valstybę draskantys įvykiai – atrodo, kad režisierius tiesiog sukuria tuos įvykius specialiai jai ir aplink ją būtent tam, kad tą vidinį pasaulį atskleist. Ir realybės baisumas čia labiau zombinis, o ne prievartinis, jei taip galima išsireikšti. T.Gilliam‘as mano akyse visada buvo (ir turbūt bus) vaizdų kūrimo genijus, bet "Tideland" – nors ir įdomus, tačiau ne pats stipriausias jo filmas, per mažai judesio jame, per mažai dinamikos. Gilliam‘o šlovės metas arba jau praėjo arba dar ateis.

"Stranger Than Fiction" (rež. Marc Forster). Turbūt geriau nei "Stay" ar "Finding Neverland", bet vis dar toli nuo "Monster‘s Ball". Atrodo, kad kūrėjas labai nori pasakyt ką nors reikšmingo ir tas noras ieško reikšmingumo objekto, o ne atvirkščiai. Viskas profesionalu ir gerai atlikta, ir net Will Farrell neatrodo toks idiotiškai nejuokingas kaip visur kitur, bet filmo tėkmė kažkodėl atrodo truputį dirbtina, ne tikra arba kažkur jau girdėta. Truputį panašu į "Adaptacijos" (rež. Spike Jonze, 2002) vartaliojimus: pasakojimas apie pasakotoją ir jo pasakojimo personažą, kuris girdi pasakojimą apie save realiu laiku ir suvokia, kad skaičiuoti dantų šepetuko brūkštelėjimus ar gyventi griežtai pagal laikrodį ir skaičius neva nėra tikrasis gyvenimas (truputį nuvalkiota ir populiariai teisuoliška idėja). Įdomu, bet, manau, greit pasimirš.

"Marie Antoinette" (rež. Sofia Coppola). Visad maniau, kad Sofijos Coppolos darbai yra stipriai pervertinti, o viskas, ką ji sugeba, yra sumontuoti daug gražių vaizdelių, parinkti jiems gražią muziką, o į tarpus dialogų įdėti, kad labiau kaip filmas atrodytų. "Marie Antoinette", deja, irgi toks pat. "Lost In Translation" (2003) bent jau Billas Murray‘jus šiek tiek kompensavo...

Melas Gibsonas sukūrė "Kristaus kančia 2", su lozungais iš "Patrioto", taip pat žinomą ir "Apocalypto" pavadinimu. Ilgai sukau galvą, ką gi reiškia ta didžioji filmo "metafora" ir mintis. Ir supratau: jei čia tavo džiunglės, nieko nebijok, nes čia medžiojo tavo tėvas ir senelis ir tavo vaikai čia medžios. Bet jei nepavyksta "užsilenkti" porą dienų lakstant po džiungles su nugaroj įstrigusiom strėlėm, tada reikia "seek new beginning" (angl. – "kur nors "pasitrint" kol baltieji žmonės įrengs rezervaciją"). Ir dar: kas vienam – tūsas, kitam gal – pasaulio pabaiga? Sėkmės varžantis geriausių kostiumų ir makijažų rungtyse.

"Babel" (rež. Alejandro Gonzalez Inarritu) – na pykit nepykit, bet pasakysiu tiesiai šviesiai: užsižaidė Innaritas su forma, susivėlė ir susivingiavo savo subtilumo paieškose. Gražiai susuktas filmas, keturi, paviršutiniškai susipynę, pasakojimai; iš pavadinimo bandau spręst, kad jie turėtų atskleist komunikacines, bendravimo ir supratimo problemas (atsimenat biblijinę Babelio bokšto istoriją – kur dievas sumaišė žmonių kalbas?); viskas lyg ir vietoj, bet kai matei "Amores Perros" ir "21 Grams" (ir jei dar to paties Inarrito prodiusuotą "Nine Lives" (2005)), tada ateina toks "užsiciklinimo" pojūtis. Taip, Alejandrai Gonzalesai, jau supratom, kad moki gražiai filmuot ir įmantriai susieti ir sumontuoti savo pasakojimus, pabandyk dabar sukurt kokį paprastesnį grožį – pažiūrėsim, ar moki nesislėpt po įmantrybėmis... Na gerai, jei čia trilogijos trečia dalis, tai atleistina. Bet yra kitų problemų: 1) personažai sunkiai emociškai susiejami su žiūrovu; 2) pasakojimai ar dalis pasakojimų tiesiog neįdomūs. Pvz., Cate Blanchett ir Brado Pitto linija – atrodytų, puikūs aktoriai, o pastatyti į linijinę, nesikeičiančią būseną. Amerikiečių turistę Maroke kažkas sunkiai sužeidžia – kaži mirs ar nemirs? O koks skirtumas? Ką tai pakeis? Šiai istorijai užtektų keleto minučių – kam ją tiek ilgai tempti? Kad parodyt, jog marokiečiai irgi žmonės? Kad parodyt, kaip “gyvenime būna"? Kad atskleist kažkieno skausmą, nerimą, neviltį? Matyta jau visa tai.

Jei norit lotynų amerikietiško gyvumo, geriau pažiūrėkit "Quinceanera" (rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland) – visai mažo biudžeto, bet labai nuoširdus, šviežus ir genialus paprastumu filmas. Slampinėdami paskui labai per anksti pastojusią Magdeleną, jos pusbrolį Carlosą ir dėdę Thomas‘ą atskleidžiame ir net paneigiame kai kuriuos stereotipus apie "latinosų" bendruomenę, apie suaugusiųjų ir atsakomybės pasaulį, apie šeimos vertę.

"Half Nelson" (rež. Ryan Fleck) – dar vienas nuostabus įkvepiančio realizmo pavyzdys, išvengiantis klišių, įprastų filmams apie mokytojo-mokinio santykius, filmams apie narkomanus ir filmams apie Bruklino getą. Štai "Quinceaneroj" rodės, kad aktoriai net per daug nesistengia vaidinti, viskas ten labai natūraliai gavosi. O "Half Nelson" – labiau draminis filmas, labiau gilinasi į draugystės esmę, labiau susieja (arba sumuša kaktom) personažus – gal todėl ir į vaidybą čia labiau dėmesys atsikreipia. Pagrindinis krūvis, aišku, tenka Ryanui Gosslingui (kituose filmuose jis man gan pilkas atrodydavo) ir tą krūvį jis puikiai atlaiko, bet didesnį įspūdį man paliko debiutantė Shareeka Epps – labai natūrali, nuoširdi, autentiška. Tikiuosi ji sužibės ne vien per anksti suaugusių paauglių rolėse.

"Unknown" (rež. Simon Brand) – atlikimas niekuo neypatingas, bet įdomių minčių sukelia: jei atsibustumėt uždaroj patalpoj ir negalėtumėt atsimint nei kas, nei kur esat, ir kartu būtų užrakinti dar keturi vyrukai, ir žinotumėt tik kad du iš viso penketuko – įkaitai, o trys – blogiečiai, ir daugiau jokių aiškesnių nuorodų, kaip išsiaiškintumėt, ar esat įkaitas ar blogietis? Ar egzistuoja žmoguje kažkoks pirminis gėris arba blogis anapus atminties?

Šaunusis meksikietis Alfonso Cuaron kartu su britais ir amerikiečiais sukūrė "Children of Men" – labai labai niūrus futurizmas. Aiškesnių ar įdomesnių idėjų nesugebėjau apčiuopt (mea culpa), bet žiūrėt buvo įdomu. Gerai išlaikytas tempas ir intriga, kruopščiai ir be skrupulų sukurtas netolimos ateities pasaulis. Tik manau, kad žmonijai grėsmę greičiau sukels ne nevaisingumas, o atvirkščiai – per didelis žmonių kiekis.

"Little Children" (rež. Todd Field) – pagaliau turime "American Beauty" (rež. Sam Mendes, 1999) įpėdinį. Pasiturinčios baltųjų šeimos šviesiuose priemiesčių namuose, neišsipildžiusios svajonės, neįgyvendintos aistros, atsisakymas susitaikyti su nykuma, maištas ir laimės siekimas. Viskas pateikta originaliai, grakščiai, žaismingai; nuostabi vaidyba, ypač Kate Winslet. Įdomiausia tai, kad "Little Children" pasako visai ką kitą nei "Amerikietiškos grožybės" ar kiti bendraminčiai. Pabaigos jokiu būdu nepasakosiu, tik pasakysiu, kad pažiūrėjęs rimtai susimąsčiau, ką iš tikrųjų reiškia būti suaugusiu.

Iškart prisipažįstu: pasididžiavau pažiūrėt ir "Letters from Iwo Jima", ir "Flags of Our Fathers". Prieš Clint‘ą Eastwood‘ą esu iš anksto "nusistatęs" – kaip režisierius jis man atrodo nuobodus ir lėkštokas, ypač į senatvę.

"Inside Man" (rež. Spike Lee) – jei tikėsitės šedevro kaip "25th Hour" (2002) arba “Do The Right Thing" (1989), teks smarkiai nusivilt. Jei ne – gerai praleisit laiką su pramoginiu trileriu apie banko apiplėšimą.

Papeikimai Michael Douglas‘ui už "The Sentinel" (rež. Clark Johnson), Harrisonui Fordui už "Firewall" (rež. Richard Loncraine), Bruce‘ui Willis‘ui ir ypač režisieriui Paul‘ui McGuigan‘ui už "Lucky Number Slevin" – nuvylei mane McGuiganai, labai nuvylei...

"The Dead Girl" (rež. Karen Moncrieff) – įdomiai sumontuota ir gerai suvaidinta detektyvas-drama, bet kažkodėl nieko gilesnio "neužkabino".

"16 Blocks" (rež. Richard Donner) – pusėtinas C.Eastwood‘o "The Gauntlet" (1977) "remeikas", t.y. niekuo daug neišsiskiriantis veiksmo filmas; man turbūt patiko jį žiūrėt todėl, kad jaučiu keistą trauką ir meilę New Yorko vaizdams.

"Right At Your Door" (rež. Chris Gorak) sugalvojo potencialiai įdomią situaciją – ant L.A. teroristai numeta "dirty bomb" ir visi, kas nespėjo užsiizoliuoti namuose, tampa užkrato nešėjai - mirtininkai – bet išnaudojo ją deja vien banaliai isterijai ir sado-mazo vojerizmui.

"Superman Returns" (rež. Bryan Singer) taip pat nusivyliau – naujam ir įdomiam seno ir turbūt žymiausio komikso prikėlimui vien naujų efektų ir Kevino Spacey, pasirodo, neužtenka.

Apie "The Break-up" (rež. Peyton Reed) ir "Devil Wears Prada" (rež. David Frankel) geriau nieko nesakysiu – vis tiek mergos pačios pažiūrės ir nuomonę susidarys.

Siaubiakų fanams rekomenduoju "Slither" (rež. James Gunn) – nieko labai naujo, tiesiog smagus filmiūkštis prie alaus, ypač "nespjaunantiems" į tuos (atseit) pigiuosius žanrus ir požanrius kaip slasher, gore, zombie, alien ir kt.

Iš įdomiosios dokumentikos siūlyčiau pažiūrėt "This Film Is Not Rated Yet" (rež. Kirby Dick) – sužinosit daug įdomių dalykų apie (amerikiečių ir apskritai) kino cenzūrą, tokių kaip pvz., kad, cenzorių nuomone, moters veido išraiška orgazmo metu labiau žaloja vaiko psichiką negu kardu nupjaustomos žmonių galvos ir galūnės.

(Pačių, mano nuomone, geriausių pavadinimus išskyriau pastorintu šriftu.) Jei dar kokį labai gerą amerikietišką 2006-ųjų filmą pamatysiu, būtinai papildysiu šį straipsniuką. Jūs irgi netylėkit.

Adutis

2007 m. vasario mėn. 23 d.



Komentarai 




Edgaras 2009-08-25 13:51:21
Plačiau apie kai kuriuos iš aukščiau paminėtų filmų: www.kinokritika.lt

O kas liečia autorių, pritarčiau daugumai juo nuomonių, dėkui.



Ema 2009-05-06 19:29:39
pano labirintas tikrai idomus geras filmas beveik kaip pasaka



a 2009-01-29 17:51:06
noriu porno ;DD



2008-07-06 14:28:14
bookmark you thx



2007-04-26 10:04:05
Nice webpage, lovely,coolest design.
cialis



grad 2007-03-29 14:14:46
Pano labirintas nors ir laimėjo tris oskarus, bet nepasakyčiau, kad buvau be galo sužavėtas. Taip, tikrai gražūs kostiumai, labai gražus grimas, bet, mano nuomone, gal kiek užsižaista su žiaurumu. Internete radau įvairių interpretacijų, kuriose bandoma įspėt filmo tikslus, o man pasirodė, kad šis filmas lyg atsiprašymas už tai, kad Franko diktatūra gyvavo taip ilgai, o ispanai jai nepasipriešino: frankistai filme žiaurūs ir sadistiški, gi sukilėliai akivaizdžiai atstovauja gėrio jėgoms.



2007-03-25 19:08:07
My dear web designer, it is nice.
order cialis



2007-03-15 07:45:38



Bronislovas 2007-03-08 18:53:58
panasu kad Adutis nusivyle nesulaukes naujos Harrio Potterio serijos, as ir manau kad metai nekokie be jo:) nu gal Pano labirintas pagelbejo iskenteti
taip pat pamirsai pamineti animacinius multikus! Buvo neblogu



Gizmo 2007-03-02 15:17:25
Dėl "16 Blocks" - tikėjausi kažko įdomesnio. Teisus tu, aduti - vienintelis dėmesio vertas vaizdas tame filme - pats New York :).



Jurgita 2007-02-28 09:47:22
Aha, sutinku kad geram filmui siuzetas nebutinas, filmas gi ir turetu kurti vaizdine kalba, o ne iliustruoti teksta. Bet filmai-videoklipai, kurie zaidzia vien emocija, man irgi nepatinka. Nu cia matomai skonio reikalas. "Ninen lives" ir "Tideland" nemaciau.



aurora 2007-02-27 16:03:40
Nu kodel, Jurga, jei rezisierius zaidzia forma, tai jis nieko pasakyt neturi? Nu nevisada. Man pvz is tu "formos" zaidiminiu filmu labai patiko "Nine Lives", labiau nei "Babel" ar "21 grams", gal todel, kad apie moteris..:) Ir pasakyta daug tuo filmu, ne tik forma pazaista. O siaip...is cia minimu filmu man labiausiai istriges filmas yra "Tideland" - pilnas simboliu, poetikos, absurdo, fantasmagorijos ir pan. Ir man visai nesvarbu, kad siuzetas nieko nepasako.Man kur kas svarbiau ka pasako vaizduote, vidinis filmo pasaulis ir ka palieka tas filmas.



Jurgita 2007-02-27 11:49:30
Del "Babelio" visiskai sutinku, tiesa sakant as jo net neziurejau, jau is "21 gramas" buvo aisku kad rezisierius zaidzia forma, pasakyt nieko neturi.
O "Prestizas" man vis del to uzsimirso, idomu buvo kol ziurejau, o paskui liko tik intrigos prisiminimas nieko daugiau.



FOO 2007-02-27 01:05:08
Oho. Neprasti komentarai visai. Viskas daugmaž atitinka mano poziciją. Pasirodo kiek dar nemačiau. Puiku.



paulius.rymeikis 2007-02-24 13:57:12
"This Film Is Not Rated Yet" galima bus pamatyti k/f "kino pavasaris 2007"



Vaikeliux 2007-02-23 17:37:03
Uoj kaip laiku sis straipsnis- Dekaui Aduti. Nors del Pano Labirinto esu geresnes nuomones, bet lis esmes su matytu filmu aprasymais sutinku (ir zinosiu ka dar parsipusti)
:)


--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

"Kova su šešėliu" pasakų namelyje (35)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004)) (1)

--- --- ---

"Vaško" aukos (12)

--- --- ---

Trys “Kino Pavasario' 05” filmai: diletanto įspūdžiai (4)

--- --- ---

Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (10)

--- --- ---

Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9)

--- --- ---

Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (14)

--- --- ---

SHOGUN ASSASSIN ! (10)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai (7)

--- --- ---

Šiapus (16)

--- --- ---

Svetimi ir grobuonys (30)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.1) (10)

--- --- ---

Karaliaus ƃĀ¾vejo laimƃĀ« (4)

--- --- ---

Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (67)

--- --- ---

SUBJ1 (13)

--- --- ---

Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (34)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) – Culture.lt (16)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (12)

--- --- ---

Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4)

--- --- ---