Žvaigždės išeina, žvaigždės ateina (B. IDOL/MOBY/DOVES/22-20s)

BILLY IDOL - “DEVIL'S PLAYGROUND” '2005

* * *

Oi kaip nustebau išvydęs tarp naujienų šį pagyvenusį pop-punk riterį! Bet tolimais 80-aisiais jis buvo vienas iš tų, kurie savo muzika drėkino pasišiaušusias ir odines šešiolikmetes. “With the rebel yell she cried mo-o-o”, pamenat? Net man mama gimtadienio proga per vieną jau nevalstybinę radijo stotį buvo užsakiusi “Sweet Sixteen”. Tą dieną kramtydamas tortą niūriai spoksojau į grindis, nes aš juk norėjau sekspistolsų “Seventeen”. Mamos dažnai sugeba padaryti taip, kad nepatogiai jaustumeisi prieš draugus.
Tai štai – Bilis susiremontavo stuburą ir turbūt panūdo įsigyti naują motociklą. Viskas kainuoja, todėl po berods 12 metų pertraukos turime naują albumą. Melodingi punk'77 rifai (“World Comin' Down”) vis dar privers krustelėti sentimentalaus melomano ausį, lėtų jausmingų baladžių irgi pakanka (“Rat Race”, “Summer Running”) - juk kas būtų Bilis be merginų? Vietomis viskas suskamba kiek komiškai, bet sugrįžimą į aikštelę po tiek metų pertraukos laikau patenkinamu.


MOBY - “HOTEL” '2005

* *

Nesu didelis elektronikos žinovas, tačiau Moby yra vienas iš nedaugelio šios srities vardų, kuriuos atsimenu. Naujas albumas atrodo pasiklydęs tarp dviejų epušių ir ten pat paklaidina klausytoją. Žinant seną Moby įprotį flirtuoti su gitaromis, pirmos penkios albumo dainos nestebina, netgi visai gaiviai klausosi (“Beautiful” ir spėju vienintelis tikras albumo hitas “Lift Me Up”). Tačiau tai, kas vyksta paskui, išmuša bet kokį pagrindą iš po kojų. Nežinia iš kur išlenda vangūs ir neryškūs elektroniniai pasažai (“I Like It”), vietomis dar pacukrinti smuikuota a la OMD stilistika (“Forever”). Galutinai pribaigia verksminga “Love Should” - naujausiųjų laikų “I Like Chopin” versija. Moby, daugiau nesodink savo draugų vaikų prie kliapo ir nebandyk to įrašinėti! Viltis tik tokia, kad galbūt pagaliau baigta valyti nepublikuotų įrašų kolekcija ir ateityje išgirsime ką nors kokybiškesnio.


DOVES - “SOME CITIES” '2005

* *

Pasidomėjau šiais mančesteriečiais po to, kai kažin kokia internetinė galva dar neprasidėjus kovui jau apšaukė juos geriausia 2005-ųjų britų grupe. Nagi nė velnio! Pirma ir titulinė albumo daina dar įkvėpė šiek tiek rokenrolinės vilties, tačiau visa kita yra apgailėtina. Žinote jausmą, kai klausydamas 8 min. trukmės “Oasis” gabalą lauki, kada gi jie pagaliau įsibėgės? “Doves” sugeba neįsibėgėti visose savo ~ 4 min. trukmės kompozicijose, išvažiuoja už pakilimo tako ir nesolidžiai apvirsta įmirkusiame bulvių lauke. O išgirdę dainą “Snowden”, “Coldplay” nariai jau greičiausiai nusisamdė advokatą.


22-20s – “22-20s” '2004

* * * ½

Hm, geriau vėliau negu niekada. Nors nuo “22-20s” debiutinio albumo pasirodymo jau praėjo maždaug pusmetis, bet net nebuvo pagundos dėl to juos praleisti ar nutylėti. Primityvaus garažinio roko brutalumo ir maištingo septinto dešimtmečio skambesio pritvinkę vyrukai pradeda bekompromisiniu ugningu galopu “Devil In Me”. Nors bendras albumo tempas yra lėtesnis, tačiau pradinė masė išliaikoma praktiškai visose dainose (išskiriant tik dylanišką “Friends”, kuri turbūt skirta tam, kad būgnininkas galėtų pailsėti ir atsigerti vandens). Taip pat išlieka subtilus klasikinio roko prieskonis.
Dar pora uraganų (“22 Days”, “Why Don't You Do It For Me”), švino svorio bliuzas (“Hold On”) ir turime vieną įdomesnių praėjusių metų darbų. Kita vertus, “22-20s” pasirinkta stilistika jiems neleidžia išvengti monotonijos ir vietomis jaučiamo ištęstumo.

(http://www.22-20s.com)

2005 m. kovo m?n. 21 d.