"Oskarai" 2006

Tuoj visi apie "Oskarø" apdovanojimus skalambyt pradës, galima trumpai apþvelgti 2006-tøjø amerikieèiø nominuojamus ir nenominuojamus filmus (tiek, kiek spëjau pamatyt).

"Little Miss Sunshine" (reþ. Jonathan Dayton, Valerie Faris). Turbût vienas ið nedaugelio, sàþiningai nusipelniusiiø visø nominacijø ir apdovanojimø. Nieko radikalaus ar naujo kino istorijos màstais, bet to ir nereikia jei sugebi sukurti paprastà, nepretenzingà ir áþvalgià komedijà, pasakanèià tiek daug be pigiø (ar net brangiø) ðokiravimo priemoniø. Sveikinu reþisierius su puikiu debiutu, neákyriu humoro jausmu ir auksinëm statulëlëm, kuriø jie arba tinkamai parinkti filmo aktoriai bent porà turëtø gaut.

"The Departed" (reþ. Martin Scorsese). Taip pat labai gerai ir jokiø didesniø priekaiðtø. Man atrodo ðitas filmas savo greitu þingsniu ir klipiniais "vikruntasais" labiau priartëja prie ðlovingøjø "Goodfellas" ir "Casino" laikø, negu pvz. portretinis/biografinis "Aviator" buvo priartëjæs prie "Raging Bull", nors L.Di Caprijui kaþko vis dar trûksta – kaþi ar taps jis kada nors toks dëmesio magnetas, koks buvo R.De Niro? Scrosese pieðiami Amerikos airiø gangsteriai, aiðku, neatrodo tokie autentiðki ir natûralûs kaip jo pieðti Amerikos italø gangsteriai, bet, antra vertus, mes ne patys didþiausi ekspertai ðioje srityje. Nors ir teigiame prieðingai, ið tikrøjø mums reikia duonos, þaidimø ir netikëtø pabaigø, o ne grynos veislës.

"Infamous" (reþ. Douglas McGrath) – ið pradþiø nesupratau, kam reikëjo kurti beveik to paties siuþeto filmà apie Trumanà Capote, jei toks jau buvo sukurtas prieð metus ("Capote", reþ. Bennet Miller, 2005). Bet paþiûrëjæs supratau, kad "Infamous" þymiai ádomesnis. Na, neþinau, galite vadinti P.S.Hoffman‘o 2005-ais sukurtà personaþà "subtilesniu", "gilesniu" – man jis dabar atrodo tiesiog þymiai nuobodesnis uþ maþiau þinomo britø aktoriaus Tobio Jones sukurtà Capote. Trumanas Capote buvo ávairiom prasmëm prieðtaringa asmenybë ir labai garsus amerikieèiø raðytojas, o ðis filmas pasakoja apie paskutinës ir þymiausios jo knygos paraðymà ir apie jo keistà ryðá su nusikaltëliu, teisiamu uþ Kansas‘o fermeriø ðeimos ðaltakraujá iðþudymà. Danieliui Craig‘ui filme buvo suteikta galimybë parodyti meistriðkumà, bet jis, nors, atrodo, ir sugeba patraukt dëmesá ne vien savo veido kampuotumais ir skvarbiu dþeimsbondiðku þvilgsniu, ðiame filme man nelabai patiko. Tarp kitko, Sandra Bullock su amþium protingëja – "Infamous" – jau antras filmas (po "Crash" (2005)) su ja, kurio kaip kitø jos filmø man nesinorëjo isteriðkai kuo greièiau prasukinëti á prieká. Ádomus, ðiek tiek biografinis kûrinëlis su pamàstymais apie skaitytojø ir autoriaus, tëvø ir vaiko, kaltininko ir nukentëjusio, visuomenës ir individo nepaprastus, o daþnai ir labai komplikuotus ryðius.

"Scoop" (reþ. Woody Allen). Woody Allen‘as – nuostabiai talentingas reþisierius. Bet yra vienas Bet. Jo humoras labai iðradingas ir ganëtinai originalus, taèiau man jis kaþkodël nejuokingas, na nepriverèia manæs Allen‘o komedijos kvatotis ar bent kikenti nors tu kà. Gal tai tiesiog kitokio tipo humoras – juokingas be juoko?... Todël oficiali mano pozicija – 2005-øjø "Match Point" (su ta paèia naujaja Wudþio mûza Scarlett Johanson) – buvo 10 kartø ádomesnis nei "Scoop". Man atrodo geriau bûtø jei Allen‘as kurtø daugiau dramø ir trileriø, o ne komedijø...

"Art School Confidential" (reþ. Terry Zwigoff). O va Zwigoff‘o humoras, nors savo ramiu akiplëðiðkumu panaðus á Woody Alleno humorà, man þymiai smagesnis atrodo. Zwigoff‘o herojai kaip ir ankstesniuose jo filmuose – gan silpnos asmenybës, daþnai infantilûs nevykëliai, bet turi kaþkokio nuoðirdaus realumo. "Art School Confidential" man dar ádomus buvo, nes su nuginkluojanèia paðaipa, bet atidþiai gilinasi á meno esmæ (ar esmes?...) ir publikos bei konteksto svarbà paèiam menui ir jo vertei.

“The Black Dahlia" (reþ. Brian De Palma). Kurtas pagal to paties James Elroy, kuris paraðë "L.A. Confidential", knygà ir ne maþiau sudëtingas ir suktas negu "L.A. Confidential". O gal ir daugiau. Bet De Palma, deja, ðiek tiek per daug uþsiþaidþia su forma ir pamirðta, kad þiûrovui reikia aiðkiai suvokti pasakojimà. Visi tie nuostabûs ðeðëliai, kadrø kompozicijos, dëmesys detalëms, tapybiðkumas, banguojantys kameros judesiai, visa film noir estetika – tiesiog kaifas þiûrëti, ypaè kai paþásti ir myli film noir. Taèiau kaþkiek per daug rafinuoti, þargoniniai dialogai ir per daug neatsakytø (arba atsakytø ne laiku) klausimø truputá erzina ir palieka neiðbaigtumo irzulá. Aktoriø parinkimas irgi uþkliûva – Aaron Eckhart personaþas kaþkoks "perspaustas", "iðstenëtas", Josh Harnett kaip ir tiktø rolei, bet gal per daug pasimetæs, Hilary Swank – viskas profesionaliai atidirbta, bet kaþkodël vis tiek neásipaiðo á bendrà fonà – lyg ir femme, bet kaþkaip nepakankamai fatale...

"Hollywoodland" (reþ. Allen Coulter) – dar vienas "tribjûtas" film noir þanrui, bet uþ "The Black Dahlia", mano nuomone, labiau pavykæs. Jei De Palmos filmai seka Hitchcocko pëdomis, tai "Hollywoodland" labiau artimas B.Wilderio "Saulëlydþio Bulvarui" (1950). Aplodismentai Adrien’ui Brody ir, aiðku, tam, kas já á ðià rolæ ákiðo. Benas Affleckas, ko gero, taip pat ðákart pataikë á taikiná (turbût koká treèià kartà per savo keturiasdeðimties filmø karjerà). Kurtas pagal G.Reeves, vaidinusio Supermenà penkiasdeðimtøjø seriale, gyvenimo istorijà, Alleno Coulter debiutas kine gilinasi á grobuoniðkus ar net parazitiðkus Holivudo instinktus ir dar kartà papasakoja (arba spëja), kad ðlovë ar jos siekimas gali apsësti þmogø lyg demonas ir nugramzdinti já á praþûtá. Primygtinai rekomenduoju.

"The Prestige" (reþ. Christopher Nolan) – ðitas, ko gero, didþiausià áspûdá ið visø amerikietiðkø 2006-ø metø filmø paliko. Nolanas apskritai yra áspûdþio, atmosferos (ypaè tamsios) kûrimo meistras, o "Prestiþe" dar ir minèiø ádomiø nemaþai yra. Tai filmas apie þmogaus norus, valià ir galimybes – jei noras tikrai galingas, pasirengæs viskà paaukoti þmogus gali iðplësti savo galimybes iki ribø, kurias mums sunku ásivaizduoti – o jas ásivaizduoti, suvokti, suprasti, ásigilinti, atskleisti "tiesà" mums labai norisi, taèiau kai tik jà atskleidþiame, ji tampa nebeádomi. Ir kaþkuriame momente link tos tiesos atskleidimo gal ir slypi laimë?... pilnatvë?... Kaip kad sako F.A.Wolf, "The real trick of life is not to be in the know, but to be in the mystery." I6 kaþko girdëjau kritikos Chrisian Bale‘ui, bet man jie atrodo nepelnyti – nei akimirkai nebuvau suabejojæs jo keisto personaþo dvylipumais ir motyvais. Va Hugh Jackman‘as atrodo kaþkoks dar ið "X-Men" ir "Van Helsing" "neiðlipæs". Visos kitos þvaigþdës – gerai parinktos ir savo vietoj. Jei neuþstrigsite spëliodami, kur filmo realybë, o kur fantastika, tikrai apturësite malonumà þiûrëdami ir "Prestiþas" turëtø greit neuþþsimirðt.

Dar vienas filmas apie fokusininkus – "The Illusionist" (reþ. Neil Burger). Sakyèiau, gan jaukiai susuktas, Edwardas Nortonas kaip visad smagiai þiûrisi, bet labai jau viskas tiesiai ðviesiai ten – gerietis susikauna prieð blogietá dël gerulës.

Oliverio Stone‘o "World Trade Center" – pravalas kaþkoks, ir ne tik todël, kad dvyniai dangoraiþiai susmenga. Kodël mums turëtø bûti ádomi N.Cage‘o ir M.Pena‘os nesibaigianti agonija po griuvësiais ir jø þmonø parkës? Ar todël, kad M.Pena‘i pasivaidena Jëzus su mineralinio buteliuku? Ar todël, kad jis, prispaustas griuvësiø, pagaliau apsisprendþia dël vardo savo bûsimam vaikui? Na, ir kas ið to? O visa kita gi matëm per TV ir ne vienà kartà. Bet visa tai normalu: vidurkyje maþdaug kas ketvirtas Stone‘o filmas bûna tikrai pavykæs – gal kitais metais kà ádomesnio "iðspaus"?...

Kitas 9/11 atgarsis – "United 93" (reþ. Paul Greengrass) – jau po "Bloody Sunday" (2002) matësi, kad tokiame a la dokumentiniame stiliuje Paul Greengrass vartosi kaip inkstas taukuose. Greitas tempas, daug teksto, maþai lyrikos, neþinomi aktoriai – visa tai meistriðkai ir tiksliai sukombinuota, kad net nepastebi, kaip viskuo ir patiki. Groþio arba estetinio pasigërëjimo þiûrint filmà patirti turbût neteks, uþtat baimës ir realumo pojûèio – kiek tik nori. Ir net nereikia kraujo daug rodyti.

Va bendras meksikieèiø, ispanø ir JAV gaminys "Pan‘s Labyrinth" arba "El Laberinto Del Fauno" (reþ. Guillermo del Toro) kraujo ir prievartos visai nesibodi. Tai, ðiaip, vienintelis dalykas, kuris ðiame filme man uþkliuvo – kai tris ar keturis kartus rodomas gan brutaliai sumaitojamas þmogaus veidas, kyla átarimas, kad tai þenklina ðioká toká kûrëjø bejëgiðkumà ar nesugebëjimà to paties efekto pasiekti, hmm..., sakykim, subtilesnëm priemonëm. Bet nesupraskit manæs neteisingai – filmas ir graþus, ir ádomus. Turbût pirmàkart á fantasy þanrà buvo ákergta karinë drama (ar atvirkðèiai) ir abi filmo pusës puikiai integruojasi viena á kità. Meistriðkai nupieðtas baisuokliðkas fauno pasaulis tampa ir maþos mergaitës Ofelijos pabëgimu nuo þiaurios pilietinio karo realybës, ir sunkiø pasirinkimø, su kuriais turbût visad susiduriama pilietinio karo metu, metafora (pati Ofelija tokiu atveju turbût simbolizuoja Ispanijà). Filmas, kaip sako patys autoriai, apie paklusnumà. Bûtinai paþiûrëkit jei dar nematët – net jei nepatiks, bent jau nuomonæ susidarysit.

Labai panaðiai nuo realybës baisumø mergaitë Jeliza-Rose bëga á fantazijos pasaulá filme "Tideland" (reþ. Terry Gilliam) – bûtent fantazijos, ne fantasy. Ir, jei neklystu, svarbesnis èia vidinis vaiko pasaulis – já stimuliuoja ne konkretûs visà valstybæ draskantys ávykiai – atrodo, kad reþisierius tiesiog sukuria tuos ávykius specialiai jai ir aplink jà bûtent tam, kad tà vidiná pasaulá atskleist. Ir realybës baisumas èia labiau zombinis, o ne prievartinis, jei taip galima iðsireikðti. T.Gilliam‘as mano akyse visada buvo (ir turbût bus) vaizdø kûrimo genijus, bet "Tideland" – nors ir ádomus, taèiau ne pats stipriausias jo filmas, per maþai judesio jame, per maþai dinamikos. Gilliam‘o ðlovës metas arba jau praëjo arba dar ateis.

"Stranger Than Fiction" (reþ. Marc Forster). Turbût geriau nei "Stay" ar "Finding Neverland", bet vis dar toli nuo "Monster‘s Ball". Atrodo, kad kûrëjas labai nori pasakyt kà nors reikðmingo ir tas noras ieðko reikðmingumo objekto, o ne atvirkðèiai. Viskas profesionalu ir gerai atlikta, ir net Will Farrell neatrodo toks idiotiðkai nejuokingas kaip visur kitur, bet filmo tëkmë kaþkodël atrodo truputá dirbtina, ne tikra arba kaþkur jau girdëta. Truputá panaðu á "Adaptacijos" (reþ. Spike Jonze, 2002) vartaliojimus: pasakojimas apie pasakotojà ir jo pasakojimo personaþà, kuris girdi pasakojimà apie save realiu laiku ir suvokia, kad skaièiuoti dantø ðepetuko brûkðtelëjimus ar gyventi grieþtai pagal laikrodá ir skaièius neva nëra tikrasis gyvenimas (truputá nuvalkiota ir populiariai teisuoliðka idëja). Ádomu, bet, manau, greit pasimirð.

"Marie Antoinette" (reþ. Sofia Coppola). Visad maniau, kad Sofijos Coppolos darbai yra stipriai pervertinti, o viskas, kà ji sugeba, yra sumontuoti daug graþiø vaizdeliø, parinkti jiems graþià muzikà, o á tarpus dialogø ádëti, kad labiau kaip filmas atrodytø. "Marie Antoinette", deja, irgi toks pat. "Lost In Translation" (2003) bent jau Billas Murray‘jus ðiek tiek kompensavo...

Melas Gibsonas sukûrë "Kristaus kanèia 2", su lozungais ið "Patrioto", taip pat þinomà ir "Apocalypto" pavadinimu. Ilgai sukau galvà, kà gi reiðkia ta didþioji filmo "metafora" ir mintis. Ir supratau: jei èia tavo dþiunglës, nieko nebijok, nes èia medþiojo tavo tëvas ir senelis ir tavo vaikai èia medþios. Bet jei nepavyksta "uþsilenkti" porà dienø lakstant po dþiungles su nugaroj ástrigusiom strëlëm, tada reikia "seek new beginning" (angl. – "kur nors "pasitrint" kol baltieji þmonës árengs rezervacijà"). Ir dar: kas vienam – tûsas, kitam gal – pasaulio pabaiga? Sëkmës varþantis geriausiø kostiumø ir makijaþø rungtyse.

"Babel" (reþ. Alejandro Gonzalez Inarritu) – na pykit nepykit, bet pasakysiu tiesiai ðviesiai: uþsiþaidë Innaritas su forma, susivëlë ir susivingiavo savo subtilumo paieðkose. Graþiai susuktas filmas, keturi, pavirðutiniðkai susipynæ, pasakojimai; ið pavadinimo bandau spræst, kad jie turëtø atskleist komunikacines, bendravimo ir supratimo problemas (atsimenat biblijinæ Babelio bokðto istorijà – kur dievas sumaiðë þmoniø kalbas?); viskas lyg ir vietoj, bet kai matei "Amores Perros" ir "21 Grams" (ir jei dar to paties Inarrito prodiusuotà "Nine Lives" (2005)), tada ateina toks "uþsiciklinimo" pojûtis. Taip, Alejandrai Gonzalesai, jau supratom, kad moki graþiai filmuot ir ámantriai susieti ir sumontuoti savo pasakojimus, pabandyk dabar sukurt koká paprastesná groþá – paþiûrësim, ar moki nesislëpt po ámantrybëmis... Na gerai, jei èia trilogijos treèia dalis, tai atleistina. Bet yra kitø problemø: 1) personaþai sunkiai emociðkai susiejami su þiûrovu; 2) pasakojimai ar dalis pasakojimø tiesiog neádomûs. Pvz., Cate Blanchett ir Brado Pitto linija – atrodytø, puikûs aktoriai, o pastatyti á linijinæ, nesikeièianèià bûsenà. Amerikieèiø turistæ Maroke kaþkas sunkiai suþeidþia – kaþi mirs ar nemirs? O koks skirtumas? Kà tai pakeis? Ðiai istorijai uþtektø keleto minuèiø – kam jà tiek ilgai tempti? Kad parodyt, jog marokieèiai irgi þmonës? Kad parodyt, kaip “gyvenime bûna"? Kad atskleist kaþkieno skausmà, nerimà, neviltá? Matyta jau visa tai.

Jei norit lotynø amerikietiðko gyvumo, geriau paþiûrëkit "Quinceanera" (reþ. Richard Glatzer, Wash Westmoreland) – visai maþo biudþeto, bet labai nuoðirdus, ðvieþus ir genialus paprastumu filmas. Slampinëdami paskui labai per anksti pastojusià Magdelenà, jos pusbrolá Carlosà ir dëdæ Thomas‘à atskleidþiame ir net paneigiame kai kuriuos stereotipus apie "latinosø" bendruomenæ, apie suaugusiøjø ir atsakomybës pasaulá, apie ðeimos vertæ.

"Half Nelson" (reþ. Ryan Fleck) – dar vienas nuostabus ákvepianèio realizmo pavyzdys, iðvengiantis kliðiø, áprastø filmams apie mokytojo-mokinio santykius, filmams apie narkomanus ir filmams apie Bruklino getà. Ðtai "Quinceaneroj" rodës, kad aktoriai net per daug nesistengia vaidinti, viskas ten labai natûraliai gavosi. O "Half Nelson" – labiau draminis filmas, labiau gilinasi á draugystës esmæ, labiau susieja (arba sumuða kaktom) personaþus – gal todël ir á vaidybà èia labiau dëmesys atsikreipia. Pagrindinis krûvis, aiðku, tenka Ryanui Gosslingui (kituose filmuose jis man gan pilkas atrodydavo) ir tà krûvá jis puikiai atlaiko, bet didesná áspûdá man paliko debiutantë Shareeka Epps – labai natûrali, nuoðirdi, autentiðka. Tikiuosi ji suþibës ne vien per anksti suaugusiø paaugliø rolëse.

"Unknown" (reþ. Simon Brand) – atlikimas niekuo neypatingas, bet ádomiø minèiø sukelia: jei atsibustumët uþdaroj patalpoj ir negalëtumët atsimint nei kas, nei kur esat, ir kartu bûtø uþrakinti dar keturi vyrukai, ir þinotumët tik kad du ið viso penketuko – ákaitai, o trys – blogieèiai, ir daugiau jokiø aiðkesniø nuorodø, kaip iðsiaiðkintumët, ar esat ákaitas ar blogietis? Ar egzistuoja þmoguje kaþkoks pirminis gëris arba blogis anapus atminties?

Ðaunusis meksikietis Alfonso Cuaron kartu su britais ir amerikieèiais sukûrë "Children of Men" – labai labai niûrus futurizmas. Aiðkesniø ar ádomesniø idëjø nesugebëjau apèiuopt (mea culpa), bet þiûrët buvo ádomu. Gerai iðlaikytas tempas ir intriga, kruopðèiai ir be skrupulø sukurtas netolimos ateities pasaulis. Tik manau, kad þmonijai grësmæ greièiau sukels ne nevaisingumas, o atvirkðèiai – per didelis þmoniø kiekis.

"Little Children" (reþ. Todd Field) – pagaliau turime "American Beauty" (reþ. Sam Mendes, 1999) ápëdiná. Pasiturinèios baltøjø ðeimos ðviesiuose priemiesèiø namuose, neiðsipildþiusios svajonës, neágyvendintos aistros, atsisakymas susitaikyti su nykuma, maiðtas ir laimës siekimas. Viskas pateikta originaliai, grakðèiai, þaismingai; nuostabi vaidyba, ypaè Kate Winslet. Ádomiausia tai, kad "Little Children" pasako visai kà kità nei "Amerikietiðkos groþybës" ar kiti bendraminèiai. Pabaigos jokiu bûdu nepasakosiu, tik pasakysiu, kad paþiûrëjæs rimtai susimàsèiau, kà ið tikrøjø reiðkia bûti suaugusiu.

Iðkart prisipaþástu: pasididþiavau paþiûrët ir "Letters from Iwo Jima", ir "Flags of Our Fathers". Prieð Clint‘à Eastwood‘à esu ið anksto "nusistatæs" – kaip reþisierius jis man atrodo nuobodus ir lëkðtokas, ypaè á senatvæ.

"Inside Man" (reþ. Spike Lee) – jei tikësitës ðedevro kaip "25th Hour" (2002) arba “Do The Right Thing" (1989), teks smarkiai nusivilt. Jei ne – gerai praleisit laikà su pramoginiu trileriu apie banko apiplëðimà.

Papeikimai Michael Douglas‘ui uþ "The Sentinel" (reþ. Clark Johnson), Harrisonui Fordui uþ "Firewall" (reþ. Richard Loncraine), Bruce‘ui Willis‘ui ir ypaè reþisieriui Paul‘ui McGuigan‘ui uþ "Lucky Number Slevin" – nuvylei mane McGuiganai, labai nuvylei...

"The Dead Girl" (reþ. Karen Moncrieff) – ádomiai sumontuota ir gerai suvaidinta detektyvas-drama, bet kaþkodël nieko gilesnio "neuþkabino".

"16 Blocks" (reþ. Richard Donner) – pusëtinas C.Eastwood‘o "The Gauntlet" (1977) "remeikas", t.y. niekuo daug neiðsiskiriantis veiksmo filmas; man turbût patiko já þiûrët todël, kad jauèiu keistà traukà ir meilæ New Yorko vaizdams.

"Right At Your Door" (reþ. Chris Gorak) sugalvojo potencialiai ádomià situacijà – ant L.A. teroristai numeta "dirty bomb" ir visi, kas nespëjo uþsiizoliuoti namuose, tampa uþkrato neðëjai - mirtininkai – bet iðnaudojo jà deja vien banaliai isterijai ir sado-mazo vojerizmui.

"Superman Returns" (reþ. Bryan Singer) taip pat nusivyliau – naujam ir ádomiam seno ir turbût þymiausio komikso prikëlimui vien naujø efektø ir Kevino Spacey, pasirodo, neuþtenka.

Apie "The Break-up" (reþ. Peyton Reed) ir "Devil Wears Prada" (reþ. David Frankel) geriau nieko nesakysiu – vis tiek mergos paèios paþiûrës ir nuomonæ susidarys.

Siaubiakø fanams rekomenduoju "Slither" (reþ. James Gunn) – nieko labai naujo, tiesiog smagus filmiûkðtis prie alaus, ypaè "nespjaunantiems" á tuos (atseit) pigiuosius þanrus ir poþanrius kaip slasher, gore, zombie, alien ir kt.

Ið ádomiosios dokumentikos siûlyèiau paþiûrët "This Film Is Not Rated Yet" (reþ. Kirby Dick) – suþinosit daug ádomiø dalykø apie (amerikieèiø ir apskritai) kino cenzûrà, tokiø kaip pvz., kad, cenzoriø nuomone, moters veido iðraiðka orgazmo metu labiau þaloja vaiko psichikà negu kardu nupjaustomos þmoniø galvos ir galûnës.

(Paèiø, mano nuomone, geriausiø pavadinimus iðskyriau pastorintu ðriftu.) Jei dar koká labai gerà amerikietiðkà 2006-øjø filmà pamatysiu, bûtinai papildysiu ðá straipsniukà. Jûs irgi netylëkit.

Adutis

2007 m. vasario mën. 23 d.