Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003)

Praeitame straipsnyje truputá "uþvaþiavau" ant rusø kinematografo, tai dabar jauèiu pareigà dar kartà pabrëþti, kad nesvarbu kokios tendencijos, ten sukuriama puikiø kino kûriniø, ir pristatyti dar vienà "praleistàjá" – darbà, apie kurá buvo nepelnytai maþai (bent pas mus) kalbëta.

Rimtoms ir visa apimanèioms tendencijoms nusakyti, be abejo, reikëtø pamatyti daug daugiau rusiðko kino, negu að spëju, bet visvien: ar pastebëjote, kad daugelis naujesniø rusiðkø ("rimtøjø" – ne komedijiniø) "hitø" ("Valstybës patarëjas", "Turkiðkas Gambitas", "Vairuotojas Verai", "Savi", "Papa", "Raitelis, vardu mirtis", "Þvaigþdë" ir t.t.) kalba apie praeitá – lyg kaþkodël vengtø dabarties. Arba visai nei apie praeitá, nei apie dabartá, o apie kitokià realybæ ("Naktinë sargyba"). Net ðovinistëlis su talentu – Balabanovas – savo naujausiam gangsteriniam tarantiniðkam kûrinëliui "Þmurki" pasirinko ne dabartá, o praeitá (tiesa, netolimà) – "perestrojkos" laikus. Na, tie filmai, kurie vis tik kalba apie dabartinæ Rusijà, daþniausiai bûna tendencingi, nuspëjami, lyg padiktuoti... Bet ne visi. Va filme "Babusia" jokio "diktavimo" su þiburiu nepajusi. Net atvirkðèiai – niûrusis realizmas èia lyg ðlapia mazgote tëðkia per veidà.

Filmo ávykiai nesudëtingi: dël nepalankiai susiklosèiusiø aplinkybiø ir sunkios finansinës padëties, moèiutë Tosia, ant savo paèiø "neðusi" iðtisas kartas, yra tampoma nuo vieno giminaièio prie kito, ir nei vienas nenori paaukoti laðo konforto ir priimti jà gyventi pas save. Su tokiu siuþetu – rodos sudarytos visos sàlygos mano taip nemëgstamam aðarø "spaudimui", bet jo èia visai nedaug, ir viskas atlikta graþiai, skoningai, ne "pigiai".

Kaip minëjau, filme dràsiai rodomi arba minimi nenuðlifuoti, nenuglostyti, skaudûs realybës ákandimai. Karas Èeèënijoj, skurdas, alkoholizmas... Ko gero, dar niekad nebuvau matæs taip aiðkiai ir átaigiai kine pavaizduoto alkoholizmo baisybiø. Ir apskritai, "Babusia" yra neátikëtinai gyvas, realybe alsuojantis filmas, jo artumas dokumentikai iðties pribloðkia! Daugelis kino þiûrovø "realumà" labai vertina (o tiksliau – maiðydami meno ir dokumentikos funkcijas, labai mëgsta peikti "ne tikroviðkus" kino momentus), ir daugelis kino kûrëjø tà patá "realumà" labai stengiasi kine sukurti. Ne visiems vienodai pavyksta. Be abejo, tai priklauso nuo daugybës faktoriø, kaip kad vaizduojamo laikotarpio, aktoriø talento, þanro, auditorijos sugebëjimø susitapatinti ir kitø aspektø. Bet tikrai, pridëjæs rankà prie ðirdies, galiu dràsiai sakyti: tokio realumo áspûdþio, kaip "Babusioje", dar niekur nemaèiau. Didþiulis koziris ðiuo atveju, ko gero, yra tai, kad pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta ne profesionali aktorë, o tikra, paprasta bobutë – Nina Ðubina, kuri ramiausiai sau gali tiesiog vaidinti save. Ir visai nesvarbu, ar tam reikia daugiau aktoriaus talento, ar maþiau – rezultatas tas pats: në sekundei nesuabejoji, kad ji ir yra ta bobutë, kurios gyvenimo vingius, kalnelius, atodûsius ir ðviesias akis filme matai. Filmo personaþai – ne "kokybiðki" graþuoliai, o visai nedailûs paprasti þmonës. Ta "beveik dokumentika" leidþia tapatintis, atrasti tarp personaþø save ar á save panaðiø – tokis dalykas pasakojamajame mene paprastai masina, ðiuo atveju – vargu bau, nes jie nedailûs ne tik iðore. Pati "babusia" ne tiek daug ir vaidina – jai uþtenka tiesiog romiomis mylinèiomis akimis þvelgti á viskà, kas vyksta, o vaidybos krûvá neða, ir bûtina pabrëþti, profesionaliai, tiksliai ir originaliai neða, visi kiti filmo aktoriai – taip pat visai ne þvaigþdës: Ana Ovsiannikova, Olga Oniðèenko, Vladimir Kulakov, Sergej Anufrijev ir kiti. Paradoksalu: pagrindinis aktorius vaidina ne daug, o vis dël to viskà nulemia. Lyg tornado centras, kurio kaip ir nesimato, bet aplink já viskas sukasi...


Nepaisant niûrumo ir nedailintø þmoniø, filme yra ir groþio. Ir nepatikësite ið kurios pusës jis ateina – o gi ið folkloro. Tikros, senos slaviðkos dainos neturi nieko bendro su tuo, kà ásivaizduojame stovint uþ pasakymo "rusiðka muzika". Þaliø arba snieguotø gamtovaizdþiø, spalvingø audiniø, net paprastø ðokiø arba kad ir retø ðypsenø fone ðitos dainos skamba kaþkaip pakylëtai, archaiðkai, net mistiðkai. Po to ir filmo finalà prainterpretuoti mistikos ar sakraliðkumo þvilgsniu visai nesunku...




Nebûtø rusai, jei pro rimties sienà neprasiverþtø nors spindulëlis ðypsenos. Tiesiog ðiaip, iliustracijai – maþa iðtraukëlë ið puikiai suregztø filmo dialogø (scenarijaus autorë – ta pati Lidia Bobrova), pokalbis tarp antraeiliø personaþø:
- ...Tau vis juokeliai galvoj... O mano motiniðka ðirdis krauju apsilieja, mirsiu, ir liks Liza viena...
- O að?...
- O kà tu?
- O að su kuo liksiu?
- Su puse litro! Jis tau brangesnis uþ motinà!
- Taigi viskas, nebegeriu gi daugiau, uþriðau!...
- Oj... Kad tavo þodþiai – dievui á ausis...
- (þiûrëdamas á virðø) O dievo nëra...
- Ðëtonas uþtat yra!
- Tas tai tikrai yra…

Nemaþai apdovanojimø ávairiuose tarptautiniuose festivaliuose susiþëræs filmas yra paprastas, nepretenzingas, neiðsiðokantis, jame "tik" dialogai, kelias, namai, gamta, peizaþai, buitis, ir minëti folkloriniai nukrypimai. Viskas pateikiama be jokiø staigumø, be jokiø efektø, klipinës "estetikos", be pataikavimø geografiðkai ar amþiaus prasme platesniam þiûrovø ratui. Ne visiems ir ið jûsø jis patiks, bet vistiek paþiûrëkit: kà pamatysit – ant peèiø neneðiosit.

Nesiimsiu gretinti filmo ikonos babusios Tosios ir visos "vargðës" nustekentos Rusijos. "Babusios" apþvalgëlæ geriau uþbaigsiu tokia ðio puikaus kûrinio idëjine puse: filme vis paminimi "naujieji rusai", apie juos ðnekama, kaip apie visai atskirà (be abejo, neigiamà) reiðkiná. Bet paþvelgus atidþiau, paþvelgus naiviomis senosios filmo herojës akimis – aiðkiai matosi, kad filmas gretina visus, ir "naujuosius", ir "senuosius" rusus, ir ne taip svarbu, ar vis dar vaþinëji su "pirmuku" ar su prabangiu dþipu, ar gyveni rûmuose, ar dviejø kambariø butuke, moralës akivaizdoje visi atsistoja á vienà eilæ. Ne, nesupraskite neteisingai – filme nëra rûsèiø pamokymø, graudulingø moralizavimø, pompastiðkø gëdinimø ir vienareikðmiðkø baksnojimø pirðtu á kaltuosius. Net pati babusia nieko nekaltina, ji visus myli nieko nereikalaujanèia meile. Filmas tiesiog atspindi tai, kokie mes esame, kokie bûsime ar galëtume bûti ar nebûti, kaip ir daugelis genialiø meno kûriniø, jausmus, emocijas ar mintis filmas "Babusia" sudrumsèia, paþadina, pasëja þiûrove jø tiesiogiai nesakydamas. Ir, neimdamas jokiø papildomø resursø, iðskyrus pusantros valandos ne tokio jau ir brangaus laiko, ðis kûrinys mûsø sielose talpina iðmintá ir kuria vertybes.

Adutis

2005 m. rugs�jo mën. 02 d.