|
|||||||
:apie mus ------------------ :apie senbernius :spaudoje :folklioras ------------------ :senbernių kinas :klausk Burzumo :politika :senbernių muzika :žmogus ir sveikata :marazmai :senberniška ezoterika :kelionės ------------------ :diskusijos Pirtis Vilniaus centre Design.Capital Travels in Asia |
Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004)) Oj, visai atitrūkau nuo visokių pepsi-cola-plazų ir visokių skalvijų ir kino pavasarių, nebepamenu, kada buvau kino teatre. Dėl to pavėluotas truputį šis straipsnelis, nes filmas "Scenos gražuolė" pas mus buvo rodomas šiemet sausį, jei nemeluoja dėdė Internetas. Todėl apie filmą su ženkliuku "praleistieji", juolab daug apie jį ant Lietuvos ir nebuvo kalbėta. Tie, kurie pamatė filme tik meilės istoriją, arba tik biseksualumo ir transvestizmo problemas, arba tik kostiuminę dramą, arba tik prastesnį "Įsimylėjusio Šekspyro" (John Madden, 1998) kloną, tie vaikšto patamsiais ir nepastebi kūrinio širdies. "Įsimylėjusį Šekspyrą" "Scenos gražuolė" peršoka kelis kartus ir draugiškai patapsi rankute per pakaušį. Nes šis filmas, nors ir lengvas, yra netuščias, nebanalus, ir pasakoja jis, giliai, įdomiai ir filosofiškai pasakoja, visų pirma apie lytis ir aktorystės meną. ![]() Filmo režisierius Richard Eyre į kiną išlindo visai neseniai. Prieš tai labai sėkmingai dirbo teatre ir televizijoje. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda patikti iš televizijos į kiną atėję diedukai: jie neišsišokėliai, jiems svarbiau žiūrovą prie ekrano prilipdyti, o ne visą užmanytą tekstą sugrūsti į filmą negalvojant apie jo trukmę, jiems dažnai būna pofik visi dideli "bum-bam" efektai (nes įpratę, kad pinigų tam neskirta), jiems rūpi veiksmas čia ir dabar. Filme "Scenos gražuolė" toks požiūris labai tinka. Būtent dėl jo, filmo režisūra tampa siužeto iliustracija! T.y. viskas rodoma paprastomis, gan "popsovomis" priemonėmis, nesimaivoma įspūdingais kameros pasažais (nors, kai reikia, operatoriaus darbas tampa pakankamai dinamiškas), spalvingais simboliais ar ilgesingais egzistencinio nerimo kupinais žvilgsniais į save. Čia viskas tikslu, paprasta, skoninga ir miela. (Muzikantai jums pasakys, kad tyliai groti sunkiau, negu trankiai gal taip ir su kino režisūra?) Tokiu būdu susidaro įspūdis, kad filmo vairą laiko ne kažkas už kadro, o aktoriai, lygiai taip pat kaip vaizduojamame XVII a. teatre. Čia panašiai kaip filme "Memento" (Christopher Nolan, 2000) arba broliukų Coen'ų filme "Barton Fink" (1991) juose taip pat pati filmo struktūra ir tėkmė iliustravo pasakojamus dalykus. Tik "Barton Fink" beveik visas buvo nuobodokas (kaip nuobodžios buvo jo pagr. herojaus godonės (mol toks užmanymas)), o "Scenos gražuolė" labai gyvybingas, veržlus filmas, kaip ir spalvingas jo personažų gyvenimas. Filme personažai teatro aktoriai ant scenos tampa karaliais, vieninteliu rankos mostu valdančiais publiką, lygiai taip pat filmo aktoriai tampa filmo žiūrovų dėmesio karaliais (jei tik, aišku, žiūrovas sugeba sutelkti dėmesį, kažkodėl man atrodo, kad viduramžių teatro žiūrovai buvo atidesni, negu mūsų laikų popkorno rijikai). Ir įvyksta filme štai kas: karalius (smagus Rupert Everett vaidmuo), tenkindamas meilužės kaprizą, leidžia moterims teatre vaidinti moteris ir uždraudžia vyrams vaidinti moteris. Tai sukelia tikrą revoliuciją teatro pasaulyje (nes iki tol aktoriai galėjo būti tik vyrai), bet svarbiausia, iškelia didžiules problemas garsiausiai Londono "scenos gražuolei" aktoriui Nedui Kynastonui. Mat jis nebegali vaidinti nei Ofelijos, nei Desdemonos, nei Kleopatros. Tačiau čia ne šiaip negalėjimas ar nesugebėjimas prisitaikyti į šviesą išlenda sudėtingos filosofinės aktorystės meno, lyčių esmės, vaidybos principų, meno apskritai problemos, skirtingi įsivaizdavimai ir supratimai apie (beveik) amžinus klausimus: "kas iš tikrųjų yra vyras ir moteris?", "ką reiškia "vyriškai" arba "moteriškai"?", "kas yra gera vaidyba?", "kas yra menas?". Regzdami intrigėles filmo herojai grakščiai žongliruoja šiais klausimais ir prieina stulbinančių išvadų. ![]() Aha. Bet toliau aiškėja, kad Kynastonas, visą gyvenimą mokęsis vaidinti moteris, vyro vaidinti nebesugeba. Jis netenka didelės dalies savęs. Net meilužis (Ben Chaplin) jį palieka, nes jis nebėra nei Desdemona, nei Ofelija, nei Kleopatra. Jis tampa vaiduokliu, niekuo. Čia užrakintos mintys apie menininko ir meno santykius: menas gali būti ne tik menininko šeimininkas, bet ir jo gyvasties šaltinis. Iš menininko atėmus jo meną, tenka kurti savo nuosavą sielą, iš naujo... ![]() Vaidinti yra aistra, aistra "keisti odą". Aktorius, vaidinantis vien moteris, teigia, kad vyrai negražūs, ir tai, ką jie daro, yra negražu, o moterys, ypač mirštančios moterys (!), viską daro gražiai. Kodėl? Atsakymas keistas, bet jį taip pat sunku nuginčyti: todėl, kad vyrai žymiai daugiau jaučia! Jausmai sugadina efektą! Ten, kur atsiranda jausmas, išnyksta grožis. Ar bent tas grožis, kuris Kynastono įsivaizdavimu sukuria meną. Šis tekstas yra (man) liūdniausia filmo vieta ir paskutinė stotelė prieš įsibėgėjimą kulminacijai. Ir kas įvyksta kulminacijoje? Ogi įvyksta tai, ką galime pamatyti teatre dabar. Vaidindami "Otelą" jie atsisakė rankų grąžymo ir pompastikos, o tiesiog įspūdingai priartino vaidybą prie realybės. (Tarp kitko, man susidarė įspūdis, kad ši scena kino aktoriams buvo viena lengvesnių). Aišku, ne tokiam diletantui kaip aš, spręsti ar būtent čia filmo autoriai norėjo pavaizduoti, kaip vyko teatro reformos, bet tai ne taip svarbu. Esmė ta, kad realumas ir improvizacija (nors pompastikos neatsisakoma, vis dėl to tai teatras, o ne kinas) atneša didžiulį publikos šoką ir susižavėjimą. Ar dabar reikėtų padaryti išvadas dėl to, ką reiškia "būti geru aktoriumi"? Gal... Bet greičiau tai reiškia tai, kad fortūna šypsosi tiems, kurie sugeba keistis. Ir į klausimą "kas tu esi dabar?" atsakymas "nežinau" nuskamba ne kaip problema, o kaip nušvitimas ir stiprybė. Adutis 2005 m. gegu��s mėn. 17 d.
|
naujausi komentarai --- --- --- "Oskarai" 2006 (25) Kung Fu klasika (2) (16) Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15) "Kova su šešėliu" pasakų namelyje (35) "Vaško" aukos (12) Trys Kino Pavasario' 05 filmai: diletanto įspūdžiai (4) Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (10) Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9) Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (14) SHOGUN ASSASSIN ! (10) Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai (7) Šiapus (16) Svetimi ir grobuonys (30) Praleistieji (Vol.1) (10) Karaliaus þvejo laimĆĀ« (4) Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (67) SUBJ1 (13) Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (34) Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) Culture.lt (16) Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (12) Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4) |
|||||
|