Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004))

Oj, visai atitrûkau nuo visokiø pepsi-cola-plazø ir visokiø skalvijø ir kino pavasariø, nebepamenu, kada buvau kino teatre. Dël to pavëluotas truputá ðis straipsnelis, nes filmas "Scenos graþuolë" pas mus buvo rodomas ðiemet sausá, jei nemeluoja dëdë Internetas. Todël apie filmà su þenkliuku "praleistieji", juolab daug apie já ant Lietuvos ir nebuvo kalbëta.

Tie, kurie pamatë filme tik meilës istorijà, arba tik biseksualumo ir transvestizmo problemas, arba tik kostiuminæ dramà, arba tik prastesná "Ásimylëjusio Ðekspyro" (John Madden, 1998) klonà, tie vaikðto patamsiais ir nepastebi kûrinio ðirdies. "Ásimylëjusá Ðekspyrà" "Scenos graþuolë" perðoka kelis kartus ir draugiðkai patapsi rankute per pakauðá. Nes ðis filmas, nors ir lengvas, yra netuðèias, nebanalus, ir pasakoja jis, giliai, ádomiai ir filosofiðkai pasakoja, visø pirma apie lytis ir aktorystës menà.

Labai smagu, kad Claire Danes ir Billy Crudup pagaliau gavo savæs vertà filmà. Nors paèiame filme sakoma, kad "vaidmuo nepriklauso aktoriui", o "aktorius priklauso vaidmeniui". Taigi, filmas gavo savæs vertus aktorius. Abu talentingi, bet neiðsiðokantys, nors jau sukûræ nemaþai vaidmenø. Nepatikësit, bet jau senai laukiau kol ta mergaièiukë Claire (jà galëjom pamatyti dar per kaþkokià televizijà prieð kaþkiek metø rodytame seriale paaugliams "My So-Called Life") iðeis á platesnius vandenis ir gaus progà suvaidinti kaþkà ádomesnio uþ John Connor draugæ treèiajame "Termike". Labai plaèiø vandenø turbût ir dabar nebus, nes garsiausiai varpais skambinantys festivaliai ciklinasi ant Sean Penn kanèiø, verksmingo klintystvudiðko bokso, tolimøjø ir artimøjø rytø kino ir visø kitø madingø (ginkdie, daþnai neprastø) dalykø. O Billy Crudup yra toks keistokas bièas. Keistokas, nes atmeta jam neádomius, bet pelningus vaidmenis. Uþtenka mat jam babkiø, nes ágarsina daug reklamø ir kartais "prasisuka" Broadway'juje. Ne visus filmus su juo maèiau, bet jo viliokliðka ðypsena "Scenos graþuolëje" ágauna ávairiausio ryðkumo emocinës vaivorykðtës atspalvius, o tai yra be galo þavinga. Net norisi ploti. Abiejø aktoriø vaidyba daugiasluoksnë, jie labai chameleoniðki. Ypaè Crudup'as: jam tenka vaidinti aktoriø, o aktoriai vaidina ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime, matome jo suvaidintas mimikas, net uþ teatro scenos ribø jo herojus gerbëjø praðymu persirengia savo personaþais, èia jau triguba ar keturguba vaidyba (vaidina, kad vaidina, kad vaidina), o kur dar visos herojaus transformacijos, dvasinës kanèios ir nuðvitimai!...

Filmo reþisierius Richard Eyre á kinà iðlindo visai neseniai. Prieð tai labai sëkmingai dirbo teatre ir televizijoje. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda patikti ið televizijos á kinà atëjæ diedukai: jie neiðsiðokëliai, jiems svarbiau þiûrovà prie ekrano prilipdyti, o ne visà uþmanytà tekstà sugrûsti á filmà negalvojant apie jo trukmæ, jiems daþnai bûna pofik visi dideli "bum-bam" efektai (nes ápratæ, kad pinigø tam neskirta), jiems rûpi veiksmas èia ir dabar. Filme "Scenos graþuolë" toks poþiûris labai tinka. Bûtent dël jo, filmo reþisûra tampa siuþeto iliustracija! T.y. viskas rodoma paprastomis, gan "popsovomis" priemonëmis, nesimaivoma áspûdingais kameros pasaþais (nors, kai reikia, operatoriaus darbas tampa pakankamai dinamiðkas), spalvingais simboliais ar ilgesingais egzistencinio nerimo kupinais þvilgsniais á save. Èia viskas tikslu, paprasta, skoninga ir miela. (Muzikantai jums pasakys, kad tyliai groti sunkiau, negu trankiai – gal taip ir su kino reþisûra?) Tokiu bûdu susidaro áspûdis, kad filmo vairà laiko ne kaþkas uþ kadro, o aktoriai, lygiai taip pat kaip vaizduojamame XVII a. teatre. Èia panaðiai kaip filme "Memento" (Christopher Nolan, 2000) arba broliukø Coen'ø filme "Barton Fink" (1991) – juose taip pat pati filmo struktûra ir tëkmë iliustravo pasakojamus dalykus. Tik "Barton Fink" beveik visas buvo nuobodokas (kaip nuobodþios buvo jo pagr. herojaus godonës (mol toks uþmanymas)), o "Scenos graþuolë" – labai gyvybingas, verþlus filmas, kaip ir spalvingas jo personaþø gyvenimas. Filme personaþai – teatro aktoriai – ant scenos tampa karaliais, vieninteliu rankos mostu valdanèiais publikà, lygiai taip pat filmo aktoriai tampa filmo þiûrovø dëmesio karaliais (jei tik, aiðku, þiûrovas sugeba sutelkti dëmesá, kaþkodël man atrodo, kad viduramþiø teatro þiûrovai buvo atidesni, negu mûsø laikø popkorno rijikai).

Ir ávyksta filme ðtai kas: karalius (smagus Rupert Everett vaidmuo), tenkindamas meiluþës kaprizà, leidþia moterims teatre vaidinti moteris ir uþdraudþia vyrams vaidinti moteris. Tai sukelia tikrà revoliucijà teatro pasaulyje (nes iki tol aktoriai galëjo bûti tik vyrai), bet svarbiausia, iðkelia didþiules problemas garsiausiai Londono "scenos graþuolei" aktoriui Nedui Kynastonui. Mat jis nebegali vaidinti nei Ofelijos, nei Desdemonos, nei Kleopatros. Taèiau èia ne ðiaip negalëjimas ar nesugebëjimas prisitaikyti – á ðviesà iðlenda sudëtingos filosofinës aktorystës meno, lyèiø esmës, vaidybos principø, meno apskritai problemos, skirtingi ásivaizdavimai ir supratimai apie (beveik) amþinus klausimus: "kas ið tikrøjø yra vyras ir moteris?", "kà reiðkia "vyriðkai" arba "moteriðkai"?", "kas yra gera vaidyba?", "kas yra menas?". Regzdami intrigëles filmo herojai grakðèiai þongliruoja ðiais klausimais ir prieina stulbinanèiø iðvadø.

Check this out. Kynastonas teigia, kad jis sugeba vaidinti vyrus ir tai jam iðeina labai realistiðkai todël, kad aktorius apsimeta, t.y. þiûrovas mato vyrà, atspindëtà moters veidrodyje, kuris savo ruoþtu atsispindi vyro veidrodyje. Painu. Ðtai kiek aiðkesnë formuluotë (tik prieð tai pasakau, kad èia ápainiotas biseksualumas – Kynastonas jauèiasi esàs moteris, ákalinta vyro kûne): vyras atrodo realiai tik todël, kad þiûrovas mato já kontraste su moterimi (kuria jauèiasi aktorius), jei pamatytume vyrà be moters (kurioje jis gyvena), jis visai neatrodytø vyriðku! Biseksualumà (filmo eigoje judantá tolyn nuo homoseksualumo link heteroseksualumo) galima lengvai atmesti ir palikti tik kontrasto principà. Atrodytø – paprasta: vyras yra vyriðkas tiek, kiek kontrastuoja su moters moteriðkumu. Bet èia viskas nesustoja. Jis pats beveik atmeta lytinës orientacijos aspektà ir teigia, kad bûtent todël vaidinti savo lytá yra neádomu, kad tai ne menas, kad menas randasi tada, kai yra iððûkis, kai bûtina visiðkai transformuotis ir ið principo pasikeisti (èia iðkart galvon lenda prisiminimai apie Bjork filme "Ðokëja tamsoje" (Lars von Trier, 2000), kuri tiesiog áþûliai vaidina pati save).

Aha. Bet toliau aiðkëja, kad Kynastonas, visà gyvenimà mokæsis vaidinti moteris, vyro vaidinti nebesugeba. Jis netenka didelës dalies savæs. Net meiluþis (Ben Chaplin) já palieka, nes jis nebëra nei Desdemona, nei Ofelija, nei Kleopatra. Jis tampa vaiduokliu, niekuo. Èia uþrakintos mintys apie menininko ir meno santykius: menas gali bûti ne tik menininko ðeimininkas, bet ir jo gyvasties ðaltinis. Ið menininko atëmus jo menà, tenka kurti savo nuosavà sielà, ið naujo...

Kalbëdamas apie lytis, filmas gilinasi á meno problematikà, ir atvirkðèiai – kalbëdamas apie aktorystæ, jis daug pasako apie vyrus ir moteris. Vyriðkumas ir moteriðkumas gali bûti kiekviename. Kiekviename ir yra. Tik vyrais vadiname tuos, kurie turi daugiau vyriðkumo, o moterimis tas, kurios turi daugiau moteriðkumo. Ðekspyro "visas pasaulis – tai scena, o visi mes - aktoriai" ir gimsta tada, kai susiduria moteris ir vyras, kai jie kalbasi ir flirtuoja, kai mylisi ir myli. Nes tada jie gali tapti bet kuo. (O ádomu, kas buvo turëta omenyje, kai homoseksualui, virstanèiam heteroseksualu buvo pasakyta: "Vyras yra ne tai, kaip jis vaikðto ar kalba, o tai, kà jis daro", kas slepiasi po þodeliu "daro"?). Gerai, nenukrypkime.

Vaidinti yra aistra, aistra "keisti odà". Aktorius, vaidinantis vien moteris, teigia, kad vyrai negraþûs, ir tai, kà jie daro, yra negraþu, o moterys, ypaè mirðtanèios moterys (!), viskà daro graþiai. Kodël? – Atsakymas keistas, bet já taip pat sunku nuginèyti: todël, kad vyrai þymiai daugiau jauèia! Jausmai sugadina efektà! Ten, kur atsiranda jausmas, iðnyksta groþis. Ar bent tas groþis, kuris Kynastono ásivaizdavimu sukuria menà. Ðis tekstas yra (man) liûdniausia filmo vieta ir paskutinë stotelë prieð ásibëgëjimà kulminacijai.

Ir kas ávyksta kulminacijoje? Ogi ávyksta tai, kà galime pamatyti teatre dabar. Vaidindami "Otelà" jie atsisakë rankø gràþymo ir pompastikos, o tiesiog áspûdingai priartino vaidybà prie realybës. (Tarp kitko, man susidarë áspûdis, kad ði scena kino aktoriams buvo viena lengvesniø). Aiðku, ne tokiam diletantui kaip að, spræsti ar bûtent èia filmo autoriai norëjo pavaizduoti, kaip vyko teatro reformos, bet tai ne taip svarbu. Esmë ta, kad realumas ir improvizacija (nors pompastikos neatsisakoma, vis dël to tai teatras, o ne kinas) atneða didþiulá publikos ðokà ir susiþavëjimà. Ar dabar reikëtø padaryti iðvadas dël to, kà reiðkia "bûti geru aktoriumi"? Gal... Bet greièiau tai reiðkia tai, kad fortûna ðypsosi tiems, kurie sugeba keistis. Ir á klausimà "kas tu esi dabar?" atsakymas "neþinau" nuskamba ne kaip problema, o kaip nuðvitimas ir stiprybë.

Adutis

2005 m. gegu��s mën. 17 d.