Trys “Kino Pavasario' 05” filmai: diletanto áspûdþiai

Savaitgalá meniðkai susivëliau plaukus, iðsitraukiau senà, kaip visada alkanø dar vieno bokalo “ÐMCo” nimfø apgrauþtà ðalikà ir oriai iðtiesæs merginai parankæ patraukiau link “kino-ne-po-18-Lt” gerbëjø sostinës. Nesinori praleisti renginio, dël kurio bilietø þmonës tris valandas dûsta eilëse.
Susitarus su Aduèiu ðiek tiek pasikeisti rubrikomis, apie já ir tris jo filmus ("Somersault", "Kontroll", "Der Untergang") ir pasakoju.

Bendras vaizdas

Ðeðtadienio popietë. Erdvëje prieðais prie gyvybës palaikymo prietaisø intensyviai bandomà prijungti “Lietuvos” kinoteatrà ðurmuliuoja minia þmoniø. Kita minia Trakø gatve po seanso jau traukia aptarti áspûdþiø á uþeigas. Valiulis kaþkà perka spaudos kioske, aplink kurá pagal galimybes guviai zuja keli ðvieþias ir gyvenimo dar nesugadintas aukas uþuodæ Pylimo gatvës girtuokliai. Videokaukas Maskoliûnas prie baro oriai bendrauja su damomis. Jau visai vakare iðvystu ir Viðinská, kuris taip pat bendrauja su dama, taèiau, idant nesugadintø savo paties ciniðkojo “comme il faut”, apdairiai atsitraukæs nuo sambûrio saugiu atstumu.

Apibendrinant – tikrasis tautos þiedas yra èia, kartu su gausiai susirinkusiu jaunimu, kuris, kaip matyti ið jø dekomercializuotø akiø, ateityje irgi turi puikias galimybes tapti ðio þiedo piestelëmis ir kuokelëmis. Ko jau ko, bet ðvieþiø gëliø labai pasiilgau.

Glumina tik pagrindinis festivalio veidas – na kà bendro su kino menu turi po Peru dþiungles braidþiojantis partizanas Èe Gevara? Ten turbût net projektoriui pastatyti lygios vietos nëra. Galutinai iðkerta garsusis Fidelio draugo anfasas ant baro meniu: “degtinë ir sultys – 3.30”. O sako, kad eksportuoti revoliucijas brangu...

Salë, man jau baigiant priprasti prie patogiø subwooferiniø minkðtasuoliø pustuðtëse Nekropolio kino salëse, savo beveik ðimtaprocentiniu uþpildymu sukelia lengvà klaustrofobijos pojûtá ir susidomëjimà ventiliacijos sistemos funkcionavimu; kita vertus, jauku matyti pilnutëlæ “Lietuvà”. Galgi ávyks stebuklas ir gandai apie jos mirtá nuo plieninës Oberhausðturmfiurerio rankos pasirodys perdëti? Bet gráþkime prie programos.


"Somersault" (Australija)

Pasirodo, kad keisti, nesuvokiami ir aðaringi moteriðki fluidai mus pasiekia net ið Þaliojo kontinento. Merginos (Cate Shortland) reþisuotas filmas apie dar beveik/o gal jau ir ne mergaitæ Heidi (Abbie Cornish). Ji lenda prie mamos draugo, mama tai pamato, ir sutrikusi Heidi bëga ið namø atsiduoti darbo neturinèiø Australijos miesteliø vaikinams. Paklausta, kas atsitiko, verkdama atsako - “I've kissed my friends' boyfriend”. Filmo finale Heidi supranta, kas vis dël to mama jà mylës, kokia ji bebûtø ir gráþta namo. Að þiovauju ir suprantu, kad atsibusti po penktadienio man dar nepavyko.

Filmo pliusai – simpatiðkas slow-core garso takelis ( atliekamas grupës “Decoder Ring”, bet kadangi ðie menkystos savo tinklapyje teikiasi mus pasveikinti ðûkiu “Welcome Shoppers!” ir agresyviai á akis kiða vadybininko koordinates, tai geriau iðgirskite "Early Day Miners” ) ir daug mëlynos spalvos visu jos spektro graþumu – nuo þydro perlamutro iki intensyvaus violeto.

Uþtektø trijø minuèiø trukmës epizodo, kai melsva Heidi guli veidu þemyn vonioje grojant muzikai, ir filmo idëja bûtø atskleista. Taèiau Cate Shortland gumà tempti sugebëjo iðtisas 106 min., uþ kà jai ir skiriu papeikimà.


“Kontroll” (Vengrija)

Filmo pabaigoje þiûrovai plojo, ir ne be reikalo. Reþisierius Nimrod Antal sukûrë juodo sarkazmo kupinà himnà poþeminiam Budapeðto purvui metro sustojimuose ir þmoniø sielose. Puikiai parinktas, ásimenantis ir charakteringas, Guy Ritchie ir Kusturicos èigonø taborams tinkamas, metro kontrolieriø penketukas filmo metu taip ir nepakyla elevatoriumi á pavirðiø, bet blaðkosi poþemiais, gaudydami visuomenës prieðus (po traukiniais þmones stumdantis paslaptingas gobtuvas ir nemalonios konsistencijos balionëliu besiðvaistantis greitai bëgiojantis jaunuolis) ir savo paèiø dar likusius jausmus.

Darbas ðlykðtus kaip ir poþemiø bistro ir pro juos skubantys þmonës – reþisierius, filmo veiksmo vieta pasirinkæs metro, vykusiai realizavo universalø siuþeto kontekstà – juk metro, jø linijø susikirtimai ir barai yra universaliai atstumiantys visame pasaulyje, ne tik Budapeðte. Vengrø kontrolieriai su vienodu (ne)pasisekimu galëtø dirbti bet kur, iðgyvendami tas paèias emocijas.

Gausûs liûdnai komiðki dialogai ir situacijos þiûrovà verèia ásiminti, kad egzistuoja ne tik mums áprastas, bet ir poþeminis pasaulis su savais dësniais ir taisyklëmis, á kurá, nors galbût ir nenoromis, taèiau anksèiau ar vëliau tenka nusileisti ir jame iðgyventi bent kelias stoteles. Filme yra pora kulminaciniø epizodø, kai jau labai norëtøsi judëti á virðø, taèiau elevatoriai pradeda kilti tik paskutinëmis filmo sekundëmis.

Nepaisant melancholiðkø natø, filme pakanka greito veiksmo, átampos ir intensyviø techno ritmø. Veinintelis minusas – kai kurios siuþeto linijos taip ir neatskleidþiamos iki galo (pvz., pagrindinio “kontrolieriaus” ankstesnio gyvenimo istorija). Kaip ten bebûtø, po filmo á Vilniaus ir viso pasaulio kontrolierius þiûrësite kitaip, negu anksèiau.




"Der Untergang" (Vokietija)

Vokieèiai pagaliau pralauþë ðeðis deðimtmeèius galiojusá tabu, o mes turime puikià progà minëti Antrojo pasaulinio pabaigà nespausdami Maskvoje rankos Volodiai. “Nuopolis” - tai paskutinës deðimt ar dvylika Treèiojo Reicho dienø dramos pavidalu. Sveiko proto likuèius beprarandantis fiureris ant þemëlapio stumdo nebeegzistuojanèias savo armijas ir sako, kad “vienas puolimas pakeis viskà”. Reicho generolai kramto lûpas, þvilgèioja vienas á kità, ir neþino, kaip tautos vadui pasakyti, kad viskas baigta. Tuo metu dvylikameèiai hitlerjugendo kareiviai gatvëse pamuðinëja rusø tankus ir uþ tai gauna vienus ið paskutiniø Geleþiniø kryþiø. Iðties makabriðka abstrakèiø (rusø kareiviai rodomi vos poroje epizodø) gatviø mûðiø ir civiliø gyventojø kanèiø atmosfera kraupiai kontrastuoja su fiurerio beprotybe ir pasmerkto naciø elito linksmybëmis bunkeryje aplink krintant bomboms.

Istorija pasakojama A. Hitlerio sekretorës lûpomis (Alexandra Maria Lara), kuri, kaip ir fiurerio þmona Eva Braun, jausdama þmogiðkà gailestá atsisako já palikti ir bëgti, nors yra raginama tai padaryti ið visø pusiø. Atsidavimo vadui ir jo idëjoms lygis filme akcentuotas labai stipriai – besàlygiðkai prisiekæ SS karininkai, ásitikinusiø nacionalsocialistø Gebelsø ðeima, jau minëti hitlerjugendo vaikai... Taip iðryðkinama viena baisiausiø totalitarizmo grimasø – atimtas sugebëjimas savarankiðkai màstyti, vietoje to paklûstant jau visiðkai pralaimëjusiai idëjai: kai vieno herojaus klausiama, kodël jis nori nusiþudyti ir kam nuo to bus geriau, atsakoma: “að prisiekiau fiureriui tai padaryti”.

Eidamas á filmà, girdëjau, kad “filme atskleistas þmogiðkas A. Hitlerio portretas”. Taèiau filme matome tik ligos palauþtà susenusá, artimiausiø bendraþygiø iðduotà þmogø su jo panieka vokieèiø tautai (“geriausi mano þmonës jau þuvo, o likæ yra silpni, kurie nusipelnë mirties”) - susidaryti koká nors aiðkesná A. Hitlerio vidinio pasaulio ir emocijø paveikslà nepavyksta: net jo jausmai savo þmonai Evai Braun yra visiðkai neaiðkûs. Taèiau tai kompensuoja puiki, nuo dokumentiniø fiurerio kadrø beveik nesiskirianti aktoriaus Bruno Ganz vaidyba.

Paskutinës reicho dienos alsuoja mirtimi – sukreèianti finalinë saviþudybiø serija þymi valstybës, aukðtinusios mirtá, pabaigà. Þmonës, aklai tikëjæ nacionalsocializmo idëja, nedvejodami spaudþia gaidukus ir perlauþia nuodø ampules, nes supranta, kad gyvenime jiems nebëra kur gráþti ir jau per vëlu kà nors pakeisti.

Filmà verta pamatyti vien jau dëlto, kad tai pirmas nuoðirdus paèiø vokieèiø bandymas paþvelgti á savo kraupiausias istorijos dienas. Ko gero, tiesa tampa tiesa tik tada, kai jà pripaþásta ir iðgyvena visos pusës.

www.kinopavasaris.lt

Sniegynas Kilimandþaras

2005 m. baland�io mën. 05 d.