Praleistieji (Vol.1)

Kai kas labai ryðkaus, kà didesnë dalis Lietuvos tiesiog praleido...

Lietuvoj kino filmus þiûrime kino teatruose, per televizijas, nuomojamës video kasetes bei DVD diskus, arba pamatome specialiuose renginiuose. Auga ir gausëja filmø parsisiuntëjø ið interneto karta. Ir vis dël to filmø, kurie sukelia þiûrëjimo, vadinamojo "rezonanso" þiniasklaidoje, forumuose ir pokalbiuose bangas lemia daþniausiai reklama, kuri savo ruoþtu atsiranda tik tada, kai filmas iðmetamas á kino teatrus arba á per televizijà. Tuo bûdu krûva nuostabiø, nepraleistinø filmø yra daugumos praleidþiama, juos paþiûri tik vieniði entuziastai, kritikai arba tie, kam tie filmai atsitiktinai á rankas papuola. Manau visai tikslinga ir aktualu paraðyti apie daugumos lietuviø "praleistuosius" filmus.

Roger Dodger
Dylan Kid, 2002, JAV

Pirmas áspûdis beþiûrint ðá filmà, susiþërusá krûvelæ festivaliniø apdovanojimø (áskaitant tris Venecijos filmø festivalyje), yra tas, kad filmas tiesiog KALA á klynà (ar kaþkur kitur) savo dialogais, tekstu.

Pagrindinis filmo dëmuo – ryðkûs personaþai: dëdë Rodþeris (kaip teigia filmo pavadinimas, "Roger Dodger" – Rodþeris iðsisukinëtojas, gudrusis Rodþeris) ir jo sûnënas Nikas. Rodþeris (meistriðkai sukurtas aktoriaus Campbello Scotto) yra sëkmingas darbuotojas reklamos agentûroje, senbernis, gal tarp trisdeðimties-keturiasdeðimties, ir tikras naktinio Manheteno "ryklys". Be to, jis sugeba visiðkai manipuliuoti moterimis savo iðkalbos pagalba (bent pats tuo tikrai tiki). Jis yra "ladies man" (gal subtilesnis mûsiðko "mergiðiaus" atitikmuo). Rodþerio kalba aðtri kaip skustuvo aðmenys (debiutanto Dylan Kid ir scenarijus, ir reþisûra iðties áspûdinga), o kartais sunki ir kieta, kaip beisbolo bitkë, o kartais ðvelni, kaip vidines moters ðlaunø puses kutenanti plunksna, ir labai daþnai filosofiðkai provokuojanti, erzinanti, puolanti, konfliktuojanti, ir, ko gero, visada tvirtai logiðkai pagrásta, protingai suguldyta ir ádomi. Pas Rodþerá visai nekviestas atvyksta dar beveik paauglys "nesugadintas" sûnënas Nikas (taip pat nekvailas, sugebantis, jei reikia, suregzti ádomiø minèiø) ir papraðo pamokyti keliø triukø "kabinant pupytes". Va èia prasideda visas ádomumas.

Filmo, panaðaus á grakðtø ir kartais gaðlø lotynø amerikieèiø ðoká, veiksmas beveik sutelpa á vieno vakaro ir nakties laikà, o Rodþerio "pamokos" vyksta naktiniuose klubuose, vakarëliuose, gatvëje, bala þino kur. Nikas - neblogas mokinys, bet mokymo eigoje þiûrovas priartëja ir prie Rodþerio, pamatome, kaip po patenkinto "burþua" kauke slepiasi ne toks jau sëkmingas viengungis, jo blizgesá vis labiau keièia agresija dangstomas bejëgiðkumas ir pagieþa. Taip pat pamatome, kad Rodþeris, nors pats sau galbût to neprápaþásta, bet turi tai, kà vadiname jausmais, ið uþuominø ir elgesio su buvusia meiluþe (Isabella Rossellini) ryðkëja, kad jam neuþtenka vien kasnakt pasidulkinti.

Filmo idëjinis krûvis slidus, filmas nemoralizuoja, ir pirðtu nerodo blogio ar gërio, uþtat veiksmo vystymas labai átraukiantis, ir priverèiantis þiûrovà pasijusti herojø kailyje, arba priverèiantis þiûrovà prisiminti ar tiesiog "projektuoti" save kaþkuriais gyvenimo periodais. Tas artumas sukeliamas nepriekaiðtinga vaidyba bei reþisûra ir ádomiu filmavimu: operatorius, kaip koks paparacis, atrodo, slepiasi uþ kaþkieno nugarø, juda, priartina ið toli, vël ir vël fokusuoja neryðkø vaizdà, pamato dominanèias mimikas, ir ðviesoje, ir tamsoje kaip seklys stebi svetimus pokalbius. Prie siuþeto puikiai 'limpa' neákyrûs, bet originalûs ir ðiuolaikiðki, truputá elektroniðki muzikiniai fonai (vietomis primenantys verþlø ir kiek melancholiná filmo "Changing Lanes" judëjimà).

Be viso kito, "Roger Dodger" – tai ávairiø moderniø miestieèiø poþiûriø á seksà studija. Finalas dëlioja kaþkiek taðkø ant "i", per tà naktá herojaus virsmas vis dël to ávyksta – Rodþeris po to bando gráþti prie tikrø, ne "vienos nakties" ryðiø su þmonëmis - atstatyti nutrauktus santykius su giminëmis, taèiau savo paðaipaus "cool" dëdës mergiðiaus ávaizdþio neatsisako. Ir neatsisako savo jaunojo mokinio, lyg sakydamas: nori bûti "krûtas" – bûk tokiu, kaip að, ar bent jau pabandyk patirti viskà savo kailiu, neuþsidaryk savyje, o atsiverk kitiems ir lysk á kitø atvertas erdves. Neaptiks – iðsivemsi, ir pabandysi kaip nors kitaip.


Vozvraðèenyje
Andrei Zviagincev, 2003, Rusija

Graþu, graþu, graþu... 39-meèio debiutanto Andrëjaus Zviagincevo "Sugráþimas" - tikras saldainis vaizdinio meno smaguriams. Filmo triumfas praeitø metø Venecijos kino festivalyje lyginamas su Tarkovskio "Ivano vaikystës" triumfu Venecijoje 1962 metais.

Keistos filmo spalvos: viskas èia melsva ir þalsva, ryðku, bet "prigluðinta" ir ðalta. Labai originalus, stilingas ir turtingas judëjimo prasme operatoriaus darbas. Filmo vaizdo groþis toks áspûdingas, kad atrodo, jog ið ekrano tiesiog kvepia ir alsuoja medþiai, lietus, eþeras, senas laivas, namai, þmonës…

Labai gerà áspûdá palieka ir átikinama, realistiðka vaidyba (ypaè trylikameèio I.Dobronravovo, vaidinanèio jaunesnájá brolá Ivanà), visi filmo þmonës nepaprastai gyvi ir ryðkûs. Keista, átaigi, ádomi, atmosferinë muzika. Labai koncentruotas pasakojimas. 'Koncentruotas' ta prasme, kad viso filmo metu neatitrûkstama nuo trijø pagrindiniø personaþø, tarp jø nuolat verda ávairûs kraðtutiniai jausmai, pasakojimas neiðlenda ið savaitës rëmø, o apie ðeimos istorijà, iðsiskyrimo ir tëvo sugráþimo prieþastis galime tik spëlioti ið keliø 'mizernø' uþuominø. Filmo þanrà pavadinèiau psichologizmø drama. Siuþetas - apie dviejø broliø vaikø (minëtasis Ivanas Dobronravovas bei Vladimiras Garinas, tarp kitko, vëliau nuskendæs netoli "Sugráþimo" filmavimo vietø) ir pas juos po 12 neþinia kur praleistø metø sugráþusio tëvo (Konstantin Lavronenko) santykius.

Filmas turtingas áspûdingais apleistø vietø ir gamtos vaizdais bei simboliais. Nagrinëti filmà filosofiniuose/psichologiniuose rëmuose galima be galo be kraðto – pradedant Edipo kompleksu, baigiant (dievo?) autoriteto ieðkojimais, atradimais ir atsikratymais. Daug nutylima, bet dar daugiau pasakoma, kiekviena scena aiðki, ryðki ir tiksli.

Beþiûrëdamas ðá nuostabø filmà vël ir vël, atrandu vis naujø filmo pavadinimo prasmiø: sugráþta filmo pradþioje tëvas pas vaikus, per pradinius filmo kadrus po vandeniu plevenantys vaizdai kelioms sekundëms gráðta ir filmo pabaigoje (ko gero, sugráþimo á nebûtá simbolika, "dulke buvai, dulke pavirsi"), pabaigoje taip pat gráþta ir net kulminuoja scena ant bokðto (vël simbolika – artumas dieviðkumui arba protestas prieð já), filme pilna iðëjimø ir sugráþimø, o po to, filmo pabaigoje ið kelionës sugráþta vaikai, beveik mistifikuotoje saloje iðmokæ vyriðkumo pamokas, uþ kurias taèiau sumokëta nemaþa kaina – apie jos vertæ spëlioti paliekama þiûrovams. Filmas stebuklingas, nes perkelia þiûrovà á toká artimà, bet visai kitoká, þmogiðkø prasmiø ir paslapèiø pasaulá, ne tik priverèia màstyti, o ásminga á þiûrovo sielà ir lieka ilgam arba visam laikui. Netikite manim – patikëkite Venecijos ir daugeliu kitø kino festivaliø þiuri.



Kiti praleisti ir nepraleisti.

Bus daugiau...

Adutis

2004 m. spalio mën. 28 d.