Pagrindinis šio gan chaotiškai klipinio filmo personažas mato mirusių ir gyvų vaiduoklius, mato suasmenintą mirtį, mato įsivaizduojamus įvykius (kartais po keletą versijų), mato praeitį, save vaikystėje ir net savo antrąjį "aš". Gal S.Kingo rašliava, pagal kurią kurtas filmas, skaitytųsi ir įdomiai, bet filmą žiūrėdamas spjaudžiausi ir keikiausi, nes buvo tuo pat metu ir nuobodu ir erzino visi tie nukrypimai nuo tikrovės, kurių jau nebėjo atskirti nuo tikrovės ir kurie dėl tokios didžiulės makalynės neteko savo prasmių. Fu.
|