Full Moon Festival (2006, Vokietija)













Liepos 7-ta. Iškišam nosis iš lėktuvo Berlyno Schoenefeldo oro uoste. Žmonės aplink prakaituoja, ledai tirpsta, viskas varva, limpa ir svyla. Kažkiek virš 30 C. Bet tai baigiasi kai tik Avis atstovai sukrapšto popierius – įlendam į naujutėlį mini autobusą, kuriame ne tik oro kondicionierius, bet ir navigacinė sistema, šnekanti įvairiomis kalbomis maloniu moterišku balsu – atspausdintų žemėlapių ir instrukcijų, kaip nuvykti į festivvalį, nebeprireikia – užtenka kompui nurodyti kelionės tikslą – Wittstock-Dosse (apie 100km nuo Berlyno) – ir malonioji moteriškėlė primena apie kiekvieną posūkį ir perspėja apie kelio darbus. Tiesa, navigacinė sistema kartais stringa – turbūt kompaktas nuo karščio patirpęs…

Renginys vyko buvusioj karinėj rusų oro bazėj – didžiuliai angarai, pakilimo takai, bunkeriai, barakai, administraciniai pastatai, miestelis – visko labai daug, neaprėpiami betono ir asfalto plotai, bet apleisti ir apaugę žaluma. Visa tai verta būtų pamatyti, net jei čia nevyktų joks festivalis.

Palapines pastatom toliau nuo pagrindinės scenos, šalia miškelio – kaip vėliau paaiškėjo, – geras sprendimas karščio, lietaus ir triukšmo atžvilgiu, bet nelabai geras erkių atžvilgiu. Įlendam į ežeriuką, kuris pasirodo kažkoks išsekęs ir sudrumstas, bet tam kartui atgaivina. Viskas paruošta – laikas įsilieti į minią.













Apie psy-trance turbūt reikia iš šiek tiek anksčiau pradėti.

Hipių laikais Amerikoj, Europoj ir kitur buvo madinga viską mesti, kažkur išvažiuoti ir viską savo gyvenime pakeisti. Vėlyvais šešiasdešimtaisiais jaunimas masiškai pradėjo skinti gėles, kišti jas į plaukus ir tranzuoti į San Franciską.

Kita nemaža dalis hipių nusprendė keliauti į Indiją. Pasišildyti saulėje, pasimaudyti jūroje, atsiriboti nuo materialistinės/vartotojiškos/agresyvios/į karjerą/rezultatus orientuotos vakarų civilizacijos, pasisemti dvasingumo, tūkstantmečių ir gan tolerantiškų vietinių kultų išminties, parūkyti žolės, pakramtyti LSD, kurti muziką ir kitus menus, tapti jogais, sadhais ar kitokiais biesais. “Come to Goa! Change your mind! Change your way!” – padrąsindavo jie viens kitą. Hipių epochai pasibaigus, daugelis jų grįžo, tapo daugiau ar mažiau “normaliais”, prisigimdė vaikų, kurių flower power romantika nebeviliojo, todėl jie tapo pankais arba metalistais arba jupiais arba dar kuo nors. Tačiau dalis liko Indijoje, susispietė Goa valstijoje, toliau sirpo, žydėjo ir deklaravo meilę, taiką, laisvę ir kitokias psichodelines vertybes.













Devyniasdešimtaisiais toje pačioje Goa susipynė įvairūs psichodeliniai menai, acid house, senobinės dvasingumo tradicijos ir visa kita, kas tik galėjo susiliet – taip radosi kažkiek naujas (elektroninės) šokių muzikos žanras, kurį pavadino Goa Trance. Kitas paplitęs žanro pavadinimas – Psy Trance arba Psychedelic Trance (nors daugelis atskiria Goa nuo Psy pagal keletą bruožų). Tai greita muzika (130-150bpm), dažniausiai panašių, paprastų, besikartojančių ritminių struktūrų, pripildyta persipinančiomis harmonijomis ir melodijomis, keistais psichodeliniais, ufonautiniais, kibernetiniais, aidinčiais garsais ir stereo vingrybėmis. Psy trance turi krūvas požanrių ir įvairiausių kitokių įdomių ypatumų, į kuriuos dabar nesigilinsiu. Daugmaž pogrindinė psy trance subkultūra glaudžiai susijusi su politeistiniais rytietiškais kultais, mistika, okultizmu, šamanizmu – šamanas šiuo atveju yra DJ’jus arba muzikantas, primityvių ritmų, bet augančios, kylančios muzikos tėkmės pagalba atpalaiduojantis fantaziją ir vedantis gentį (šokėjus) į transą, į naujas sąmonės ar pasąmonės erdves, žvaigždes ir planetas, kosminių durų atvėrimą, susiliejimą su kosminėmis esybėmis ir energijomis ir visur kitur, kur tik nori. (Nepritartų visam šitam reikalui mūsų egzorcistai, oj nepritartų!…) Šokėjai dažniausiai šoka kiekvienas sau, atmosfera čia labai draugiška ir visai neformali, nėra jokių “berniukas kviečia mergaitę”, nėra apibrėžtų normų. Psy trance muzika dažniausiai grojama gamtoje vykstančiuose renginiuose, vadinamuose Full Moon Party, kai kylant pilnam mėnuliui, kyla ir muzikos ritmas bei svoris, o kylant saulei, ritmas vėl rimsta ir apie vidudienį nutyla (tada kiberhipiai šokėjai eina pamiegot). O va šitas, į kurį dabar atvykome, jau ne tik kad Party, bet visas Festival! (Ir dar jubiliejinis – nes penktas!)

Renginį sudarė Pagrindinė scena, Groove scena, Chill/Ambient palapinė, rūbų, papuošalų ir maisto turgelis bei palapinių miestelis (neaptvertas – tai palapines galėjom statyti nors ir už kelių kilometrų nuo pagrindinių atrakcijų).













Svarbi Psy trance subkultūros dalis – vizualizacija. Visos trys scenos buvo išradingai dekoruotos.

Prie pagrindinės scenos išsikerojo ultravioletiškai švytintys spygliuoti medžiai ir grybai ir ufonautų apžvalginiai bokšteliai ir kosminės antenos, skirtos transportuoti interesantus į Star Trek Enterprise. Keliuose ekranuose šalia atlikėjų buvo projektuojami keisti psichodeliniai multikai, kurių turinį per ilgai užtrukčiau jei bandyčiau papasakot, juolab, kad jie nuolat kardinaliai pasikeisdavo. Apie vidurnaktį būdavome palepinami įspūdingu lazerių šou. Aplink sceną esantys angarai buvo iš vidaus apšviesti spalvotom lempom ir atrodė kaip kažkieno gigantiški gomuriai.

Groove scena – mažesnė ir paprastesnio apipavidalinimo, bet čia buvo hamakinė tvora, t.y. tvora su tinklu, kuriame pavargusieji nuo šokio galėjo išsidrėbti ir tysoti, klausydami muzikos ir gurkšnodami indišką prieskoninę pieno arbatą (Chai) ir kitus egzotiškus gėrimus.













Įspūdingai atrodė Chill/Ambient palapinės vidus – raštuotos sienos, bokšteliai su raudonai bei žaliai šviečiančiais ornamentais ir piešiniais, lempomis, lubos, apšviestos taip, kad sudarytų žvaigždėto dangaus įspūdį, o viduryje – fontanėlis, kurio dugne raudonai švytėjo ir rangėsi neoninis vikšrelis. Na, gerai... gal ir nesirangė...

Chill/Ambient palapinėje, kaip ir parduotuvėlėse lauke, buvo pardavinėjami karšti ir šalti gėrimai su vaisių sultimis, guarana, kardamonu, cinamonu, imbieru, čili ir kitokiais girdėtais ir negirdėtais ingridientais. Išsirinkau iš meniu Space Tea ir žiūrėjau, kaip ją daro: įpylė kelių tipų skysčio ir sumaišė. Pokalbis tarp manęs ir barmeno: ‘kas čia?’ – ‘čia arbata’, ‘o čia kas?’ – ‘čia vyšnių sultys’, o kas tas skystis, kurio tik 50g inpylei?’ – ‘o čia – Space!’ (jei teisingai supratau – prieskonių mišinys...). Aitroka ta Space Tea man pasirodė ir vėl grįžau prie minėto puikiai gaivinančio Chai.

Pagrindinė scena vadinosi Full On scena. Full On, jei teisingai suprantu, yra šiek tiek melodingesnis (popsiškesnis, sakykim) psy trance, su aiškiau jaučiamu tonavimu, melodijomis, dažniau panaudojamomis elektrinėmis gitaromis ir vokalu. Scenos pavadinimas nesutrukdė nenumaldomai psy trance atlikėjų ir DJ’jų įvairovei.













Atidarymo ceremonijoje grojo Star Sounds Orchestra ir dainavo Irina Michailova – nuostabus balsas ir rytietiškos dainavimo manieros – labai tiko tokio renginio pradžiai. Įspūdingai pasirodė žydai Infected Mushroom (ar tik ne didžiausia festivalio žvaigždė?...) – jų muzika labai originali, lendanti iš žanrų rėmų, tik gal šiek tiek šlageriška, ir turbūt visi sutiks, kad elektrinės gitaros įgūdžiai pas juos stipresni nei vokalo. Astral Projection taip pat puikiai suėjo, nors jų kosminės žanmišelžariškos kompozicijos truputį ne mano skonio. Gaila, kad dėl kažkokių kliūčių neatvyko ponas Kindzadza – griežtesnio psy trance atstovas iš Rusijos (vietoj jo grojo nemažiau griežti vokiečiai, kurių pavadinimo nepamenu, bet pamenu, kad savo tampytais sunkiais ritmais jie kažkiek iškrito iš konteksto). Labiausiai sužavėjo tas, kurio labiausiai laukiau – portugalas Menog: tamsus, bet užvedantis ir skoningas psy trance su puikiai subalansuotu paprastumo ir sudėtingumo santykiu. Groove ir Chill/Ambient scenos buvo gera alternatyva pagrindinei scenai – Groove’e galėjai pailsėti su ramesnių šokių ritmais (iki šiol nagus graužiuosi, kad praleidau Atmos), Chillout’e – su Ambient muzika, kuriai dažnai ir visai ritmas nereikalingas.













Renginio nuotaika labai teigiama buvo, atpalaiduojanti, raminanti ir nesudėtinga. Liaudis – fantastiškai spalvinga, įvairiausio plauko ir žvyno, bet labai draugiški ir bendraujantys. Dauguma – vietiniai vokietukai, nors matėm ir austrų, rusų, žydų, australų, skandinavų, airių, etc. Ir ne tik matėm! Susipažinom, pakalbėjom, pasidalinom aktualijom, godonėm ir įspūdžiais. Amžiaus prasme – gan platus spektras: nuo iolikinių iki tikrų hipių, The Doors klestėjimo laikus pamenančių; didžioji dalis vis dėl to – jaunimas (arba tiesiog jaunai išvaizdūs). Buvo alutį gurkšnojančių (kaipgi vokiečiai be alaus?!), ne taip atvirai, bet nesunkiai buvo galima įsigyti haliucinogeninių džiaugsmų, pvz., magic mushrooms, tačiau populiariausi, ko gero, buvo kanapių produktai – atrodytų “žolė” turėtų slėgti ir raminti, ale pasirodo reikiamai muzikai skambant ji gali ir šokdinti.













Renginys buvo suorganizuotas gerai. Tvarką saugojo tatuiruotos gorilos su griežtai paprastais vokiškais veidukais (nors per penkias dienas nepastebėjau, kad jų būtų prireikę), paliegusiems pagalbą suteikdavo raudonojo pliuso palapinėje (mano bendražygiai kasdien ten eidavo erkių išsikrapštyti (aš patsai erkėms pasirodžiau neskalsus – tik vieną, lyg suvenyrą, ant savęs radau paskutinę dieną)), buvo tualetai ir dušai (mokami), dideli negyvenamos gamtos plotai ir šalto vandens kranai (nemokami), visą parą galėjai įsigyti beveik visokio, kokio tik skrandis geidžia, maisto ar gėrimo, veikė hipių turgelis, kuris naktį tapdavo panašus į arabiškų pasakų veiksmo vietą ir kuriame galima buvo rasti rūbų, papuošalų, aksesuarų, smilkalų ir kitokių neaiškios paskirties daiktų, kurių niekur kitur nerasi.













Man ten labai patiko. Kai reikėjo namo šiaušti – pasijaučiau, kaip vaikas, nenorintis grįžt namo iš vaikų darželio. Turbūt ir dėl to, kad visada jaučiau nostalgiją gėlių vaikų laikams, kuriuose niekad negyvenau, ir dėl kitų priežasčių, kurias jau išdėsčiau.

Kai matai visus šituos neįtikėtinai spalvingus psichodelikus hipius, apsirengusius negirdėtų arba nesukurtų pasakų personažais, ir jų šviečiančias palapines, užuovėjas, žvakes, bongus, skaras, pagalves, rūbus ir papuošalus, išpaišytus Šivos, Ganešo, elfų, grybukų ir visų jų pagalbininkų, kuriems pavadinimai dar nesukurti, atvaizdais, išradingiausiais ornamentais ir raštais, kai diena susimaišo su naktim, kai iš visur sklinda egzotiškiausi kvapai ir visų spalvų šviesos, ir visa tai šoka, juda arba ilsisi viską apglėbiančioje, viena tėkme plaukiančioje psy-trance arba ambient muzikoje, ir kai pabandai įsivaizduoti, kad prieš kelias dešimtis metų čia vaikščiojo kareivukai, atidavinėjo pagarbas karininkams, kilo ir leidosi kariniai lėktuvai, važinėjo BTR’ai, “viliukai”, motociklai su “liulkom” ir vyko karas (kad ir šaltas), tada labai keista ir nuostabu ant dūšios palieka. Turbūt panašiai keista ir dar keisčiau tiems, kurie prisimena Trečiojo Reicho paradus Berlyno gatvėse, skelbiančius valios triumfą, jėgą ir mirtį gaidžiams ne arijams, o dabar mato tose pačiose gatvėse neaprėpiamas minias tų pačių arijų ir tų pačių gaidžių ne arijų Meilės paraduose...













Už keleto savaičių atsidūrėm dar viename, tik visai kitokio pobūdžio mega-dvasingame susibūrime Vengrijoje, apie tai – atskira kalba.

Adutis

2006 m. rugsļæ½jo m?n. 08 d.