Lietuvių nuotykiai Airijoje. Galway.

Miestas

Galway (airiškas pavadinimas – Gaillimh, tariasi „galiv“) miestas yra Galway grafystės sostinė vakarų Airijos srityje (Connacht), skalaujamas Atlanto vandenyno (tiksliau – Galway įlankos – Galway Bay), įsikūręs šalia Corrib upės žiočių. Kartais primena Klaipėdą, bet už Klaipėdą gal šiek tiek mažesnis, nors bet labai sparčiai augantis miestas. Ir kadangi Corrib čia išsisklaido į mažus upeliukus ir įteka į Galway Bay, kai kuriose vietose miestas net primena Veneciją. Jaukus, tvarkingas, mielas pasakų miestukas (ypač jei matai vien centrą ir aplinkinius miegamuosius rajonus). Yra kelios ligoninės, nedidelis jūrų uostas, oro uostas, universitetas, keli koledžai. Visokeriopai daugiatautiškas, spalvingas, gyvas ir neprovincialus miestas. Kaip kad lietuviai lenktyniauja, kas gražiau ir originaliau apstatys kapinių sklypelius, airiai mėgsta "cackinti" darželius šalia namų. Klimatas tam labai palankus, viskas čia auga, žydi, veši, žaliuoja, pilna palmių, akacijų, magnolijų ir įvairių kitokių botaniko džiaugsmų. Ir iškart jaučiasi, kad čia sena žemė: apsamanoję akmeniniai pastatai, senoviniai kanalizacijų dangčiai, aprūdiję krantinės, keltiški pliusai, išsikeroję barzdoti medžiai... Airija daug kuo panaši į Angliją, tik čia dar labai ryškiai iš visur dvelkia originali ir visai kitoniška keltiška kultūra. Valstybinės kalbos dvi – anglų ir airių (gaelic), ir ta airių kalba, kadaise visai beišdvesianti, dabar yra intensyviai ir sėkmingai gaivinama. Ji visai nepanaši į kitas girdėtas, bet su ja Airijoj susiduri kasdien ir visur. Jo, susidurt susiduri, bet pramokt bent kiek – sudėtinga. Pvz., „Ačiū“ airiškai yra „Go raibh maith agat“ ir tariasi „Go rev mah agut“. Miestai turi savus airiškus pavadinimus. Dublinas airiškai vadinasi Baile atha Cliath. Ir vardai tie airiški įdomūs tokie: pvz., vyriški dažni vardai yra Cian, Eoin, Oisin, Darragh, Ciaran, Fionn; moteriški vardai: Niamh, Aoife, Caoimhe, Aisling, Saoirse, Eimear. Anglai nervinasi visad kai reikia airiškus vardus ištarti arba užrašyti. Na, tuos žinomesnius turbūt visi esat girdėję: Sinead, Sean, Patrick (Padraig/Padraic)...

Lankytinų vietų gal nevardinsiu (tam yra turistų centrai ir bukletėliai visoki), tik paminėsiu, kad Galway katedra upės saloje yra išties įspūdinga: didžiulis, akmeninis, įvairiausiai dekoruotas, vitražais nusagstytas, kryžiaus formos statinys, labai dvasingai atrodantis ir iš išorės ir iš vidaus.












Yra kelios teorijos dėl miesto pavadinimo. Viena sako, kad miesto pavadinimas kilo nuo upės, kuri dabar vadinasi Corrib, bet anksčiau vadinosi River of Galway (Gaillimh), o pastarasis pavadinimas atsirado, kai šioje upėje priburbuliavo kažkoks vietinis vadas, kurio dukros vardas buvo Gaillimh. Kita teorija sako, kad pavadinimas gali būti kilęs iš airiško termino „na Gall“, kuris reiškia „užsienietis“, nes šiame mieste visada buvo pilna užsieniečių. Prieš įsikuriant fortifikuotam miestui, čia buvo žvejų gyvenvietė Claddagh („akmenuotas pajūris“), o archeologai sako, kad žmonės gyveno čia nuo pat neolito eros. Dešimtame amžiuje čia buvo "atvarę" vikingai, "sutavarino" kelis vienuolynus, bet kažkodėl savo pilies nepastatė, kas yra labai keista, nes geografiškai vieta čia baisiai patogi. Kurį laiką dėl miesto riejosi airių klanai, po to atėjo anglo-normanai, pastatė sieną ir pilį, penkioliktam amžiuj mieste iškilo ir suklestėjo 14 pirklių šeimų, o popiežius suteikė teisę miestui būti valdomam vietinės bažnyčios seniūno, renkamo šių 14 šeimų, kas praktiškai reiškė, kad miestas tampa savarankiškas. Tuo metu Galway suklestėjo ir tapo galingu prekybiniu miestu-valstybe. Tos 14 šeimų vėliau klaidingai buvo pradėtos vadinti gentimis, ir iki šiol kartais sakoma „Galway – city of the (14) Tribes“. Po to Galway‘jų kankino gaisrai, marai, Cromwellis ir kitokios nelaimės, bet miestas vis atsigaudavo ir vis suklestėdavo. Per visą savo istoriją, Galway pasižymėjo stipriu nepriklausomybės troškimu, aukštu mokslo ir prekybos vertinimu. Girdėjau net sakant, kad Galway – airiškiausias Airijos miestas.

Žmonės

Airiai panašūs į lietuvius: katalikai, "prapoicai", neskubantys, neišsišokėliai, nesmulkmeniški, linksmi ir daugmaž draugiški. Mėgstam juokaut, kad airiai negerbia pinigų, laiko ir maisto: visur mėtosi tie eurocentukai ir nieks jų nerenka; kad ir kokio ilgio eilė bebūtų prie kasos, pardavėjas vis tiek leis sau paplepėti su klientėmis bobulytėmis apie orus ir vietines naujienas; jei tik pajunta, kad bulvės kitokios rūšies nei įprasta, arba, kad tingisi kramtyt, tuoj pat meta viską, kas liko lėkštėj, į šiukšlyną. Jei bandyt pažvelgt į tą vadinamąjį tautinį charakterį, tai palyginus su lietuviais, airiai yra karingesni (bent per pastaruosius kelis šimtus metų), nelinkę į kompromisus, bet gal ir nelaikantys akmenų užantyse labai ilgai. Užtat, kaip ir mes, lietuviai, jie užsispyrę. Na, ir taip pat kaip ir Štatuose ir Vakarų Europoje, dauguma čia nuo mažens yra mokomi tolerancijos, mandagumo ir pagarbos aplinkiniams. Kur besusidursi su pažįstamais ar nepažįstamais (net jei tai tik sekundinis susidūrimas skersgatvyje), niekas negailės tokių žodelių, kaip „atsiprašau“, „ačiū“, „atleiskite“, „prašau“. Šitas skirtumas turbūt labiausiai pastebimas. Kas dėl išvaizdos – airiai ir šiuo aspektu beveik tokie pat kaip mes, tik tarp jų gal daugiau dominuoja rudaplaukiai, juodaplaukiai, raudonplaukiai, mažiau blondinų. Airiai nėra labai valyvi ir tvarkingi kaip pvz., vokiečiai, bet visos aikštės ir gatvės mieste kiekvieną rytą yra kruopščiai valomos ir visur pilna pozityvių reklamų, skatinančių skirstyti šiukšles ir pridavinėti perdirbamas atliekas į tam skirtus punktus, ką didelė dalis airių sėkmingai ir daro. Beje, viskas šioje ir kitoje pastraipose labai sąlygiška, nes bendrą vaizdą susidarinėju kol kas tik iš vieno miesto, kuris gali stipriai skirtis nuo visų kitų.












Be airių, Galway‘juje dar galima sutikti įvairių tautybių studentų (amerikiečiai, australai, kanadiečiai, britai ir t.t.) bei įvairiausio plauko imigrantų. Visi imigrantai grubiai gali būti skirstomi į kelias pagrindines grupes: juodukai (afrikiečiai, jamaikiečiai), indai, azijiečiai (kiniečiai, korėjiečiai), musulmonai (arabai, albanai, turkai), vakarų europiečiai (ispanai, prancūzai, portugalai) ir rytų europiečiai (slovakai, rusai, slovėnai, čekai, lenkai, lietuviai, latviai). Daugiausia imigrantų turbūt iš jauniausių rytinių EU narių privažiuoja, juos dar kartais vadina „easteneriais“ arba „eastern europeans“. Pirmoj vietoj – lenkai. Apie juos airiai jau anekdotus kuria. Užtat skaičiau, kad kažkas paskaičiavo, iš kurios šalies žmonės yra labiausiai linkę įmigruot į Airiją: padalino šalies gyventojų kiekį iš imigrantų kiekio (pagal išduotų leidimų dirbti kiekį) ir gavo tokį daugmaž „noro įmigruoti“ koeficientą. Pagal jį laimėjo lietuviai! T.y. pvz., lenkų Airijoj žymiai daugiau, negu lietuvių, bet lenkų ir apskritai yra žymiai daugiau, o jei procentaliai paskaičiuoti, kuri dalis visų lietuvių įmigravo į Airiją, ir kuri dalis visų lenkų įmigravo į Airiją, tai lietuvių gaunasi tris kartus didesnė dalis, negu lenkų. Paprasčiau sakant, jei lietuvių Lietuvoj būtų tiek, kiek lenkų Lenkijoje, tai Airijoje lietuviai užimtų pirmą vietą tarp visų imigrantų iš rytų Europos.












Dar viena įdomi gyventojų grupė – „travelers“. Tai klajokliai, gyvenantys treileriuose ir kartais judantys iš vieno miesto į kitą, juos ir „čigonais“ kartais vadina, nors jie nėra tie tamsiaplaukiai tikri čigonai, kurie pas mus taboruose gyvena. Jei matėt filmą „Snatch“, tai ten irgi buvo kažkas panašaus, tik britai savo „travelerius“ vadina „Pykies“.

Gerulės

Kad lietuvės gražesnės už aires, sutinku ir nesiginčysiu. Bet va vis nugirsdavau, kad vakarų europietės visai negražios, o airės beveik visos yra labai nutukusios ir vaikšto vien su treningais. Paslampinėjęs po Galway, susidariau įspūdį, kad tai ne visai tiesa. Labiau krinta į akis ne prigimtiniai skirtumai, o tai, kad mergos čia nelabai rūpinasi savo išvaizda: rūbais, šukuosena, eisena. Todėl turbūt ir atrodo, kad jos ne tokios „geros“ kaip lietuvės, rusės arba lenkės. Eilinę dieną airės dažnai pamiršta viliojimo meną, užsimeta trenigiukus arba šiaip kokius neišsiskiriančius, bet patogius skarmaliukus ir pasikliauja vien šypsenom ir vidiniu žavesiu. Lietuvės savo ruožtu airėms turbūt atrodytų lyg nuolat pasirengusios pasimatymams ir vakaruškėms. Jei Vilniaus Vokiečių gatvėj kas antros moters apranga sako: „užkalbink mane“, „žavėkis manim“, „pakviesk mane kur nors“, „norėk manęs!“, tai Galway Shop Street‘e moterų apranga tesako: „aš įdomi, simpatiška ir nereikalauju dėmesio“. O va buvau papuolęs į kažinkokį studentų balių, kur visos panos buvo su vakarinėm suknėm – va ten tai buvo, kur akis paganyti! Visai kitoks vaizas, negu tos pačios panos kasdieninėje aplinkoje. Nors pasitaiko ir labai neskoningų moterų – su nuolat apnuogintais nukarusiais pilvais ir per storu ir per ryškiu makiažo sluoksniu. Bet kurgi tokių nepasitaiko? Jei reikėtų lyginti, tai pasakyčiau, kad airių moterų grožis panašus į britų moterų grožį, kurio tipiškiausi pavyzdžiai turbūt yra Kate Moss arba Kelly Brook. Tiesa, vėlgi, sunku daryti globalesnes išvadas iš egzempliorių, matytų Galway‘juje, nes šis miestas, kaip minėjau, yra labai daugiatautiškas ir čia knibžda atvykėlių iš kur tik nori. Ko gero, žinomiausias airiško grožio ir moteriškumo įsikūnijimas yra Rosanna Davidson.

Orai

Orai čia kaprizingi. Tą pačią dieną gali tris kartus smarkiai palyti ir tris kartus visiškai išsigiedryti. Audros, uraganai, vėjas, saulė, visa užgožianti drėgmė, rūkas, krušos, vaivorykštės, lietūs, vadinami „dušais“... Rūkas tarpais gali taip suriebėti, kad nuo medžių ima lašėti susikondensavęs vanduo ir atrodo, kad lyja tik mažuose ploteliuose aplink medžius. Pasninga paprastai vieną kartą per metus. Praeitais metais pasnigo Kalėdų rytą. Vietiniai meteorologai čia gan pradvinuti – supranašauja orus 20km paklaida ir kelių valandų tikslumu. Jei migruojat ar turistaujat Airijon, turėkit neperšlampamus rūbus ir avalynę. Arba – nusiteikit, kad nuolat čiaudėsit ir bėgs nosis. Ašai pats kaip tikras klaipėdietis drėgną orą mėgstu – tai man airiški orai visai imponuoja. Juolab, kad ir saulė neretai išlenda, o ir šiaip visumoj nešalta. Šalčiausia būna sausį ir vasarį (4º - 8ºC šilumos), karščiausia – liepą ir rugpjūtį (15º - 20ºC šilumos). Retkarčiais karštą vasaros dieną temperatūra gali pakilti iki 25ºC ar net 30ºC šilumos. Dar vienas vietinis prikolas – potvyniai ir atoslūgiai: kas 8 valandas (priklausomai nuo mėnulio fazės) vanduo deltoje ir įlankoje pakyla ir vėl nusileidžia iki 2 metrų.












Kainos

Airija yra sąlyginai brangi šalis. Daugelis kainų čia aukštesnės nei pas kaimynus ir, be abejo, žymiai aukštesnės už kainas Rytų Europoje. Va keletas pavyzdžių (visos kainos apytikslės ir užfiksuotos Galway‘juje). Patogumo dėlei visas kainas surašiau litais (versdamas iš eurų 3,5 santykiu).

Pienas (1 l) – 4 litai Grietinė (200 ml) – 4 litai Bulvės (1 kg) – 4 litai Kiaušiniai (10 vnt.) – 8 litai Sūris (500g) – 10 litų Duona (kepalas) – 4,5 lito Aliejus (1 L) – 2,5 lito Degtinė (0,7L) – 60 litų Alus (0,5L) – 7 litai Alus pube (0,5L) – 14 litų Viskis (0,7L) – 70 litų

Pokalbiai mobiliu telefonu (1 min.) – 1 litas Vieno kambario nuoma – 1000 litų/mėn. 3 kamb. buto nuoma – 2500 litų/mėn. Džinsai – 150 litų Odiniai batai – 250 litų Megztinis – 140 litų Kojinės (1 pora) – 2 litai Kelionė miesto autobusu – 4 litai Kelionė autobusu į kitą Airijos pusę (300km) – 40 litų Benzinas (98-tas)(1L) – 4 litai Cigaretės (pakelis) – 21 litas

Jei valgyt tik namie, vienas žmogus savaitę gali pilnavertiškai maitintis už 60 litų.
Daugelis kainų labai stipriai svyruoja ir labai priklauso nuo rūšies, gamintojo ir platintojo. Yra prabangios parduotuvės ir yra ypatingai pigios parduotuvės. Pvz., džinsai vienoj vietoj gali kainuoti 40 litų, o kitoj – 300 litų. Turbūt atspėjote, kurį variantą renkasi dauguma lietuvių, lenkų ir kitų „eastenerių“. Todėl tautiečius nesunku atpažinti iš pirkinių maišiukų su pigiausių parduotuvių tinklų („Lidl“, „Penney‘s“, etc.) logotipais. Na, gal dar iš skustų galvų ir nedraugiškų žvilgsnių. (Tiesa, pagyvenus Airijoje ilgėliau, žvilgsniai paprastai sudraugiškėja).
Airiai namie paprastai nemoka už vandenį, moka tik už elektrą ir kitas paslaugas. Centralizuoto šildymo taip pat dažniausiai nebūna – kiek prisišildai, tiek ir moki (bet kadangi lauke nebūna labai šalta, tai ir namus šildyt labai daug neprisireikia).












Įsidarbinimas

Nepaslaptis, kad beveik visi lietuviai į Airiją vyksta su tikslu prakusti, o ne subrandinti asmenybę. Aritmetika čia paprasta: minimalus atlyginimas yra 6 kartus didesnis negu Lietuvoje, o kainos tik 4 kartus didesnės, o kai kurių prekių ar paslaugų kainos beveik tokios pat kaip Lietuvoje (žr. skyrelį „Kainos“). Dauguma imigrantų iš pradžių padirba už minimumą (bliamba, sunkiai liežuvis verčiasi vadinti 4200 litų „minimumu“), o po to pradeda užkalinėti ir daugiau. Tai, aišku, priklauso nuo įvairių aplinkybių, ypač nuo sugebėjimo ir noro tobulėti. Geriau kalbantys angliškai pradžioje darbinasi prabangesnėse parduotuvėse, kabakuose, viešbučiuose, prasčiau kalbantys angliškai – greito maisto restoranėliuose, užeigose. Daugelis labai vertina ir stengiasi įsisukti į darbą gamyklose, nes jis, skirtingai nuo darbo prekyboje arba aptarnavimo srityje, dažniausiai nebūna pamaininis (t.y. dirbi visada tom pačiom savaitės dienom ir tuo pačiu paros metu) ir paprastai būna nesunkus, nestresinis ir gerai apmokamas. Va, pvz., pusantrus metus Airijoje gyvenantis lietuvis Ragas dirba po tris naktis per savaitę medicininės įrangos gamykloje „Boston Scientific“ ir gauna už tai 5600 litų per mėnesį į rankas. Daug kas turi po du ar net po tris darbus. Tūlas lietuvis Galway‘juje taip pat gali įsidarbinti vairuotoju, apsauginiu, sargu, statybininku, žveju, kirpėju, sodininku, staliumi, slaugytoju, šlavėju, šaltkalviu, santechniku arba naminių žiurkėnų prižiūrėtoju. Beveik bet kuo. Bet amžininkai byloja, kad gauti darbą Galway‘juje nebebėra taip paprasta, kaip kad buvo prieš trejus ar penkerius metus. Vis daugiau darbdavių reikalauja patirties net pačiose paprasčiausiose pozicijose. Dėl EU plėtros ir kitų faktorių, darbo jėgos pasiūla didėja sparčiau, nei plečiasi paklausa. Tačiau darbo rinka čia yra labai dinamiška: čia daug sezoninių darbų, daug studentų, kurie dažnai viską meta ir kažkur išlekia, o be to, airių teigimu, Galway yra sparčiausiai augantis miestas Airijoje ir visoje Europoje. Taip kad galimybių tikrai nemažai, ypač mokantiems anglų kalbą. Tik turėkit omeny, kad skirtingai negu Lietuvoje, čia požiūris į darbą skiriasi, ir nors airiai darbe neskuba ir nesiparina, darbo metu žmonės paprastai dirba, o ne brausina po senberniai.com portalą.
(Jei reikia kokių patarimų apie įsidarbinimą Airijoje, klauskit forume.)

Maistas

Airių maistas panašus į lietuvių: bulvės, jautiena, kiauliena, vištiena, aviena, kalakutiena, daržovės, pieno produktai. Bulves airiai gali paruošti praktiškai visais įmanomais būdais. Tik kažkodėl nesugalvojo, kad galima bulves ir tešlai panaudoti, tai nei cepelinų, nei žemaičių blynų neturi. Įdomus dalykas yra tradiciniai airiški pusryčiai. Juos sudaro: rūkyta dešrelė, keptas kiaušinis, baltos duonos riekelė („tostas“), pupelių krūvelė, pakeptas bekono gabaliukas, baltas ir juodas pudingai (nežinau iš ko daro „baltą pudingą“, bet „juodu“ pudingu jie tiesiog vadina kraujinius vėdarus). Gan didelį kalorijų kiekį suteikiantis rinkinukas aprūpina kūnelį energija visai dienai, ir, prisipažinsiu, pradeda man patikti (išskyrus dešrelę – tą aliejuj keptą taukų gumuliuką). Viešose maitinimo įstaigose maistas visumoj būna gan prastas, dažnai beskonis, bet pasitaiko ir skanaus. Čia jau kaip užtaikysi. Labai populiarus „greitas“ maistas, įvairūs sumuštiniai, picos. Pilna įvairių importuotų skanėstų, kurių visų dar neižbandžiau, bet vis užtaikau parduotuvėj ant visokių įdomybių, kurių pas mus nėra, pvz., kukurūziniai meksikietiški čipsai, šokoladas su mėtiniu įdaru, ledų pyragai, įvairių skonių sojų pienas ir pan. Maisto pasirinkimas parduotuvėse tikrai neprastas. Airiai mėgsta valgyti kaloringą ir nesveiką maistą, dėl to, ko gero, dažnai turi nutukimo ir kitokių sveikatos problemų, kas savo ruožtu iškelia poreikį domėtis sveika gyvensena ir sveiku maistu, todėl parduotuvėse yra gan didelis įvairių sveikų produktų pasirinkimas. Yra net specialios parduotuvės, parduodančios „organišką“ maistą, t.y. maistą be konservantų, koncentratų, nitratų, jokių ingridientų su E raidėmis ir skaičiukais. Airių maitinimosi įpročiai (o ir visa vartotojiška kultūra) labai primena amerikiečius. Nutukusių žmonių Galway‘juje nedaug, ko gero, ne daugiau nei Lietuvoje.













Lietuviui iš maisto Airijoje labiausiai turbūt pritrūktų gerų sriubų, didesnio duonos, grietinės, raugintų agurkų, silkių pasirinkimo, naminių kotletų, cepelinų, kugelio, bulvinių blynų su mėsa. Bet yra lenkiškų, rusiškų, keletas lietuviškų parduotuvių. Čia galima ir grikių rasti, ir rūgštynių sriubos, ir lietuviškos dešros, ir lietuviškų koldūnų, ir rusiškų „semkų“, tik kainos visos airiškos – viskas 4 kartus brungiau.

Svaigalai

Nuo seno žinoma, kad airiai mėgsta išlenkt taurelę. Turbūt esat girdėję apie airišką alų Guinness, Kilkenny ir gilias airiško viskio tradicijas.

Guinness yra juodas, tirštas, „riebus“ alus, panašus į lietuvišką „Vilkmergės tamsųjį“, tokie alūs vadinami „stout“, prie jų dar priskiriami Murphy‘s ir Beamish alūs. Bet populiariausias ir žinomiausias visam pasaulyje, aišku, yra Guinness. Kita populiari airiško alaus rūšis – „ale“, kurios žymiausias pavyzdys yra Kilkenny alus. Jis yra raudono atspalvio ir primena mūsų porterį. Šviesaus alaus airiai beveik negamina, bet daug importuoja: Fosters, Millers, Budweiser, Carsberg, Corona, Heineken ir t.t.

Apie gėrimus užklausėme žmogaus, jais besidominčio ir gyvenančio Airijoje jau kelis metus – Sigio „Legiono“ Jakučionio. Jis mumi paporino, kad kaip bebūtų keista, šiuo metu airiai beveik nebegeria viskio ir populiariausias gėrimas Airijoje dabar yra vynas. Ir iš tiesų, vyno parduotuvių čia vos ne daugiau negu šiaip alkoholio parduotuvių, vyno nusipirkti galima beveik kiekvienoj maisto prekių parduotuvėj, o alaus ar stipresnių gėrimų – tik specialiose alkoholio parduotuvėse.












Be vyno ir alaus, dar mėgstamas obuolių arba kriaušių sidras, ypač tarp moterų. Tik jis, aišku, neprimena indų ploviklių kaip kad lietuviški spalvoti „sidrai“ bambaliuose. Jei turėsit galimybę, būtinai paragaukit airiško sidro „Bulmers“, jis išties skanus, nors daug jo neišgerčiau, nes pučia pilvą truputį kaip ir šampanas.

Žodis „viskis“ kilo iš airiško žodžio „uisge beatha“, kuris reiškia „gyvybės vanduo“. Sigis sako, kad geriausias airiškas viskis kokybės/kainos santykio aspektu yra „Power‘s“ ir kad jis net geresnis už žinomiausią airišką viskį „Jameson“. Airijoje pagrinde gaminami trijų rūšių viskiai: „pot still“, „grain“ ir „single malt“, ir šių rūšių mišiniai. „Pot still“ viskiai yra unikalūs tradiciniai airiški viskiai, „Single malt“ yra škotiško tipo viskiai, „Grain“ – grūdų viskiai. Sigio nuomone, geriausi airiški viskiai yra „Red Breast“, „Green Spot“ „Power's“, „Black Bush“, „Connemara“, „Millars Special Reserve“, „Powers 12 year old“ ir „Jameson 1780“. Viskiai, ir apskritai, alkoholiniai gėrimai Airijoje yra palyginus brangūs, jei mėgstat pagert, geriau vežkitės savo alkoholį.

Kiti populiarūs svaigalai, ypač tarp jaunimo, yra kokainas, extasy, hašišas. Šių narkotikų problema nėra labai eskaluojama, nes airiai supranta, kad žymiai pavojingesnė problema yra alkoholis, visur pilna perspėjimų dėl alkoholio žalos ir pavojų. Dabar neseniai airių vyriausybė pradėjo programą, skirtą šviesti ir perspėti jaunimą apie vairavimą pavartojus alkoholio – mokyklinukams (su tėvelių sutikimu) rodo dokumentinius kadrus, kur matosi kaip per priekinį mašinos langą išskrenda ir ant asfalto išsitėškia vairuotojas.

Dideliu populiarumu džiaugiasi Galway‘jaus legalių svaigalų parduotuvė „Head Shop“, kur galima įsigyti Salvia Divinorum žolės, magiškų grybukų (taip, tų pačių magic mushrooms (psilocybus cubensis), kuriuos Olandijoj pardavinėja: Mexican, Equatorian ir Thai), herbal extacy, „next generation“ ir kitokių Legal Highs. Čia taip pat parduodamos įvairiausios pypkės, bongai, veiporaizeriai, grybukų ir kanapių sėklos, auginimo įranga, tabako pakaitalai, literatūra ir rūkymo aksesuarai. Magiški grybukai yra kaip ir uždrausti, bet tame uždraustų medžiagų sąraše jie pažymėti kaip tam tikrų grybų rūšių susmulkinti ir sudžiovinti gabaliukai, o šviežius pardavinėti kaip ir nieks nedraudžia. Apie visas šias medžiagas parduotuvės personalas suteikia visą vartojimo informaciją, duoda net atspausdintus perspėjimus ir instrukcijas. Viskas parduodama griežtai tik asmenims nuo 18 metų. Ir parduotuvėj ant sienos kabo oficialus raštas su teisininko patvirtinimu, kad viskas, kas parduodama, yra legalu. Skaičiau, kad Dubline irgi buvo toks „Head Shop“, bet jį mentai užraukė ir dar dabar tamposi jie visi po teismus dėl to. O va Galwayjuj turbūt davatkų mažiau, tai ir plūsta čia iš visos salos jaunimas „olandiškų“ grybų paskanauti.

Pramogos

Pagrindinė bendravimo, susitikimo, susipažinimo ir lėbavimo (visa tai apima terminas „socializing“) vieta yra pub‘ai. Tai lietuviško „kabako“ atitikmuo, tačiau airiška pubinė kultūra skiriasi nuo lietuviškos restoranų, barų ir kavinių kultūros. Pubuose nėra padavėjų, yra tik stalų nurinkinėtojai, čia įprasta gėrimus pasiimti ir už juos užmokėti prie baro. Taip pat čia įprasta stovėti jei nebėra sėdimų vietų, ir normalu yra užkalbinti bet kurį pažįstamą ar nepažįstamą žmogų. Airiai noriai bendrauja, užsidarant pubui gali išeit iš jo apsikabinęs ir dainuodamas su sugėrovu, kurio niekad anksčiau nematei ir niekad gal ir nebepamatysi. Pubuose paprastai nevalgoma. Rūkoma tik lauke arba kartais – specialiai tam skirtose vietose. Apie vidurnaktį visi pubai užsidaro. Naktiniai pramogautojai tada tuntais šiaušia į greito maisto restoranėlius, paverčia juos trumpam į kiaulides, apsiryja, tada arba eina miegot arba į naktinį klubą. Naktiniai klubai užsidarinėja apie trečią nakties. Kartais įsilėbavę kompanijos dar užeina pas ką nors į namus „pratęsti“, nors šiaip eiti į svečius – nelabai įprasta. Airiai labai muzikalūs, čia pilna gatvės muzikantų, įvairių grupių, grupelių, renginių, konkursų. Dažnai į Galway naktinius klubus atvyksta garsūs atlikėjai ir didžėjai iš užsienio arba kitų Airijos miestų.












Kita svarbi pramogų rūšis – sportas. Airijoj yra 4 populiariausios žaidiminės sporto šakos: futbolas, regbis, hurlingas ir airiškas futbolas (dar vadinamas „gaelic“). Futbole ir regbyje pasauliniais pasiekimais airiai pasigirt negali, dažniausiai stebi britų klubų varžybas. Hurlingas yra senovinis airių žaidimas, žaidžiamas pievoje su lazdomis ir mažu kamuoliuku (panašu į žolės ritulį), o airiškas futbolas – tai kažkas panašaus į futbolo ir regbio samplaiką. Populiarios įvairios lažybos, totalizatoriai, Galway garsėja mieste organizuojamomis žirgų ir šunų lenktynėmis, yra net garsi liaudies daina api tai – „Galway Races“.

Atskira pramogų rūšimi tapo apsipirkinėjimas. Matosi, kad yra nemaža pasiturinčių gyventojų dalis, kuri savaitgaliais arba šiaip vakarais užplūsta parduotuves ir įnirtingai perka įvairius reikalingus ar nereikalingus daiktus, dažniausiai rūbus. Prekyba, aptarnavimas, marketingas, reklama yra gan aukšto lygio. Įprasta imti įvairias paskolas. Dažnas airis, ypač jei jaunesnis, neragavęs sunkių laikų (Airijos ekonomika pakilo palyginus visai neseniai), išsileidęs visą algą po to graužia nagus ir net kreipiasi į psichologus, kad padėtų atsikratyt pirkimo manijos.

Ir apskritai, pramogų sfera Galwayjuje išvystyta tikrai neblogai. Sporto klubai, teatrai, kino teatrai, muziejai, parodos, boulingas, įvairūs kultūriniai renginiai, gatvės artistai, humoro vakarai, turistinės ekskursijos, mugės, visokie egzotiški restoranėliai. Jei dirbi ir uždirbi, tikrai yra ką veikti. Jei ne – gali spoksot visą parą rodomas TV laidas arba tiesiog vaikštinėti pajūriu ir grožėtis visada gyvybingais airiškais debesimis arba už įlankos stūksančiais kalnais.












Epilogas

Ką gi, norisi tikėti, kad sakydami, jog Galway – airiškiausias Airijos miestas, airiai turi omenyje tai, kad jie tiesiog nori, kad ir visi kiti Airijos miestai būtų tokie pat šaunūs.

2005 m. gruodļæ½io m?n. 23 d.