Le Beaujolais nouveau est arrivè – naujas vynas sename Paryžiaus ąsotyje

Aura

Lapkritis yra įdomus mėnuo keliauti į naują miestą. Turistams tvirtai įkalta į galvą, kad jų įspūdžiai 99% atvejų turės vertę tik tuomet, jei bus suderinti su kalendorinės vasaros laikotarpiu. Netgi pradėjus vaduoti savo galvą nuo tokių juokingų minčių, išlieka keistas kaltės jausmas, kad neišvažiavai į Paryžių kokią liepos 15 d. ir nesistumdai alkūnėmis kartu su milijoninėmis ordomis kvailais marškinėliais vilkinčių atostogautojų, prakaituotoje falšekstazėje bandydamas išsikovoti 0.01 sekundės nuosavo Eifelio.

Tad nenuostabu, kad rytinis Paryžius pasitinka migla. Šiaurinė stotis, judame link Monmartro papėdės ir realioje aplinkoje ieškome internetinių hostelių. Antru bandymu nakvynė yra, ir galima pradėti Paryžiaus tyrinėjimus. Žinau, kad visai šalia turi būti Sacre Coeur katedra, tačiau akys jos neranda jokiomis kryptimis. Tik po gero pusvalandžio, kai jau nusprendžiama judėti link Triumfo arkos, Sacre Coeur visiškai netikėtai ir stulbinamai išnyra iš miglos kažkurio skersgatvio perspektyvoje, lyg būtų ką tik nusileidusi (nuleista) sau įprastoje vietoje po naktinio skrydžio į jai labiau pritinkančią erdvę.

Artėjant prie Luvro ir pradedant nerimauti, o kur gi Eifelio bokštas, kuris taip puikiai matomas visuose filmuose-kurie apie Paryžių-iš bet kurio miesto taško, Eifelis taip pat elegantiškai ir gal net kiek droviai, bandydamas paslėpti nepaslepiamą erektyvinę savo prigimtį, nužengia iš rūškano dangaus į jam skirtą panoramos plotą.

Matydamas, kaip mano akivaizdoje iš aukštybių žemyn krenta ir tvarkingai instaliuojasi paryžietiški simboliai, jaučiu malonų estetinį virpulį ir virpulys man išduoda, kad šis miestas išties turi kažką stipriai savito.

Programa

Žinoma mes atlikinėjame turistinę programą – naudojamės naujokų privilegija. Gana komiškas, 1982 m. sovietinių muilinių dizainą savo spalvomis primenantis metropolitenas nugabena prie starto linijos – Triumfo arkos. O, jeigu tie reti Prancūzijos triumfai būtų nors pusės arkos dydžio!

Žygio pradžia link Luvro Eliziejaus laukais nepalieka didesnio įspūdžio – tai tik dideli brandneimai, didelės kainos ir didelės vitrinos.

Einant Senos pakrante pasiekiamas Pont-Neuf - Naujasis tiltas, kuris, prideramai prancūziškam charakteriui, pasirodo yra seniausias iš Paryžiaus tiltų, ir kuris kerta pačią miesto pradžią - Île de la Cité salą. Tiltas man pirmiausia įdomus dėl stipraus Leos Carax filmo „Les Amants du Pont-Neuf”. Išties, jis ir dabar remontuojamas, ir po jo atramomis palapinėse gyvena benamiai. Įsivaizdavau tik, kad tilto aikštelės, kuriose savo dramas taip audringai išgyveno filmo herojai, platesnės. Gal herojai buvo maži.

Saloje stūkso savo funkcionalumą per šimtmečius išplėtojusi gotika. Notre-Dame katedra, bergždžiai bandanti išbaidyti turistus jos bokštuose budinčiomis gargoyles, kurių kažkada taip bijojo Viktoras Hugo, dabar atlieka turistines/geografines funkcijas – atstumai Prancūzijoje iš ir iki Paryžiaus skaičiuojami būtent nuo jos, o turistai skaičiuojami eurais.

Sutemus pasiekiame Eifelio bokštą, jau eksperimentuojantį šventiniais blyksniais, kurių užsižiopsojęs taip ir nespėju nufotografuoti. Apšviesta miližiniška metalinė konstrukcija atrodo visai smagiai, nors neįsivaizduoju, kaip ji turėtų atrodyti dieną. XX a. pradžioje pasibaisėję paryžiečiai norėjo bokštą demontuoti savo rankom, o dabar jį saugo ginkluoti armijos patruliai ir spalvotai švysčioja miniatiūriniai eifeliukai turistinę paklausą tenkinančių pakistaniečių rankose.

Jau visai prieš baigiant dienos programą, dar atsirandame prie Moulin Rouge. Gauja išsiviepusių japonų ir ne tik jų prie įėjimo, jie braunasi į cabaret, jie nori išvysti kykus, povo plunksnas, domino, keliaraiščius ir krūtis. Jie nori pamatyti Kidman ir McGregorą gyvai. Come what may.

Pigalio aikštė, gatvės aplink ją – sekshopai, sekskinas su juokingomis ir iki šiol nerenovuotomis baisių 84-ųjų meilutėmis reklaminiuose stenduose. Kuo ilgiau žiūriu į populiariausią pasaulyje malūną, tuo labiau jis man primena savo kolegą „Akropolio“ „Lido“. Pirmas nusivylimas.

Programa 2

Kitos dienos rytas prasideda nuo spartaus žygio į kapines. Père Lachaise kapines. Be abejonės, pagerbti žmogaus, prieš 35 metus dainavusio “Riders on The Storm”, “Light My Fire” ir dar daug gražių dalykų. Visam pasauliui žinomas kaip Jim Morrisson, jis guli po gėlėtu James Douglas Morrisson antkapiu. Mirtis priverčia surimtėti ? Kapas atrodo lyg būtų prievarta įspraustas tarp kitų antkapių ir mauzoliejų. Dvi tvorelės aplink jį, ir - tik dabar pastebiu - atokiau stovintis nuobodžiaujantis prancūzų policininkas. Visose Père Lachaise tik Jimas nusipelnė (nors vargu ar būtų už tai padėkojęs) tokios apsaugos. Taigi – jokių hipiškų šokių, dramatiškų griuvinėjimų ant kapo, suktinių rūkymo su velioniu ir panašių pramogų. Jimui skirtas viskis nuliejamas šiek tiek atokesnėje vietoje.

Kapinės atrodo kaip nemažas gyvenamasis mirusiųjų kvartalas – praktiškai vieni mauzoliejai, gerų 2 m aukščio ; gatvės, aikštės ir prospektai. Kai kurie atrodo taip, lyg būtų daryti ciniškų grabdirbių iš „Juodojo obelisko“ – riaumojantys sužeisti liūtai, nuleistos vėliavos, ūsuoti medaliuoti generolai ir panaši I-ojo Pasaulinio romantika.

Vaikštant Père Lachaise, galima aplankyti ir Oscar Wilde, Balzaką, Šopeną, Modiljanį, Moljerą ir dar galybę kitų. Ką gyvieji uoliai ir daro.

Monmartras. Tai išties aukščiausia Paryžiaus vieta, pagrindinis panoraminis taškas žiūrėjimui į rūkstančius Paryžiaus kaminus. Dar aukščiau - Sacre Coeur bažnyčia – įspūdingos, kiek bizantiškos architektūros ir interjero šedevras, spinduliuoja baltumu ir iškart man primena visas kada nors girdėtas gerąsias naujienas. Be to, sekmadienis, mišių metas, ir todėl mes dar gauname galimybę praktiškai įsitikinti, ką iš tiesų reiškia lietuviškas žodžių junginys „griaudžia vargonai“. Galiu tik pasakyti, kad apokaliptiniai archangelai turi stiprų konkurentą.

Tačiau Sacre Coeur juoduoja. Rūgštūs lietūs. Jau dabar galima matyti juodą fundamento apačią. Jei taip ir toliau, po šimtmečio vietoje šviesos virš Paryžiaus, 180 m aukštyje turėsime Kiolno katedrą, ir tai atrodys kaip prakeikimas.

Monmartro skersgatviuose šurmuliuoja meninykai ir chaltūrščikai. Chaltūrščikų pajėgos, aišku, gausesnės. Nedidelėje aikštėje pardavinėjami paveikslai blizgantys dar neišdžiūvusiais dažais. 150-450 eurų už šiuolaikinį Monet ar šiaip spalvotą baisybę. Kultūrinė dienos programa eina į pabaigą.

Le Beaujolais nouveau est arrivè

Ir pataikyk gi taip turistauti ant pirmojo 2005 m. laidos vyno šventės, ir dar vyniniame Paryžiuje. Čia paskelbtas genocidas alui – nenuostabu už 0.33 bokalą sumokėti 5 eurus, kai tuo tarpu butelį vyno galima restorane įsigyti už 13 eurų.

Vakaras, Lotynų kvartalas Senos pakrantėje – jaukus užeigų kampas. Visur plakatai, vynuoginiai natiurmortai ir vėliavėlės. Božolė atvyko. Slėptis nepatartinta, gerti daugiau negu vieną butelį - irgi. Tai tik kelių mėnesių amžiaus produktas, su atitinkamomis pasekmėmis: džiūstančios mėlynos lūpos ir rūgštis skrandyje. Sezoną atidarėme, duokite ko nors labiau geriamo. Porelė už pianino su Kaas‘išku dramatizmu improvizuoja „Les Champs Elysees“, padavėjos kalba angliškai ir už tai paslapčiom neįsmeigia man kinžalo į plautį, viskas kaip ir turi būti civilizuotame krašte.

Vakarienės sąskaita gal tik kokiais 30-40 Lt didesnė, negu kainuotų analogiškas restoraninis pasisėdėjimas Vilniuje. Gerai.

Kultūra

Luvras buvo aplankytas jau pačią pirmą dieną. Lendame po piramide, patenkame į stoties dydžio salę: eskalatoriai, bilietų automatai, maršrutai, kryptys. 8 eurai už 35 000 eksponatų nuo seniausių laikų iki XIX a. pabaigos.

Norite, atspėsiu, kur Luvre eitumėte pirmiausia?

Taigi, „Mona Liza“. Ji šyposi už dvigubo stiklo, nedidelė ir vienišai kabanti ant visos kolonos ir todėl šiurpiai kontrastuojanti su gigantomaniškomis, visą priešingą sieną užimančiomis (666 x 990 cm) Veronese „Vestuvėmis Kanoje“. Mona Liza ironiškai žiūri į veronezišką Jėzų, tarsi sakydama „viską mačiau“, ir Jėzus dėl to atrodo kiek pasimetęs: „nepažįstu aš tų draugų ir apskritai mano taurėje grynas vanduo“.

Visi muziejai reklamuojasi principu kiek laiko pas mus sugaištumėte, jei prie kiekvieno eksponato sustotumėte nors 1 min. Esmė yra ta, kad niekas taip nedaro. Nuo didžiulės biblijinių scenų, veikėjų; standartinių natiurmortų pasiūlos svaigsta galva ir norisi kuo greičiau nešdintis kitur. Atradimas – pasirodo XVII a. buvo labai madinga paišant natiurmortus jų fone už kojų pakabinti negyvą zuikį. Neklauskit, kodėl.

Taigi apžiūrėjus Da Vinčį, kelis impresionistus (dėl jų į Luvrą neverta eiti – dauguma paveikslų yra kitur), antikines Nikes ir Veneras, pabėgame nuo įžūliai į akis lendančio Rembrandto (manau, jis gyvenime buvo pakankamai šlykštus savimylos apsėstas tipas – paišė negražias nuogas moteris, nes gražios nuo jo bėgdavo ir dar mėgo autoportretus, Luvre kabo bent 5: veidrodžiams turėjo skaudėti) ir visai netikėtai atrandame šumerų-Babilono meno ekspoziciją. O ten ir Hamurabio kodeksas, ir mažas bet piktas asirų demonas Pazuzu iš „Egzorcisto“, jaučiai, zikuratai ir kitos 5000 metų amžiaus relikvijos.

Užtat kitą dieną neriame į modernybių sūkurį – Pompidou centrą. Tiesiog pakeliui į Paryžių į rankas pakliuvo reklaminis bukletas, kuriame buvo parašyta trumpai ir aiškiai: dAdA (o gal DaDa). Užėjau, nes tikėjausi parodoje sutikti įžymių lietuvių. Ir ne be pagrindo.

Ką gi daugiau ten galėjau išvysti, rūsčiai tvyrantį tarp skausmingą malonumą keliančių įžūlybių, jei ne A. Višinskį. Į salę ir žiūrovus sklido piktas žvilgsnis, pozityviai neigiama aura bei zarino dujos. Višinskis buvo savo mėgstamiausioje aplinkoje.

Pompidou centre (galvok 6 X ŠMC) iki sausio 9 d. yra demonstruojama metodinė medžiaga ir instrukcijos, kaip sugriauti pasaulį, paraleliai patiriant daugybinius kontrkultūrinius orgazmus.






Tokia išsami DaDa judėjimo antologija, jie sako, pirmą kartą po 40 metų pertraukos Paryžiuje. Proto-siurrealistai, proto-pankai, koliažų, aštrių logo, interneto ir videoklipų pranašai. Pluoštai laiškų, užrašų, manifestų, lozungų – tam reikia skaityti vokiškai ir prancūziškai, kitaip šie eksponatai beverčiai. Provokaciniai iššūkiai paveikslams, objektams, filmams. Filme vyksta laidotuvės, puošnūs ponai ir ponios nešini apsimestiniu liūdesiu eina paskui kupranugario traukiamą katafalką. Kupranugaris nusikrato katafalku ir dingsta nežinoma kryptimi, katafalkas guviai ir pagal visas pagreičio taisykles rieda į nuokalnę, kartkartėmis pasivažinėdamas amerikietiškų kalnelių bėgiais; gedėtojai jį sparčiai vejasi. Žinoma, karstas iškrinta, iš jo išlipa žavi velionė ir džiaugiasi kartu su savo palyda. Šoka ūsuotos balerinos ir jų švysčiojantys puantai rodomi iš apačios. Gyvenimas verda ir bėga per kraštus. Ir todėl aš žinau, kad Višinskis neapsiriko įsitėvindamas Tristan Tzara, kito tėvo jis tiesiog negalėjo turėti.

Sakau, eksponatai beverčiai. Iš esmės visa ši paroda bevertė – kaip dar 1967 m. analogiškame renginyje pastebėjo DaDa patriarchas Max Ernst, išreikšti DaDa dvasią parodoje neįmanoma: tai tebus blanki iliustracija, lyg bandymas išreikšti sprogimo efektą, parodant šrapnelį. Revoliucija nebūna sustingusi. Todėl geriausia, kas gali nutikti žiūrovui po tokios parodos, tai atgijęs maišto pojūtis viduje ir jo poreikio, būtinumo suvokimas. Jei visgi taip nenutinka, žiūrovo džiaugsmui lieka fantastiška Paryžiaus panorama, matoma kylant arba besileidžiant elevatoriumi iš šešto Pompidou centro aukšto.






















Finalas

Po tokios dviejų dienų programėlės ir kojos, ir galva yra beviltiškai ištinusios. Kelias namo. Sofa. Televizorius. MTV. Ir kai jau atrodo, kad nieko geresnio nebegali nutikti, aš įsiremiu į sofos atkaltę ir ranka konvulsiškai sugniaužia pultelį. Prie gerklės pajuntu durtuvus, styrančius iš ekrano.

Tiesioginė „Franz Ferdinand“ koncerto transliacija iš Edinburgo – šrapnelis sprogimo momentu. Dar vieni tiesioginiai Tzaros įpėdiniai, ir tada aš suprantu, kas dar, be abstraktaus erotizuoto lūkesčio, tvyro miglotoje Paryžiaus aureolėje.

Amžinas maišto ir revoliucijos alkis.

Tą naktį aš nemačiau sapnų.

2005 m. gruodļæ½io m?n. 01 d.