Laiškai iš Indijos (1)

Tai pirmiausia noriu paburnoti, kaip man nepatinka bendras laiškų rašymas. Gi kai rašai, tai galvoji apie tą žmogų, kuriam rašai ir todėl rašai būtent tai, kas galėtų būti abiem svarbu. Ale kai reikalas toks, kad esi Indijoje ir įspūdžių laukia artimieji ir giminaičiai, draugai ir mylimieji tai truputį per didelė prabanga rašyti visiems tą patį per tą patį. Tada daugiau nieko nedarytum, o tik rašytum. Pamatei ten kokį dramblį ir iškart transliuoji visiems. O kada tada ant jo pajodinėti?

Žodžiu, dabar parašysiu apie pirmas dvi dienas, iš jų susidaro vaizdas, kaip gyvenu, kad kiekviena diena yra skirtinga, gyvenimas yra pilnas netikėtumų ir t.t.

Tiesa, išleistuves buvo tobulos. Jeigu jums kada reikės palydėti draugą/draugę į Indiją, tai būtinai sudėkite jam/jai daiktus, blevyzgokite pusę nakties, paskui vėžinkitės dar po Vilnių ir nepamirškite švelniųjų žodelių ir pagraudenimų. Ir bučinių, kas be ko. Mažos dovaneles, tskant, irgi sustiprina draugystę.

Išskridau 6:00 ryto į Londoną, kur turėjau persėsti į kitą oro uostą. 4-tame Heathrow terminalas iškart nuteikė egzotikai - čia jau dirba daugiau indų, nemažai sikhų, o ir keleivių odos spalva tamsesnė. Skrydis iš Londono į Bombėjų truko apie 10 valandų, bet neprailgo – britai pasirūpino: išdalino kojines, dantų šepetėlius, dekių, pagalves etc. Davė išgert, sočius pietus, o paskui gali rinktis 18 televizijos programų su naujausiais filmais, muzika. Pažiūrėjau truputį merginos, vertos milijono, truputį indiškų filmų. Prieš nusileidžiant – prašmatnūs pusryčiai.

Bombėjuje karšta ir drėgna kaip rusiškoj pirty, bet nieko – paaiškėjo, kad į Bangalore skrisiu verslo klase, tai gavau pakvietimą į majaradža lounge, kur kartu su amerikiečiu inžinieriumi maloniai pakaštavojom gaivinančių gėrimų ir užkandžių.

Iš Bombėjaus į Bangalore tik pora valandų skrydžio. Tai išvykau 6:00 ryte iš Lietuvos, o buvau kitos dienos 5:00 ryte Bangalore (čia jų laiku). Laikas čia 3 valandom į priekį pasuktas. Pasitiko čia esantis lietuvis Jaras ir kolega prancūzas Deimonas. Kol su rikša nusigavom namo ir paplepėjom, atėjo ir 7:00 ryto, ta proga pamiegojau kelias valandas.

Būstas – trijų aukštų namukas su stogu-terasa. Pirmame aukšte – erdvi virtuvė ir valgomasis + san. mazgas, antrame aukšte – 3 miegamieji + 2 san. mazgai, trečiame aukšte – 1 miegamasis + 1 san. mazgas. Sanitarinis mazgas – tai tūlikas, kranelis vietoj bide, dušas ir kriauklė. Taigi smirdėti čia nėra jokio pagrindo. Vanduo nekarštas ir ačiū dievui. Šis namukas skirtas www.fslindia.org personalui, TAČIAU kadangi dabar yra sezono įkarštis, tai čia dabar apsistojusi viena savanorių grupė – austras, kanadietė,
korėjietė, dvi prancūzės ir trys vokietės. Dar čia gyvena kolega Deimonas, aš, o vakar man į kambarį dar įgrūdo prancūzą Thomą. Indiškas Melrouzas, patikėkit.

Maistas čia vadinamas community food – tai yra už jį nereikia mokėti, perkamas iš organizacijos lėšų (savanoriai sumokėjo už jį mokėdami dalyvio mokestį). Taigi man nuo to tik geriau, galiu įvairiau ir daugiau valgyti.

Bet šitai patyriau tik vakare, o tuo tarpu su Deimonu nuvažiavom į ofisą, kur susipažinau su kolegomis, išklausiau job description (darbo aprašymą), kuris pasibaigė taip: "besides you have to get well with people and have strong motivation to make world the better place" (apart visko, turi gerai sutarti su žmonėmis ir norėti paversti pasaulį geresne vieta). Gerai, sakau, bandysim. Mano "baras" – į FSL India programą atvykstantys ilgalaikiai savanoriai (nuo 3 mėnesių), viskas, kas susiję su jų atranka, suvedimu su projektu, ir viso gyvenimo ir darbo čia. Įdomu, kad yra keletas "ubliudkų" – tai savanoriai, turintys asmeniniu problemų: vienas – buvęs narkomanas, kita – mergina, sirgusi sunkia depresija. Perimu šitą "barą" iš Deimono, ir nuo liepos atvykstantys ir išvykstantys jau bus visai mano žinioj. Kitą savaitę važiuosiu lankyti tų priimančių projektų. Iš manęs tikimasi, kad surasiu ir daugiau priimančių projektų, taip pat savanorius priimančias šeimas. Hierarchijos šitoj organizacijoj nėra, bet savaitės gale turiu duoti Deimonui ir Leo ataskaitą.

Bangalore – visi sako, kad tai ne Indija, tai vienas greičiausiai besivystančių Azijos miestų, jau siekiantis 10 mln. gyventojų. Aš dar negaliu lyginti, bet galiu pasakyti kai ką apie stereotipus. Taip, čia irgi daug kvapų, čia vaikšto karvės, čia miega žmonės ant šaligatvių, moterys vaikšto su sariais, čia skurdas, bardakas ir t.t.

Bangalore nėra turistų miestas, tai greičiau verslo miestas. Pavaikščioju porą valandų ir apsiprantu. Vakare mane Demonas, Leo ir Rupi vedėsi į naktinį klubą. Klubas, kaip klubas (beje, Bangalore turi tipo geriausia klubinę kultūrą Indijoje), bet va Rupo neįleido, nes buvo su basanožkėm, tai jam teko per mažus Deimono atsarginius batus dėtis, ko pasekoje jis negalėjo šokti. Merginos gali eiti apsirengę kaip nori, jos ir eina. Tos pačios indės, diena su sariais, čia su sijonais ir maikutėm. Šoka vienos, diedai irgi. Muzika – hipo hopas, popsas. Per telikus – "Fashion TV". Įėjimas brangus, už tai gali gerti kiek nori kokio nori alkoholio. Rupi negeria visai, ne dėl to kad hindusas, šiaip sau, Leo, sueuropėjęs indas, geria, o Deimonas, prancuzas, irgi geria. Vyrukai netrukus pradeda žiauriai pošlinti ir visaip kitaip mane provokuoti. Man tai kas, sėdžiu ramiai ir laukiu, kol jie supras, su kuo turi reikalą.

Taigi, kolegos (negaliu nepapletkinti):
Leo (The broken hearted) yra organizacijos įkūrėjas, vykdantysis direktorius. 26 metai, prieš 10 mėnesių išsiskyrė su mergina užsieniete.
Rupi, indas, viengungis, niekada neturėjęs merginos. Jam viskas labai įdomu kaip ten būna, nes Indijoj turėti merginą praktiškai neįmanoma. Negali prieiti nei gatvėj nei diskotekoj – dėl kastų. Gali susipažinti tik kažkokiam tos pačios kastos draugų bury, bet ir tai negali likti dviese, iki vestuvių – jokio lytinio gyvenimo.
Deimonas, prancūzas, 24 metų, įsimyli vis kitas savanores, dabar – vokietę Sofi.
Tai va, kompanija nevelka, no bardzo pšijemna. Dar ofise yra Eugen, indas, Sumita, irgi indė.
Ir – lietuvis Jaras, kuris kaip vakar paaiškėjo liks dviems metams. Jaras – pirmas lietuvis savanoris, atvažiavo porai mėnesių į tsunamio stovyklą, paskui liko dar porai mėnesių... Dar daug nebendravau, nes jis negyvena kartu su mumis. Pats faktas, kad ofise dirba du užsieniečiai iš šalies, kurios vardo niekas nežino, labai visiems juokingas.

Tai kuo aš čia baigiau – ai, reiškiasi, visas vakarėlis labai išėjo į naudą, susipažinome, atsiskleidėme. O grįžę į butą radom tas savanores ir pratęsėm dar kurį laiką.

Kitą dieną nusprendžiau praleisti su savanorių grupe. Jos dirba mokykloje - moko vaikus anglų kalbos, skaičiuoti, rašyti. O šeštadienį darėme ekskursiją – važiavom su jais į centrinį parką. Tai aš, pvz., gavau prižiūrėti 4 vaikus, užsirašiau jų vardus - Džianiper, Danga, Chišna ir Fajad (kuris vėliau nusiplovė, tai prisobačino man kitą, kurio vardo taip ir neįsiminiau). Amžiaus neįsivaizduoju, mergaitės tai man atrodo kaip šimtametės senės, netyčia patekusios i vaiko kūną, o berniukai - gal kokiu 4-6 metų. Ir tada visa govada – apie 30 vaikų ir 9 savanoriai per visą miestą – autobusais. Vaikų pamesti negali, nes jie gi kelio neras, jie pirmą kartą autobusu važiuoja. O parke reikėjo matyt jų veidus kai jie pamatė karuselę (tai kas kad neveikiančią, o arkliukai sudėti gražiai šalia)! Niekas ten neveikia, tik supynės, ale ir tai koks džiaugsmas! Vaikai išpuošti, kai kurie net su batais (aišku ne to dydžio), taip ir maga nusifotografuot kolonistinei nuotraukai. Parke prieina indai fotografuotis, man tai kas - prašom. Viena vokietka nesutinka, aš tai nesuprantu tokių bajerių – taigi mes tą patį darom, kada fotografuojam jų vaikus, moteris su nešuliais, senius nepaeinančius. Tik iš snobizmo neatsistojam šalia.

Savanorės europietės – jau kita tema. 20-25 metų merginos, dažniausiai vokietės, pabuvę jau bent trijose trečio pasaulio šalyse, jų niekuo nenustebinsi. Prabuvę 3 savaites Indijoje ir dirbdamos su vaikais, neišmoko NEI VIENO žodžio vietos kalba, nesusipažino anei su vienu vietiniu, eina į "Žvaigždžių karus" vakare ir laisvalaikį leidžia kartu. Mėgsta pafilosofuoti temomis "man patinka dirbti su ŠITAIS vaikais, nes jiems tiek nedaug reikia, kad būtų laimingi, bet savo vaikų nenorėčiau", "man jau atsibodo šitos diskotekos, norėčiau diskotekos, kur neturtingi renkasi" ir pan.

Turėjom įvykį parke, kai susėdom papietauti ir mergos pradėjo su vaikais kartotis angliškas daineles. Gal per 20 minučių prisirinko žiūrovų. Prieina vyrai tokios agresyviom stojkėm (kojos pečių ploty, rankos sunertos) ir žiūri. Po kiek laiko vienas pradėjo sakyti kalbą, kad Indijoje nereikia užsieniečių ir anglų kalbos. Žodžiu prasidėjo mitingas, tai mes ramiai nuėjom į kitą vietą, ir sakom: "gerai, dabar mes kannada (vietos kalba) daineles padainuosim". Bet tas pats – vėl chebra pradėjo rinktis, tai susikrovėm manatkes.

Ai, dar kas juokinga buvo parke – vyrai vaikšto susikabinę už rankų ir kitaip rodo savo draugystę. Jie ne gėjai, tiesiog draugai. Pas mus merginos taip daro. Linksma! Gėjai čia griežtai uždrausti, nors yra tokie "januko", ar kaip ten – berniukai su moteriškais rūbais, mačiau tokį – eina prie vyrų, o jie jam duoda pinigus, kad tik jis nesiliestų. Nors žmonės tiki, kad jų palaiminimas bus laimingas ir už tai moka jiems pinigus didelius.

Grįžom vakare, tai nulūžau pamiegot. O paskui ėjom prašmatniai vakarieniauti su visa grupe ir – į kitą naktinį klubą. Va ten tai klubas! Daug baltųjų, daug vietos, daug žmonių, brangu, visi apsirengę kaip Europoj. Labai keista indes matyt su makijažu, miniakais... Ten dar grįšiu, tikrai.

Rupi šiandien man labai geras, labai atsiprašinėja už vakar dieną ir vis klausinėja kaip ten Europoj pas mus draugaujama. Žodžiu, laiko dabar mane santykių specialiste.

Tai tiek žinių, šiandien miegojau iki pirmos dienos ir ant stogo gėriau kavą, valgau mangus (Sorry, bet jūs nežinot, kas yra mangas), vaikštau čia aplinkui, niekur neskubu. Mano chebra išėjo į miestą. Atvažiavo kelioms savaitėms, tai skuba viską pamatyt, o man tai kas?

Einu toliau gyventi, o jūs rašykit man laiškus ir komentarus.

Myliu, bet dar nepasiilgau :)

Jurgita

2005 m. birļæ½elio m?n. 28 d.