Atostogų įspūdžiai: Pietų Italija arba visi keliai veda iš Romos

Atvykimas

Važiavome pajūriu, idant pajustume šiek tiek daugiau autentiškos Italijos, negu jos įmanoma pamatyti važiuojant mokamomis autostradomis. Pirmąją naktį planavome nakvoti kempinge ant jūros kranto, radome jį temstant, džiugiai pradėjome statytis palapinę ir susidūrėme iškart su keliomis problemomis – gruntas pasitaikė žvėriškai kietas, kuoliukai piktybiškai nenorėjo užimti jiems skirtų vietų, o mes neturėjome nei pradedančiųjų stalių rinkinio, nei paprasčiausio akmens. Šiaip ne taip suformavę netaisyklingo kūgio pavidalo statinį, užsibarikadavome automobilyje, kadangi mūsų trokštančias naujų ispūdžių galvas maloningai pasiūlė atvėsinti tropinė liūtis.
Bendrakeleivis, po poros minučių liūdnai pažvelgęs man į akis, ištarė - “manau, kad tavo palapinei jau 3,14zdec...” Po 15 minučių nustojus lyti patikrinęs palapinės dugną supratau, kad ji nakvoti tinkama nebent tik auksinėms žuvytėms ir kitai panašiai gyvūnijai. Pradėjome galvoti pasiteisinimus kempingo administracijai, kad galėtume iš ten išsinešdinti nesumokėję krūvos eurų už paprastą, nors ir itališką, lietaus vandenį. Pasiteisinimas buvo surastas - “Tento finito, turisto kaput”,- ir mes laimingai leidomės į tolimesnes nakvynės paieškas. Nakvynę radome labai jaukiame “B&B” tipo viešbutyje, kurio maloni šeimininkė iš Argentinos ryte mums netgi suteikė nuolaidą. Gerai pailsėję tęsėme kelionę.

Neapolis

Jeigu jūs esate Italijoje ir nutariate tiesiog šiaip sau užvažiuoti į Neapolį savo automobiliu, reiškia jūs arba Neapolyje pirmą kartą, arba jau esate išbandęs visas kitas ekstremalaus sporto rūšis. Mes buvome pirmasis variantas...
Viskas prasidėjo nuo to, kad Neapolio, trečio pagal dydį Italijos miesto su daugiau nei milijonu gyventojų, mes ieškojome 3 valandas. Rodyklės įkyriai mums rodė kryptį, tačiau jos melavo. Mes važiavome ratais, ovalais ir trapecijomis. Mes valandą stovėjome kamštyje, kuris taip pat nevedė į Neapolį. Vietiniai mums itališka ženklų kalba mojavo į visas pasaulio puses, o mes mandagiai linksėjome. Neapolio žemėlapio nebuvo nė viename knygyne ar spaudos kioske. Ilgainiui mes supratome, kad patekome į kažkokį visai kitą automobilinį išmatavimą, kuriame negalioja nei pagrindinio-šalutinio kelio sąvokos, nei šviesoforo spalvos, galioja tik garsinis signalas. Po valandos keiksmų Neapolio bepročių atžvilgiu mūsų vairuotojas taip pat nuo jo nebenuleido rankų ir reikalai pasitaisė. Jeigu Neapolyje jūsų automobilyje suges garsinis signalas, statykite mašiną ir eikite pėsčiomis. Sutaupysite mašinos remonto, o gal ir gydymo išlaidas.
Visiškai nusikalę ir nutarę tiesiog pasiduoti likimui kažkur pasukome, ir po kiek laiko jau statėme mašiną miesto centre. Vietiniai, paslaugiai parodę mums kelią senamiesčio link, bet pastebėję mašinoje paliekamą magnetolą susižvalgė ir pradėjo mojuoti vapėdami “No no, garage, garage”. Mes buvome girdėję apie savotiškus ir vėlgi pakankamai lietuviškus Neapolio gyventojų papročius, tačiau nemanėme, kad tai yra taip besąlygiška. Visgi viskas baigėsi laimingai, paskubomis apžiūrėję gražų, tačiau labai apšnerkštą senamiestį su besibūriuojančiu akivaizdžiai ultrakairiųjų pažiūrų jaunimėliu (prie pat vienos pagrindinių centrinių aikščių ramiai sau egzistuoja kelių aukštų skvotas išrašinėtas “ska”, “Bush boia” ir kitais pankų religijos ženklais), sukirtę po vėlgi Neapolyje gimusią picą, nutarėme ištrūkti iš šio mūsų taip iki galo ir neperprasto miesto. Gal tiesiog laiko buvo mažai, galbūt mums tiesiog pasisekė, kad likome su savo piniginėmis ir nesudaužytu automobiliu? Vėliau girdėjome pačių italų nuomones apie Neapolį – jie purtydami galvas sakydavo maždaug taip: “There is Italy and there is Napoli” arba “as for the driving Napoli is second after Cairo”... Spręskite patys :)

Pompėja, serpantinai ir kodėl negalima statyti miestų ant uolų

Po labai įdomios nakvynės tiesiog ant kelio (ištrūkus iš Neapolio tiesiog nebeliko nei laiko, nei jėgų ieškoti kokios turistinės prieglaudos) ryte nutarėme pagilinti istorines-archeologines žinias 80 AD Vezuvijaus paslaugiai kaip tik ateities archeologams užpiltame ir užkonservuotame mieste. Dar ir šiandien Pompėjoje be žemėlapio būtų įmanoma pasiklysti, todėl aplankius šį miestą bet kokios kur nors kitur išlikę trys ar šešios, kad ir antikinės kolonos bent jau man nebedarys jokio įspūdžio.
Pompėjoje išliko ištisos gatvės ir pastatai su vidaus interjeru, pakankamai pornografinio turinio freskomis, suakmenėjusiais žmonių ir gyvūnų kūnais, amfiteatras, teatrai... Tikrai verta aplankyti.
Pavargę nuo balškymosi siaurais keliukais jau buvome nutarę šokti į magistralę ir važiuoti Salerno link, tačiau vietoje to nevalingai ir netikėtai atsidūrėme pajūrio serpantine, vedančiame į dailius kalnų kurortus Amalfio pakrantėje. Kadangi buvome miegoję gal keturias valandas, po 9 km nesibaigiančių posūkių 100 m aukštyje virš jūros lygio ir iš paskos nuolat siganlizuojančių italų, visiškai nusikalę sustojome pirmoje pasitaikiusioje aikštelėje kurorte, kurio vardas – Positano.
Positano paliko mažorinio kurorto įspūdį, tiek savo kainomis, tiek ir savo išsičiustijusia publika. Jei loterijoje nesenai nelaimėjote milijono ar bent kokių keliolikos tūkstančių ilgai ten neužsibūkite. Kita vertus – nuostabi įsimenanti architektūra, iš uolų iškilę spalvoti namukai, su begale į ir nuo kalnų vingiuojančių laiptų. Prasikeikėme visiškai lipdami iš pliažo atgal – jokių rodyklių, laiptai išsišakoja, pasuki į vieną pusę – lipi dar aukščiau – o ten buto durys. Grižti atgal, vėl bandai, ir taip kelis kartus... Minotauras tai bent jau horizontalų labirintą turėjo...

Cosenza/Tropeia. Itališko charakterio pamokėlės.

Ištrūkę iš neapolietiško ir kalnų keliukų pragaro, pagaliau atsiduriame magistralėje ir tiesiu taikymu šauname į Cosenzą – Kalabrijos regiono sostinę apie 500 km nuo Romos. Kalnai sukelia daug įspūdžių, po jais vingiuojantys gausybė tunelių irgi. Pakelėse šiukšlės, palei visą autostradą – žydintys oleandrai... Pakeliui stojame maudytis, daug fotografuojame ir klausome itališkas radijo stotis.
Tradiciškai vėlai vakare pasiekiame kaip ir kelionės tikslą – Cosenzą, su erdviu butu ir (pagaliau!) lovomis keturioms paroms. Suinteresuoti vietiniai italai 10 val. vakaro mus sutinka su skania vakariene, vynu ir nesibaigiančiu šnekėjimu. Apie 12 val. ištempia į miestą... valgyti ledų. Ganėtinai pavargę atsirandame centrinėje Cosenzos aikštėje, ir suprantame, kad netrukus pavargsime dar labiau – minia šurmuliuojančio ir be perstojo šnekančio jaunimo, nors yra trečiadienis ir jau pirma, antra nakties... “Jie juk kur nors dirba, ar ne?“ “Žinoma dirba”,- atsako italas,- “bet tik nuo devynių ryto”... Jausmas toks, kad miestas gyvena be laidinių ir mobilių telefonų, todėl vakare visi subėga į vieną vietą ir šnekasi visi su visais arba su savimi. Prie mūsų vedami vis nauji ir nauji žmonės, they are our friends from Lithuania, ciao ciao. Išsigąstu, kad jeigu prie mūsų eis pažindintis visa aikštė mes nemiegosime dar pusę paros. Taip pat sutinkame pirmą per visą kelionę lietuvaitę. Kur mūsų nėra...
Likusias dienas Cosenzoje valgome nuostabaus skonio, nors ir brangoką, mozzarella, merginos geria vėlgi nuostabaus skonio kokius tik šauna į galvą vynus, aš renkuosi nors ir nenuostabaus, bet pakenčiamo skonio “Peroni” alų (dar yra tos pačios daryklos “Nastro Azzuro”, bet jis man pasirodė visiškai blogas) ir pažindinamės su miestu. Turistų faktiškai nėra, jau tradicija tapusios siauros aukštų nedažytų namų laiptuotos gatvelės su tavaruojančiomis skalbinių girliandomis, Cosenzos akcentas – tikri paveikslai ant namų sienų. Gražu. Taip pat ant namų, kaip ir Neapolyje, daug visokių altorėlių įvairiems šventiesiems. Dažnai buvo toks geras jausmas, lyg vaikščiočiau po Vilniaus senamiestį, kol jo pasteliniai apšiurę fasadai dar nebuvo reorganizuoti skandinavišku spalvinimo knygučių stiliumi...
Baigiantis viešnagei Cosenzoje, suvokiame, kad iki Sicilijos, spaudžiami laiko ir vis mažiau spaudžiami piniginių svorio, nebenukeliausime, todėl pasirenkame dar apie 100 km nuo Cosenzos į pietus esantį miestelį Tropeia. Visi lieka sužavėti – puikus pliažas, vėlgi iš uolų augantys namai, bet jokio turistinio patoso kaip Positane ir laiptukai nebe tokie statūs. Būtų gera dar sugrįžti...
Dar kartą pernakvojame Cosenzoje – ir atgal, į Romą.

Mafija

Pietų Italija, žinoma, mafijos tėvynė. Kaip mums buvo paaiškinta, mafija yra trijų rūšių: tiesiog sicilietiška mafia, kuri nors ir užsiima rimtais nelegaliais dalykais, bet nelenda į narkobiznį; Camorra, bujojanti Kampanijoje ir Neapolyje špana kuri užsiima vagystėmis ir narkotikais; Ndrangheta Kalabrijoje, kuri egzistuoja daugiau kaimiškose vietovėse ir remiasi vienos šeimos autoritetu prieš kitas. Sėdime Cosenzoje kavinėje, kalbamės su italu, o jis sako, “žinot, buvo čia užvakar du bičai iš Neapolio atvažiavę, nušovė kažką, negirdėjot? O užpraeitą savaitę vieno miestelio merą nušovė. Turbūt buvo už ką...” Mes pritylame ir aš pradedu atsargiai dairytis aplink kokių nors kostiumuotų vyrukų:)

Pietų Italija ir Bob Marley

Bob Marley skamba visur - pliažuose, vakarėjant iš namų langų, per itališką MTV. Jis labai dera prie tingiai teliuskuojančių bangų, kaitrios saulės ir atostoginės nuotaikos. “We grow very good marijuana here in Cosenza, you should try it”,- išsišiepia italas. Šįkart nebandau, bet man bent jau paaiškėja kodėl jie tiek nedaug geria:) Dar – visoje Italijoje plėvesuoja vaivorykštinės “PACE” (taika) vėliavos. Iš tikrųjų, kam ateis į galvą kariauti klausant Bob Marley?

to be continued…

2004 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 17 d.