Leonidas Donskis, lietuviškas džiazas ir sąmokslo teorija

Toje laidoje gerb. Leonidas svarstė A+A lietuviško roko ir džiazo santykius su dar trimis panašiais į save kolegomis. Man patinka jo stilius ir amžinai išreikšta nerealaus susidomėjimo pokalbiu poza (suraukti kaktą ir ženkliai pasvirti į priekį): “…bet ar tuomet jūs nemanote, kad ši paradigma suponuoja tai, kad mes atsiduriame kultūriniame-civilizaciniame akligatvyje? Juk dar Karlas Jaspersas savo laiku buvo pastebėjęs, kad vertybinių sistemų hierarchinėje struktūroje ego visuomet renkasi daiktiškąjį būvį. O jei dar reflektuotumėme tai ką šią tema 1962 m. dulkėtose Sorbonos auditorijose yra kalbėjęs Sartras… Kaip jūs manote, kolega?” Kolega dažniausiai pradeda neramiai muistytis, dusliai mykti ir galų gale iškvepia “Be abejo…eee…galima pasakyti ir taip…” Pergalingas Leonido žvilgsnis į kamerą, o aš bandau įsivaizduoti kaip turėtų jaustis koks nors Pandėlio, Kupiškio ar Skuodo gyventojas ant kurio iš vakarinio eterio užgriūna tas pats Leonidas visu savo sunkiasvoriu intelektu…
Taigi, laidoje buvo paskelbtas nuosprendis – palyginus su lietuvišku džiazu, lietuviškas rokas buvo ir yra šūdas. Inferior. Aš su tuo mielai sutinku. Mūsų tėvai mokyklos šokiuose grojo ne savo gabalus, o klaikias bitlų ir rolingų aranžuotes su dar klaikesniu tarimu ir dainas iš partijos patvirtinto sąrašo. Jokios savos kūrybos – ir mes matome rezultatus: tai paveldima genetiškai. Lietuviškas rokas neturi nei sielos, nei fantazijos. Nusiritome iki to, kad lietuviški “rokeriai” kaip pvz. Herbalaifas lygiuojasi jau net ne į Ameriką ar UK, o į latvių Brainstorm, kurie savo ruožtu turbūt lygiuojasi į tokius pačius dailius švedų berniukus, kuriuos prodiuseris išmokė laikyti gitarą. Kažkada buvo Antis, bet tai jau beveik džiazas, jie turi alibi. Bix, Foje – senovė… Geriausias dabartinės lietuviško roko padėties simbolis – EmpyX bachuriūkai, kurie kažkada smagiai ir netgi beveik be tarimo klaidų baruose grojo Bitlų koverius (he he, ką, nesakiau?:). Dabar jie apsimeta, kad virkdo savo gitaras ir spardo būgnus pas EDMUNDĄ KUČINSKĄ. Kiekvieną kartą kai aš tai pamatau noriu juoktis pro ašaras. Dar yra undergroundas. Bet kadangi jis yra undergroundas, tai apie tai kitą kartą.

O lietuviškas džiazas yra super. Jeigu save tinkamai susiderini, ir važiuoji į Birštoną, Vilnių arba pabrangiai į Kauną išgirsti ir pamatyti kaip ardosi lietuviško džiazo monstrai, po koncerto iš dūšios išgaruoja visas susikaupęs brudas. Matyti, kokias akrobatikas ir mini dramas scenoje kuria pvz. centnerinis Molokojedovas ir patriarchas Čekasinas (deja, tai buvo senai…) yra likimo dovana. Šinkarenko ir Labutis yra labiau intelektualai-virtuozai-scenos riteriai. Visa tai sudėjus gauname 4 oktavų diapazono gyvybinės aistros laviną, kuriamą skirtingais instrumentais. Po tokio seanso galva lieka tuščia kaip Pakso rezidencija Turniškėse. Todėl džiaze reikia dalyvauti retai, bet dvasingai. Sąmoningai nerašau “klausytis džiazo”, nes neįsivaizduoju, kaip namie stovint prie viryklės ir gaminantis kokį nors maistą reikėtų klausytis pvz. Coltrane. Čia ne naminė muzika, o iš tiesų wild, ir vien todėl rokas šia prasme visuomet pasmerktas pralaimėti. Tuo labiau lietuviškas.


PS. Kažkurią praeitą dieną su senberniais begeriant Švyturį, ant stalo atsirado 200 Lt banknotas. Dabar aš suprantu, ką reiškia žodžiai “ir čia jam nušvito išganinga mintis”. Matėt 200 Lt banknoto reversą? Kas ten pavaizduota? Teisingai – Švyturys!!! Trūksta tik skaičių “1784” ir nurodytų laipsnių. Va čia tai marketingas ir prekės ženklo prastūmimas, lenkiu galvą. Gaminys orientuotas į geriau uždirbančių vartotojų grupę, kurie tikrai naudojasi 200 Lt banknotais; tie kurie naudojasi tik penkiasdešimtinėm ar šimtinėm (pensija ar bedarbio pašalpa) perka bambalius arba valokordiną. Čia kaip 38-as ar kuris ten kadras televizijoj, pasąmoninis veikimas. Kas, kiek ir kam sumokėjo už tokią akciją? Įsivaizduoju, kaip dabar draskosi kalnapilių, ragučių ir stumbrų PR skyriai, bandydami klaidžiuose valdžios koridorių labirintuose prastumti 1000 Lt banknoto idėją ir eskizus:) Ir visa tai vyksta čia ir dabar, šalia mūsų…

2004 m. geguļæ½ļæ½s m?n. 28 d.