Pusryčiai dvynukais – SUFJAN STEVENS / ANTONY AND THE JOHNSONS / DESTROYER / THE CLIENTELE / ROGERS SISTERS / ARCTIC MONKEYS

Pirma dvynukų pora – Sufjan Stevens bei Antony and the Johnsons, kuriuos 2005aisiais padangėse išnešiojo kritikai, alternatyvių akustinių malonumų ieškotojai ir visi tie, kurie supranta ar bent šventai tiki, kad supranta, mianą. Mercury award, New Pantheon Award ir taip toliau. Recenzijos ir komentarai trykšta 9 ir daugiau balų. Kas atsitiko, kas vyksta?

Aš mėgstu įsiklausyti į viešąją nuomonę, tačiau kai visas internetas sproginėja epitetais “Puikus vokalas”, “kiekviena daina savyje turi galios” ir kiti rausvi šlovinimo pamparam, darausi įtarus. Labai įtarus.

Nebuvau girdėjęs minėtų dviejų atlikėjų albumų, kai sudariau 2005-ųjų geriausiųjų sąrašą. Kažkas iš skaitytojų iškart leido suprasti, kad neįtraukdamas jų darau nedovanotiną klaidą.

Klaidas reikia taisyti, tad galiausiai aš prislinkau prie Stepuko su Antanu ir ausimi įsisiurbiau jiems į lūpas ir jų vidinius pasaulius. Ir supratau, kad klaidos nepadariau.


SUFJAN STEVENS – ILLINOISE’ 2005

* *


“Illinoise” – dvigubas albumas, skirtas pašlovinti Ilinojaus valstiją ir žymius jos žmones: karo didvyrius, serijinius žudikus ir Čikagą. Taigi – kas jame taip ypatinga? Mano atsakymas jums ir visiems žuvusiems po dešimtabale teigiamų recenzijų lavina - lygiai nieko. Alienoise.

Ramus pilkas vokalas. Monotoniškos, low-key, stokojančios ritmo bei emocijos; nemelodingos kompozicijos. 21 kompozicija, skirta nužudyti įkyrumu ir nuovargiu klausant. Koks dar nežinomas kankinimo būdas, po velnių, yra 9 min. trunkanti “Out of Egypt”?

Jie sako – poezija, aukštumos, ašaros, skausmas. Stevensai, pasiklausyk Andrew Bird ir Destroyer, kad suprastum kaip ją pateikti išraiškingai. Jie sako – kliapas, trimitai, smuikeliai. Stevensai, prieš sukurdamas eilinį nykų gabalą, paklausyk “Architecture in Helsinki”. Nes kitaip tu baigsi grodamas šarvojimo salėse, kaip tuo tarpu AIH atiminės nekaltybes bernvakariuose.

Žmonės kalba, kad vyrukas pasiryžęs išleisti dar 48 albumus, kuriuose apdainuos likusias JAV valstijas. Va- jė-zau…


ANTONY AND THE JOHNSONS - I AM A
BIRD NOW’ 2005

* * ½


Vėlgi labai ramus, noktiurninis albumas. Visų pirma Antony man įvaro drebulį savo virpančiu verksmingu balsu. Po to jis daužo klavišus ir mano akys pradeda nervinio tiko šokį. Ar tikrai vienintelis kelias tiems, kurie nepanoro laižyti vanilės nuo David Gray ir James Blunt fortepijonų yra su Antony? Kas tuomet pasiliko su Tom Waitsu? Kaip ten bebūtų, klausant albumo man vaizduotė piešia pagiringą scenos darbininką pritemdytame teatre, kuris viso labo derina kliapą metro pasirodymui.

Antoniui kompaniją palaiko tokie autoritetai kaip Boy George, Rufus Wainwright ir Lou Reed, kuris savo gitaros rifais, padedamas 50-ųjų r’n’b pučiamųjų, sugeba išgelbėti vieną iš nedaugelio dainų albume (Fistful of Love). Dar yra You’re My Sister, tačiau ji skamba kaip eilinis pusėtinai atliktas Nick Cave hitas.

Taigi – kas tokio ypatingo? Manau, abu šie albumai yra iš tos slidžios kategorijos, kai klausytojas susižavi arba susierzina po pirmųjų akordų. Aš tikrai nesu iš tų besižavinčiųjų. Gal būsite jūs.

PS. I am the Bird Now. Susimildamas, Antony – tu juk sveri kokius 140 kilogramų…


DESTROYER – DESTROYER’S RUBIES’ 2006

* * * *


Nors grupės pavadinimas verčia prisiminti visus juokingus kada nors girdėtus British HM grupių pavadinimus kaipo ‘Anvil”, “Saxon”, “Grim Reaper”, “Venom” ir panašiai, tačiau išklausius albumą galima tai atleisti. Ir ne tik tai.

Grupės siela, širdis ir balsas yra Dan Bejar. Žmogus, kuris rašo tokias pačias iš kojų verčiančias eilutes kaip Bob Dylanas, o priedainius dainuoja kaip jaunas David Bowie (galvok apie “Starman”, “Lady Stardust” ir pan.). Ir skaidriomis, į sielą kabliu įsikimbančiomis melodijomis jis mums grąžina visą preZeppelins 70ųjų roko šlovę.

Šito albumo negalima praleisti, jis išties žėri rubinais. Tai albumas, kai sėdi sofoje su pledu ant pečių ir geri arbatą. Ir kai pro langus veržiasi gaivus pavasaris ir norisi padaryti ką nors nesuvokiamo – ir tokioms mintims nėra geresnio palydovo negu “Destroyer’s Rubies”.

Pradedama triuškinančiai užtikrintai – beveik 10 min. trukmės “Rubies”. Tai galėtų būti nuosprendis bet kuriam albumui, tačiau daina tokia gaivi, tokia vaiski, kad įkvepi ją kaip vieną gilų oro gurkšnį.

Toliau – smagus upbeat dylaniškas rokenrolas “Your Blood”, tada – kaip lėtai plevenanti žvakė “European Oils”, Iggy Popo “Passenger” savo veržlumu primenanti “3000 Flowers”, bliuzrokinės intonacijos - galima vardinti ir vardinti: išties visos albumo dainos yra savitos.

O Dan Bejar eilutės yra skirtos persmeigti aortas ir venas ir duoti darbo ištisai semiotikų kartai:




I went for you in military times and, then, I waited well into the 2300s.
I made my way through the Union Street design kids.
They were alright.
They were on fire.
They harbored an elementary desire to do good works.
I bought 'em all, I bought 'em all!
I made donations to The Plague, and The Fall and The Old Grey Mare in her stall!

Ride towards the dawn, Quicksilver on the side of nothing.
Never had a chance.
Never had to choose Your Blood versus Your Blues.

Išties, ištikimiausi Dan Bejar gerbėjai yra tokie pat išprotėję kaip ir jis pats: jie turi susigalvoję gėrimo žaidimą, klausant Dan'o dainų tekstų, ir pagal juos ieško atitinkamų nuorodų literatūroje, muzikoje ir kine, idant pavyktų suprasti, ką gi iš tiesų sako kruopščiai į alegorijų ir perkeltinių prasmių tinklus įsivyniojęs kanadietis (Ar dar reikia priminti, kad šiais laikais Kanada yra ta šalis, kuri kuria geriausią indie muziką?)

“Destroyer’s Rubies” - Pasigėrėtina, estetiška ir įsimintina.


THE CLIENTELE – STRANGE GEOMETRY’ 2005

* * *


Jie kažkuo panašūs į “Destroyer” – nes išgirdus tiek juos, tiek “The Clientele”, smegenys nevalingai pradeda ieškoti nuorodų klasikiniame roke. “Strange Geometry” man sugebėjo priminti kažkada vaikystėje sukiotas “Jehtro Tull” ir ankstyvąsias, dar be elektroninio patoso “Pink Floyd” plokšteles. Ir dar kažkodėl šalia šuoliuoja ožiaragiai, samanomis brenda elfai ir kita “Žiedų valdovo” fauna.

Ramus, lygus, foninis albumas, lėtos gitaros, mieguistas vokalas - taip juda užuolaidos saulėtą pavasario dieną, kai tirpsta varvekliai ir suvokimas, kad turėtum padaryti ką nors svarbaus.
Muzika, verčianti kapituliuoti prieš save patį, įsijungti grotuvą ir persukti žadintuvo rodykles iki 15.30.



ROGERS SISTERS – INVISIBLE DECK’ 2006

* * * ½


Niekas nežino, iš kur atėjo ir ką čia veikia Rogerio sesutės. Su žudikišku pasitikėjimu ir nešinos besikandžiojančiomis iškirptėmis jos katės žingsniais užlipa ant scenos ir nudegina man blakstienas teisingu rokenrolu.

Why Won’t You – taip pat pilnai galėtų skambėti White Stripes, jei jų tėvai būtų susikaupę trečiam vaikui. Laura ir Jennifer Rogers šią problemą išsprendė pasiėmę japoniškai atrodantį havajietį Myiuki Furtado, kuris kartkartėmis dar ir uždainuoja.

Never Learn to Cry; Money Matters – ir tenka iškelti rankas, nes tolumoje pasigirista B’52s bombonešiai.

The Light; The Clock – tiesūs garažiniai rifai, maloniai gaivinantys ausis po kiek pakyrėjusio angliško pankroko.

Your Littlest Word – psichodelika ant panašių boso linijų kaip ir “Doorsų” “When The Music’s Over”.

Tačiau į albumo pabaigą sesutėms pavargsta pirštai ir veidu ima varvėti tušas. Visgi užskaitome.




ARCTIC MONKEYS – WHATEVER PEOPLE SAY I AM, THAT’S WHAT I AM NOT’ 2006

* * *


Šviežiausi tiek savo naujumu, tiek ir žvaigždiškumu britų numylėtiniai iš nykių ir amžiną rūdžių spalvą dėvinčių Anglijos priemesčių. Sunkiai įsivaizduoju, kad gyvenant rusvai lietingame, suodžiais pasidengusiame Albiono užkaboryje, būtų galima groti ir dainuoti kažką kitaip – pankrokas ir provincijos liūdesys tekstuose. Nieko naujo, nieko netikėto.

Ar dar kas nors atsimena “Futureheads”? Nenustebsiu, kad kai beždžionės pagaliau susiruoš Grenlandijos link, stotyje dėl jų neverks minia ir merginos nemėtys nosinaičių.

Ką reikia žinoti: kratytis pagal “I Bet You Look Good on the Dancefloor” bei mąsliai parymoti pagal “Riot Van”: ko gero, nuoširdžiausia albumo daina:

Have you been drinking, son
You don't look old enough to me
I'm sorry, officer
Is there a certain age you're supposed to be
Cause nobody told me…

2006 m. kovo m?n. 25 d.