Į koncertą, į koncertą! STEPHEN MALKMUS (ex. PAVEMENT) and THE JICKS 26/09/2005, AB BOX, BXL

Nusprendęs, kad velniškai seniai, iš pakankamai gausiai masinių tiražų nemylėtojams čia siūlomų renginių sąrašo išsirinkau jau ne kartą šiame puslapyje geru žodžiu minėtą poną Stephen Malkmus su palydos grupe „The Jicks“ ir įsigijau bilietą.

Pasirinkimą nulėmė du pagrindiniai dalykai – noras pagaliau savomis akimis išvysti „The Pavement“ lyderį – grupės, 90-aisiais taip puikiai įspyrusios amerikietiškam rokui į užpakalį, kad geros pasekmės jaučiamos net iki šiol; ir noras įvertinti, kaip gi gyvai skamba naujausias Stephen‘o albumas „Face The Truth“ (jo recenzijos prašom žygiuoti čionai).

Vieta

Taigi – vakaras, vietinių alternatyvščikų Meka „AB“, įeinu, parodau bilietėlį - ir aš jau erdviame hole, kur yra baras, monitoriai palubėje informuoja apie šio vakaro programą
bei ateinančius renginius, ir pakankamai garsiai bliauna antrasis „Franz Ferdinand“ kūdikėlis „You Could Have So Much Better“ (maždaug taip čionais pasirodo yra vykdomos naujų albumų prezentacijos).

Praėjus holą sukame į kairę ir atrandame pagrindinę, kokius 500 žmonių talpinančią salę. Antrame aukšte yra dar viena, mažesnė – jaunesniems ir dar niekur nepašlovintiems atlikėjams reklamuotis. Stoviu prie baro ir šiame išpopintame vakarietiškame fone užgriūva mane liūdni prisiminimai apie jau kadaise a+a vilnietiškąjį kitokios muzikos bastioną „Geležinį kablį“, kuris geriausiais laikais tikrai niekuo nenusileido, o talpumo prasme dar ir kaip reikiant lenkė savo kolegą šalyje prie Šiaurės jūros. Tačiau gerieji laikai truko deja oi kaip trumpai –nes tuo metu mes vieningai propagavome „haliavo“ muzikinių renginių lankymo ir po skvernu į salę įsinešamos „Aronijos“ ar „Starkos“ kultą, vietoje to, kad sumokėtume 5 Lt už koncertą mėgstamoje vietoje. Taip ir liko iš “Alternatyvinių menų centro“ tik eilinis patrauklus, nors ir kaip reikiant aptrupėjęs, nekilnojamojo turto objektas. O juk we could have it so much better...

Žmonės

Tačiau metas nubraukti karčias nostalgiškas ašaras ir apžvelgti publiką. Žiūrint į šiuos kelis šimtus žmonių, iš kurių kas antras – akiniuotis, ir kas trečias apžėlęs barzda, su palengvėjimu suprantu, kad vakaro dress code‘ą man pavyko atitaikyti (na, bent jau iš dalies). Suklysti neįmanoma – taip, tai jie: sociopatiški technikos koledžų geekai, kadaise pardavę savo dūšią velniui už galimybę sklandžiai lankstyti sudėtingas algoritmų konstrukcijas, jautrūs aukštakakčiai filologai, įgudę nardyti semiotinėse versmėse ir laikantys Coelho tomelį tualete, tam atvejui, jei kartais pristigtų popieriaus. Auksinis subkultūros žiedas! Stebiu juos, ir sunkiai sekasi nuvyti šalin vis stiprėjantį įsitikinimą, kad būsiu atėjęs į „Skylės“ ar kokio Grebenščikovo koncertą. Pasirodo, snobiškų (gerąja prasme) muzikinių/poetinių žaidimų ir galvosūkių mėgėjai visur yra panašūs.

Manau, kad Pavement‘ai ir jų lyderis būtent todėl buvo ir yra mylimi – niekada negalėjai (ir negali būti) tikras, kokiais melodiniais viražais ir grioviais pasuks pradėjusi groti daina ir kokias sunkiai suvokiamas istorijas klausytojui abejingu balsu išsakys Stephenas. Retas, ir todėl pakankamai patrauklus, talentas stebinti ne sukuriant kokį shock-show, bet naudojantis tik nuosava galva ir gitara.

Re(n)ginys

Pagaliau Stepukas pasirodo scenoje: tvarkingai pakirpti plaukai, džinsai, raudoni teniso marškinėliai: na tiesiog universiteto doktorantas, ką tik baigęs skaityti paskaitą studentams, o ne roko stabas (ir be to juk jau 36-eri). Jį remia „The Jicks“: įsimenanti bosistė, gitaristas/klavišininkas ir būgnininkas.

„Face the Truth“ prezentacija pradedama nuo „Malediction“: gerai suderintas aiškus garsas, Stephenas priima savo mėgstamą pozą stovėti šonu į publiką (gal kad aštriadančiai coverių mylėtojai nenusiiminėtų akordų?) ir žybteli mintis, kad dabar turbūt turėčiau jaustis kaip mano tėvas Vilniaus sporto rūmuose, kai į juos vėluodami tik kokius 25 metus užklydo „Electric Light Orchestra“.

Po to dar skamba ramus country-like „Freeze the Saints“, chaotiškas-tango-velniaižinokas „I‘ve Hardly Been“, psichodelinė 10 min. trukmės fiesta gitarai „No More Shoes“, panaši „It Kills“, pavement‘iški „Mama“ ir „Post-Paint Boy“, dar keli gabaliukai iš ankstyvesnės diskografijos – tačiau salėje ramu kaip per šermenis, tik kažkas šalia smilko kasiaką. Net smagus rokenrolinis „Baby C‘Mon“ viduryje koncerto nepataiso situacijos. Neatrodo, kad ją labai rūpėtų taisyti ir Stephenui – kelios atsainios skirtos palinksminti publikai frazės angliškai su klaikiu prancūzišku akcentu (ir atvirkščiai) pauzių metu ir pirmyn toliau – dar viena amatininkiškai tiksliai sugrota kompozicija.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir paties albumo nuotaika yra palyginti rami, tad lyg ir nepagrįsta būtų priekaištauti dėl koncertinės energijos stygiaus. O sugrota buvo tvarkingai. Taip pat malonų įspūdį paliko tai, kad exPavementas akivaizdžiai patobulino gitaros valdymo įgūdžius, kurie ir anksčiau nebuvo prasti – tačiau tikrai nesitikėjau iš jo tokių pritrenkiančių kelių minučių trukmės soluočių: matomai haliucinogeniniai Stepheno kaimynai Portlende „Sleater Kinney“ bus padarę atitinkamą įtaką. Galima užskaityti tai kaip atlikėjo tobulėjimo ir evoliucionavimo įrodymą.

Koncertas baigiamas tvarkingu 2 gabaliukų „bisu“, išeinu iš salės ir suprantu, kad mano gyvenimas nepasikeitė, vidinio pasaulio rėmų ir perdengimų muzikos garsai šįkart nesudrebino. Nebuvo sugrotas nei vienas “Pavement‘ų“ himnas, niekas nenušoko nuo scenos. Mažas roko istorijos intarpas pusantros valandos laikui švystelėjo blankia šviesa ir taip pat blankiai išnyko – lyg nieko svarbaus nebūtų įvykę prieš penkiolika metų. Pagaliau juk „lo-fi“ ir yra tik „lo-fi“...

Tiesos žodžiai

Pabaigai - keletas įdomesnių S. Malkmus pasisakymų:

Ar tave Europoje priima geriau, lyginant su Amerika?

Sunku pasakyti. Skirtingose vietose ir žmonių skonis įvairus. Galbūt Anglijoje, Škotijoje, gal dar Skandinavijoje, Ispanijoje ar Italijoje. Bet prancūzai visiškai skirtingi. Iš indie jiems patinka tos grupės, kurios nėra labai vertinamos Amerikoje – kaip Placebo ir Muse. Ir Interpol ten galbūt viršūnėje. Tai turėtų būti suprantama. (Su prancūzišku akcentu) Zey love zeir Joy Division.

Dabar sunkus laikas būti amerikiečiu Europoje...

Jau kurį laiką taip yra. Prieš du metus mes grojome Švedijos universitete ir ten buvo pilna tų marksistų, kurie kabinėjosi prie manęs. Tokie aštuoniolikmečiai išprotėję vaikai, niekada neturėję darbo. Ir bet kuriuo atveju jeigu jie galėtų, jie turbūt norėtų išvažiuoti į Ameriką.

Ar su Pavement viskas baigta, ar tai tik pertrauka?

Sakyčiau, daugmaž baigta. Nematau tame nieko blogo, mums gerai sekėsi. Bet kas žino? Gal suorganizuosim kokį proginį pasirodymą, festivalį ar panašiai, kai būsim vyresni. Jeigu mums reikės pinigų.

Kaip jautiesi, kai Pavement tituluojami “britiškiausia Amerikos grupe”? Tai skamba keistokai.

Oi, nežinau. Kartais tai mane kiek erzina, bet apskritai aš priimu tai kaip komplimentą.

(Do Not Feed the) Oysters. Ar būtų kvaila klausti apie ką ši daina?

Ji tipo apie hmmm, psichodelinį pasaulį (juokas), kur tipo gyvena raudoni aligatoriai ir jie ant banglenčių ir tu negali maitinti austrių, nes austrės gali iššokti iš vandens ir tau įkasti ar panašiai. Tai maždaug toks keistas pasaulis. (…) Aš dainavau “Do Not Feed The Oysters” kai mes krušomės studijoje, todėl turėjau sudėlioti kažkokį tekstą aplinkui; “Crimson Alligators” galėjo būti pirma eilutė, gal aš apie ją pagalvojau pirmiausiai, bet kai jau pasakai kažką panašaus, klausi savęs - “kur tai veda?” Tada tiesiog jungi žodžius ir leidi savo vaizduotei veikti, kur ji benuvestų. Ir apie ką tu gali dainuoti tokioje dainoje? Tai sunku. Aš manau, kad negali dainuoti apie goblinus ir nykštukus. Nereikia eiti taip toli.

* * ½

Ir jau pačiai pabaigai - apturėkite porciją rokenrolo: Baby C'Mon

Informacija taip pat parėmė Pitchfork.com/Playboy.com/NYRock.com

2005 m. spalio m?n. 03 d.