Ko nepasakė Kilimandžaras. SATRIANI/VAI/MALMSTEEN.

Gitaristai. Daug gitaristų. Daug populiarių gitaristų. Tai, kas nežinoma, tikriausiai yra geriau, bet vis dėlto... nežinoma. Tenka rinktis tarp gerai arba pusiau gerai "suvadybintų" produktų, ir tik po to injungti savo skonio padargus. Tiesa, kartais taip galima rimtai suklysti. Su šituo suklydau.

YNGWIE JOHANN MALMSTEEN - "ATTACK!" 2002


Greitas. Labai greitas. Tiek greitas, kad net nebegera. Pirmas jo diskas, pasirodęs 1984 metais užvadinimu "Rising Force" buvo kažkas tokio. Virtuoziškai atliekamas instrumental heavy‘is + motyvai iš Bacho, Beethoveno, Paganinio... Užgemo neoclassical rock. Taip jau gamtoj surėdyta, kad vaikas palaipsniui virsta paaugliu, jaunuoliu, senberniu ir - savalaikiškai – pampersiniu vograujančiu dieduku (mielosios senmergės, Jums nėra ko nerimauti: Jūs - nesenstat!). Tačiau gamtos dėsniai aplenkė YJM. Na, nevisai patį YJM: maestro iš liekno jaunuolio natūraliai virto arogantiška stora pagurkliuota heavy metal ikona. Gamta paliko ramybėje jo 16-inėmis, 32-inėmis ir net 64-inėmis raitojamų nesibaigiančių arpeggio pilnus opusus. Iš savo stabų visada laukiame stebinančių naujovių, patvirtinimo, kad jie – vis dar aukščiau kitų. Turbūt todėl, nors greičiausiai neturėdamas ką veikti, kažkada perklausiau virš 10 Švedo Suvirintojo albumų. Po šio, "Attack!", galiu atsakingai pareikšti: jis nepasikeitė! Tas pats skudurinis samdytinio vokalisto (Doogie White, nors etatiniu dažniausiai įrašomas Mark Boals) žviegimas (pažiūrėjęs G3 koncą, supratau, kodėl meistras savo įrašuose nedainuoja pats: nabagas turi netgi visai neprastą bliuzovą vokalą, kuris got nothin‘ to do su jo muzika...), net perdaug energingi rifai (kartais žmogus gali ir nebesuprast, kur čia ritmas, o kur solo), vienodos kompozicijos, ir žinoma – solkė! Kaip jis ir pats atskiria, kurią natų marmalynę kuriame šmote sugroti? Visas diskas - kaip kaimyno gręžiama siena: išeit iš namų nebeturi jėgų, tačiau bent žinai, kad kažkada tai baigsis.

STEVE VAI - "REAL ILLUSIONS: REFLECTIONS" 2005


Stepai, na kodėl tu jaunystę su Zappa prauliojai? Juk kai atėjai mokintis pas Satrijanijų, net stygų užsidėt nemokėjai... Ne pats geriausias albumas, lyginant su "Passion & Warfare" 1990, "Fire Garden" 1996 ar "Ultra Zone" 1999. Bet tai nereiškia, kad blogas. Zappa‘iška šyza, išlendantys rytietiški motyvai kiek tais nervina, ale reikia nulenkti galvą prieš virtuozą ir kompozitorių. Ritmika, tonai ir tembrai, aranžuotės, profiškas efektų naudojimas, ir aišku – gitaros, gitaros, gitaros. Nepakartojamas tonas ir grojimo maniera, tiesa, kažikodėl priblėstantys per jam session. Vokalas – nieko stebuklingo, užtat viskas vietoj. Funkovo prieskonio "Firewall" kažkiek užvėjuoja Jacksonu, užtat pralinksmina "Yai Yai": neva-tai-vokalas, sukurptas gitaros, wah ir dar velniaižin kokių efektų pagalba, primena "Kill The Guy With The Ball" pradžią iš ’95-ųjų "Alien Love Secrets" ir "Asian Sky" iš "Ultra Zone". 7 šmotas – instrumentinė megabaladė, kaip ir visuose jo diskuose (ir ką jie tame budizme randa tokio?), kurios pradžia gal kiek perdaug patetiška ir spinduliuojanti Gėrį bei Grožį, bet susiklauso neblogai. Maloniai nuteikia gomurį tai, kad albume gitaros pakanka sočiai, tačiau neužsižaista ir palikta vietos pauzėms bei padainavimams.

JOE SATRIANI - "IS THERE LOVE IN SPACE?" 2004


Širdis neleidžia nepaminėti šito bepročio Amerikos italo: pas manis jau daugiau nei pusę metų diskas sukasi pramaišiui su kitais atlikėjais. "People have heard my bluesy side, my metal side and my techno side. I guess this is my ROCKIN' side." O taip! Kompozitorius, atlikėjas ir pedagogas in one. Trash, heavy metal, pop, blues, country, funk, techno – įvairiausiais prieskoniais ir priekvapiais prisotintas new rock. Retesni akordai, kaip iš ufonautų skraidančio bliūdo ataidinčios dermės (lydian, mixolydian), muzikos teorijos ir harmonijos išmanymas, savotiški, vizitine kortele tapę arpeggio, virtuoziškas whammy bar naudojimas, greitis.... seilė tįsta. Daugelis jį vadina "sportininku", pamėgusiu greitį muzikos sąskaita ir tapusiu "developer of a cold, empty guitar style": paklausykit G3 "Rockin‘ In The Free World" 2004 – šalia aukščiau išvainoto YJM jis groja kaip tripirštis tinginys ir yra pūkuotas kaip šinšila. Ne veltui kritikai jį vadina Master Of Tone: nuo sunkių gergždžiančių "sukvakintų" "Souls Of Distortion" rifų (Satrianis be wah wah? Neįmanoma!), "Searching” aštrios įžangos (tai ne slide’as, tai oktaveris), iki tvarkingo popsinio skanaus "If I Could Fly”, nuo pusės gabalo peraugančio į bliuzinę improvizaciją, ar minkštos baladės "Just Look Up”. Technika, greitis (tačiau saikingas), skonis ir apgalvotas improvizavimas. Tik... karts nuo karto didmeistrį užspaudžia reikalas padainuoti. Maždaug kas antrą albumą. Šiame jis pagaliau suprato: jei oktavų trūksta, leisk balsą per efektus. Kartais visai gerai suvokti, kad galva skirta ne vien tik alui susipilti...

Pradžiai užteks, vis tiek jūs nė velnio tokios muzikos neklausysit, be įvertinimo irgi apsieisit. Geriausia (bet nebūtinai patikima) vieta, kur chaliavai galima rast šituos guitar heroe‘sus – eMūlėje. Ateityje gal pavyks kiek pristatyti fusion ir jazz gitarastus, o gal ir ne tik juos. Tiū tiū!

P. S. Primygtinai užrodau: visus tris galit išgirst ir palyginti dvigubame koncert-albume G3 "ROCKIN‘ IN THE FREE WORLD" 2004.


Baronas Sutriusijanijus

2005 m. liepos m?n. 21 d.