Post-eurovizinė depresija – kas geresnio rūsiuose?

Rampos šviesa
Bet visų pirma - kas ant jos lipa? Pačiame centre – amžinasis tautos herojus Andrius Mamontovas, mylimas, liaupsinamas ir neišvengiamas kaip “Švyturio” alaus darykla. Jis šaukia, kad jį užkniso popsas ir skustagalviai karstuose tiuninginiuose, tauta jam ploja ir švilpia, tačiau herojaus nurodymų nevykdo.
Porą kartų per metus, šiaip ne taip prisivertęs balso stygas susitepti žuvų taukais, į sceną eikliai iššoka (ar nusileidžia iš padangių lynu – priklausomai nuo renginio monumentalumo laipsnio) Marijonas Mikutavičius. Padainuoja vieną dainą, o lietuviškuose Grammy susirenka prizus už metus.
SKAMP – garantuoju, kad jeigu nuo pradžių Vilius nebūtų intarpuose “varęs repo” , o Erika turėtų pora dydžių mažesnę krūtinę, mes jų nebeprisimintumėm.
G&G – jie varo repą ne tik intarpuose, todėl visi viską supranta – nuo Kuršėnų iki Fabijoniškių.
Dar yra po studentiškas aludes besibastantys prikimę “Biplanai”, kurie kartais pakviečiami į kokį didesnį renginį, nes “reikia roko” ir baigianti apšilti kojytes bei atidirbti plastiškus judesius; stebima alkanų Bendžių akių, Laura su loveriais. Scena kaip ir pilna.

Rūsio tamsa
O pasidomėti, kas gi geresnio rūsiuose, neseniai išpuolė puiki proga - “Bix” baro dešimtmečio šventė, kurioje kartu su jubiliatais pasirodė dar berods 17 grupių. Bendras įspūdis maždaug toks: Jaunimo teatro kiemelyje smagiai bendrauja apie 300 žmonių. Dar 100 sėdi pačiame bare, minia tvarkingai cirkuliuoja ten ir atgal. Šilta, prie alaus eilių nėra. Scenoje kažkas groja – kas ir ką, suprasti neįmanoma, nes įgarsinimas tragiškas. Po kiek laiko tenka konstatuoti, kad per dešimt metų niekas nepasikeitė – Lietuva taip ir neturi nei vieno normalaus garso režisieriaus, o pogrindžio muzikantai – pinigų net alui, nes iš visų pusių tik ir skambėjo liūdnomis bei nerimastingomis intonacijomis: “o ar nemokamas jau baigėsi?”
Ar muzikos akademijoje ruošia garso režisierius? Po velnių, kiek dar metų turės praeiti, kol išsigandusių akių nervingai dažnius sukiojančius vaikinukus prie pulto pakeis savo darbą išmanantys žmonės? Dabartinių “režisierių” devizas galėtų būti toks: Paduokite mums “Pink Floyd” – tik mes galime jų muziką paversti per Lyduvėnų tiltą važiuojančiu prekiniu sąstatu! Kelias minutes nesigirdi nieko, tik nuo žemų dažnių ant stalo šokčioja plastikiniai bokalai. Po to – aukštų garsų eilė, ir nebesupranti, ką ant scenos veikia tas bičas su bosine gitara. Ir dar kartą pastumdomos svirtelės... Sušiktas garsinis gestapas. Reikėtų organizuoti parodomąjį kokio garsisto nukryžiavimą, nes ir jiems galima priskirti didelę dalį atsakomybės už fonogramų kulto įsigalėjimą Lietuvoje.
Nenuostabu, kad viskas, ką sugebėjau įsidėmėti – tai trumpų sijonukų išryškintos ilgos “Muscat” merginų kojos. Kol į sceną neužlipo grupė “Sportas”.

Sportas
“Sporto” lyderis Marukas – jau nuo seno yra šlovingas pogrindžio veikėjas, dėl dar iki šiol neišaiškintų priežasčių aistringai garbinantis Nėrių Pečiūrą. Nežinia, ar dėl šių faktų, tačiau būtent prieš “Sporto” pasirodymą prie scenos susibėgo didžiausias skaičius džiugiai besipurtančių žiūrovų. Kažkokiais būdais atsiradęs neprastas garsas, gitarinė disco muzika, “Korgas” ar “Jonika” prie Maruko mikrofono, o lyderis, savo atsainia laikysena ir dainavimo maniera retkarčiais primenantis jauną Johnny Rotten, vaikšto po sceną ir dainuoja apie savo keistai pakrypusią meilę policijai, Lietuvos armijos majorams ir Andriui Mamontovui. Viena geriausių gitarinių šokių grupių šiuo metu Lietuvoje. Kuo jums ne “The Killers” ar “The Bravery”?
Grupės puslapis, ir, be abejo mp3ioškės patriotinei diskotekai, kažkur čia:
www.hardcore.lt




Toliau pagyrimai koncerte nedalyvavusiems.

Bitės
Užupio monstrai “Bitės” pagaliau iškepė dar neatšalusį debiutinį albumą, kuriame išliejo didžiąją dalį per rūsiuose praleistus metus susikaupusios semiadesiatninkiškos, funko ir linksmos beprotybės kupinos energijos. Tačiau tai viena iš tų grupių, kurią geriau matyti ir girdėti gyvai, taip išvengiant įrašui būdingo garsinio sterilumo. Kadangi vaikinų libido spinduliuoja kaip sekmadieninis Marijaus Žiedo veidas, merginos cypia prie scenos, “Bitės” joms už tai padainuoja apie visas žinomas sekso rūšis, bosistas Gedas Flea-style kankina instrumentą, na, o kai į darbą įsijungia saksofonas, belieka jautresnes vietas prisidengti popierinėmis servetėlėmis. Grupė, iš kurios koncerto išeiti nesuprakaitavus ar nesudrėkus nepavyks.
Yo_Ma_Sol
http://www.zona.lt/bites/lt/frames.html

Pieno lazeriai
Elektronikos frontą tvirtai laiko nematomieji jo kariai - “Pieno lazeriai”. Trečiame/ne trečiame jų albume/kompiliacijoje “Tu esi aš” (hm, įdomu ar čia atsitiktinai, ar tai sanskritiškojo “Tat svam asi” interpretacija? Rytai reikalas plonas...) savo vietą randa akustinės gitaros, abiejų lyčių vokalai, haliucinaciniai kalbančių arklių ir pasakėlių apie miego žolę semplai, ne ką sveikesni tekstai ir, be abejo, gili ir skoningai sudėliota elektroninė šokių muzika. Garbės žodis, klausydamas paskutinį “Gorillaz” albumą, girdėjau ten intarpus kurie skambėjo lyg būtų pasiskolinti iš “lazerių” kompozicijų. Tad turbūt ne veltui grupė krito į ausį “De Phazz'ams”, o ir Lietuvos klubuose jie sugeba sukelti toli gražu ne pieno putomis besitaškantį šurmulį.

Deja, jau senai neatnaujintas:
http://pienolazeriai.ghost.lt/

Atalyja
Jų paskutinį albumą “Močia” sukau kelis kartus iš eilės, niekaip negalėdamas patikėti, kad girdžiu tai, ką girdžiu. Kuklūs Lietuvos folk-roko pionieriai – už tai, kad jie iki šiol deramai neįvertinti, mes turėtume klauptis, batrstytis galvas pelenais ir šliaužti keliais grindiniu. Jeigu dar kam nors šioje šalyje rūpi gaivinti patriotizmą ar domėjimąsi savo tautos šaknimis, tai reikėtų pradėti ne nuo trispalvių vėliavų kabinimo ir jų valkiojimo po miestų aikštes pasibaigus krepšinio rungtynėms, o nuo “Atalyja”. Jų muzika – tai švelniai į širdį įsmingantis peilis, kurio ištraukti nesinori. “Atalyja” subtiliai jaučia ir lietuviškojo folko (dar praturtinto ir dūdmaišiais bei indiškom fleitom), ir roko harmonijas, todėl toks derinys skamba giliai, turtingai ir puikiai. Ir šalia dar plevena kažkas tokio iš praeities, ko nusakyti neįmanoma.

http://www.atalyja.com/

Saulės kliošas
Abejojau, ar juos priskirti undergroundui, bet vėliau nusprendžiau, kad grupė su tokiu pavadinimu yra pasmerkta ten likti amžinai.
Tačiau atmetus pavadinimą - “Saulės kliošas” moka mums kompensacijas už tai, kad į šias platumas nevažiuoja “Jamiroquai”. Vyresnieji “Bičių” pusbroliai funk'e (berods netgi dalinasi tą patį būgnininką) gyvi ir profesionalūs, ir kol kas dar nepavargsta kovoti TV ekranuose už geresnį ateities lietuvių muzikinį genofondą.
http://www.sauleskliosas.lt/

Skylė
Dar reikėtų paminėti po ilgos pertraukos iš vaikų auginimo nirvanos išėjusią “Skylę”, kuri šia žinia sukėlė man daug džiaugsmo ir atgaivino puikius prisiminimus apie žydinčias moteris, pas jas važiuojančius, nuo kubatūrinės radiacijos bėgančius kazokus ir kitus jautrios prigimties lyrinius Radzevičiaus herojus. “Skylė” visada rodėsi tokiais solidžiais Grebenščikovo vietininkais Lietuvoje, tačiau prie grupės prisijungus Aistei Smilgevičiūtei ji pasidarė sunkiau nuspėjama. Belieka nekantriai laukti, ką naujo mums parengs šis dvasingumo viršūnių sugrįžęs šturmuoti kolektyvas.
www.skyle.lt

Taigi, – klausyti Lietuvoje yra ką. Bet pradžiai reikia bent jau garso režisierių.

O pačiai pabaigai – konkursas!

Norėdami tinkamai įamžinti lietuviškojo pank-roko pionierių - “33% kiaulių pakeliui į Vatikaną” - atminimą, ieškome kokybiškesnio už šį: 33%KPIV jų pirmo ir paskutinio albumo “The Greatest Love Songs” skaitmeninio įrašo. Laimėtojo laukia specialus senberniai.com redakcijos prizas.

2005 m. birļæ½elio m?n. 14 d.