Kai Europa tau rodo špygą, parodyk jai dvi – “Eurovizija 2005”

Apie ekspertus ir kritikus

Bet iš pradžių apie ekspertus. Iš tiesų visa Lietuva yra didelis ekspertų konglomeratas – tai liudija komentarų kiekiai interneto svetainėse po karščiausiomis dienos naujienomis ir televiziniai talk-show. Iš tiesų – kai gatvėje tave už alkūnės pasigauna amžinai jaunas Paleckis arba amžinai baisiai apsirengusi Nomeda ir pasiūlo paekspertauti vyriškos prostitucijos arba bangolaužių statybos Palangos pajūryje temomis kodėl nesutikti? Arba panagrinėti eurovizines perspektyvas. „Ateikit, ponas, 50 Lt duosim, po laidos galėsim kartu nusifotografuoti...“

Taigi vakar pas Paleckį sėdėjo elitinis Lietuvos muzikantų ir jų kritikų žiedas: bandantys apsimesti nihilistais žasai (aišku, žymiai lengviau paversti imbecilais dešimt tūkstančių Lietuvos vaikų, negu iš „tūkstančio metalistų Lietuvoje“ sugebėti padaryti du. Linkiu sekančiame gyvenime jiems atgimti maiklais džeksonais), visada griežta ir viską išmananti Rosita Čivilytė (Rosita, išmesk pagaliau tą videokasetę su Bodyguard įrašu, juk tai tik filmas – žmonėms iš tikrųjų visai nebūtina dainuojant taip konvulsiškai tampyti veido raumenis), dar viena porcija kekšingų mergaičių-į-tavo-poliucijų-kolekciją su skaičiumi 69 pavadinime, nusižudęs ir todėl pavargusiai parimęs šalia Alano Višinskis ir dar pora užpildytų studijos eilių.

Laidos pradžios nemačiau, bet nuomonei susidaryti užteko pabaigos. Vedėjo paklausti „na o tai visgi pateks Laura į finalą ar ne?“, dauguma teležvaigždinių ekspertų su neslepiamu pasimėgavimu tarė „ne“ ir dar parypavo apie tai kaip „Lietuvoje nėra profesionalaus požiūrio, tradicijos nesuformuotos“. Dėl „ne“ viskas aišku – lietuviai yra gimę sakyti žodžius “ne” ir „aplinka kalta“, o dėl profesionalumo ir tradicijų – po velnių, dėdės ir tetos, jūs turbūt gyvenate Operos ir baleto teatre ir naktimis sapnuojate Benjamino Gorbulskio aranžuotes? Eurovizija yra banali popmuzika, kartais cukrinis rokenrolas, o tai reiškia kad dainuoti ir laimėti gali bet kas – pradedant transvestitais ir baigiant čigonų taboru ant scenos. Gorbulskiai laimėtų tik tuo atveju, jei būtų nusigrimavę veidą ir scenoje plėšytų smokingus ant nuogo kūno. Profesionalumas ir tradicijos, my ass…

Apie Laura & The Lovers

O aš iš tiesų atvirai maniau, kad Laura pateks į finalą. Nereikia daug proto suvokti, kad Little by Little buvo geriausia, ką iki šiol Lietuva sugebėjo išgimdyti Eurovizijai. Viskas buvo tvarkoj – simpatiškas pop-rokas a la Texas, tarimas be akcento, gražus apierensas ir padori choreografija. Tokios grupės reikia Lietuvai, tiesą sakant, Lietuvai reikia bent dešimt tokių grupių, kad visi Bendžių berniukai ir mergaitės, Suopių Rambynų ir armonikų ansambliai būtų sukrauti į keltą ir paskandinti gilinamose Klaipėdos krantinėse. Po to jau žymiai drąsiau būtų galima laukti dienos, kai Skuodo kultūros namuose penktadienį vakare nuskambės Franz Ferdinand kompaktas.
Lauros nereikia Eurovizijai? O kodėl mums tai rūpi?

Apie kitus konkursantus

Po dainos Nr.13 buvo galima pritildyti televizorių, pasiimti cigaretę ir belaukiant rezultatų nueiti pas kaimynus išgerti kokteilio. Pamėginsiu savo įspūdžius išdėstyti trumpai:

Nr.2 – Laura & The Lovers. Festivalis prasideda.

Nr.4 – Moldavų Red Hot Chilli Peppers su Big Mama ir bosiniu būgnu tarp irgi bosinių krūtų. She’s a drum machine, you know what I mean. Labiausiai man patikusi Eurovizijos daina, dar balandį neabejojau kad jie bus tarp favoritų.
Tik kažin kaip ten pas juos su profesionalumu ir tradicijomis? Turbūt koks 150 mln. žmonių Europoje po jų pasirodymo bėgo ieškoti atlaso…

Nr.5 – latvių berniukai su gitarytėmis ant kelių droviai šypsosi ir mojuoja europinei gėjų populiacijai ir kurčnebyliams. Įdomu, kas jiems atliko auditorijos tyrimus – į tikslinę grupę pataikyta puikiai.

Nr.6 – Monako Celin Dion. Viso pasaulio selinos dion turbūt nesutilptų į naują Titaniką, bet pabandyti visgi reikėtų.

Nr.7 – Dar viena Celin Dion, kuri pateko į finalą. Atspėkit iš kur ji – ogi iš Izraelio. Dar klausimų bus?

Nr.8 – Pirma festivalio katastrofa – baltarusė Kirkorovna įsupta į pusę Maskvos Gostinyj Dvor parduotuvių asortimente esančių skudurų. Tikėjausi, kad pasirodymo finalas jau bus topless, deja, laikas ribotas....

Nr.12 – estų mergaitės iš 60-ųjų stovi prie dj pultelių dainuoja kažką tipo soul, sukioja plokšteles ir baigia spyriais į orą kaip Spice Girls. Simpatiška, bet finale jų nėra – Europos bobutės nežino, kas yra dj pultelis, o gėjai bijo besispardančių moterų.

Nr.13 – norvegų Darkness versija visoje 85-ųjų roko šlovėje. Nors to laikmečio roko šlovė man kelia negeras vibracijas skrandyje, tačiau tai buvo renginio kulminacinis momentas. Tik grupės narius reikėjo rodyti tolimais planais – grimas apgailėtinas (negi buvo sunku pasikonsultuoti su kokia norvegų black metal grupe?), bet dar baisiau atrodė po blizgančiais triko išpurtę pilvai. Kaip ten bebūtų, esu įsitikinęs, kad tokie pat pilvoti kontinento keturiasdešimtmečiai dėdės mikliai pašoko iš fotelių, iškelė bokalus ir staugė kartu su jais.

Daugiau nebežinau ką rašyti – priekyje dar laukė pora Ruslanos parodijų ir neišvengiamų ABBA rečitavimų. Tačiau iš tų likusių net šeši pateko į finalą. Lietuva mėto televizorius pro langą, įsipila dar po vieną ir pradeda galvoti, kaip čia išstojus iš ES. Taigi –

Ką dabar daryti?

Variantai yra keli – Lietuvos užsienio reikalų ministras išsikviečia Rumunijos ir Makedonijos ambasadorius ir pareiškia, kad mes nutraukiame su jais diplomatinius santykius bei skelbiame ekonominį embargą. Turistinėms firmoms, organizuojančioms poilsį Kroatijoje, įvedamos griežtos sankcijos ir padidinami mokesčiai.

Kitas variantas – Lietuvos televizijose, spaudoje ir radijuje surengiame mažiausiai dvidešimt laidų su ekspertais, kurie argumentuotai dėsto nuomones, kad Lauros pasirodymas buvo šūdas. Po to geriausiu eterio laiku surengiame specialią „Nomedos“ laidą tema “Laura – kaip tu po viso šito jautiesi?“

Ir pagaliau variantas kurį laikau tinkamiausiu: suvokiame, kad baigėsi dar vienas pigaus kičo pilnas renginys. Tai nebuvo muzika – tai buvo sportas, su daug spalvotų vėliavėlių ir kasmetine United Colours of Balkanton demonstracija ant gražaus podiumo. Nerodė vakar nei futbolo, nei krepšinio, ką darysi. Ir apskritai – ką ten veikė Laura & The Lovers? Jų mums reikia čia, vaduojant radijo stočių playlistus ir Lietuvos sales nuo toksiško infantilaus chaltūrinimo. Baigiam mėtyti pinigus brangiam eteriui, dizainerių ir stilistų paslaugoms ir kitais metais pasielgiame kaip airiai – išleidžiame į “Euroviziją” du nepilnapročius vaikus, kurie nekoordinuotai pastrapinėtų scenoje pagal kažkurio kaimo restoranėlyje 1992-ais metais užmirštą sintezatoriaus fonogramą. Už sutaupytas lėšas surengiame vietinį konkursą ir paremiame laimėtojus.

Galvojat, airiai šiandien barsto galvas pelenais ir keikia eurovizinę neteisybę taip, kaip lietuviai? Jie juk vis tiek turi U2 ir dar n-gerų grupių. O mes jau turime Laura & The Lovers.

2005 m. geguļæ½ļæ½s m?n. 20 d.