Brandžios muzikos kaleidoskopas: DEAD MEADOW / THE EVENS / GORILLAZ / BRITISH SEA POWER

Truputį apie tuos, kuriems neužteko vietos

Kadangi, kaip matote, recenzijų ir recenzuojamųjų sąrašas nepaliaujamai ilgėja, kai kuriems garsadirbiams tiesiog banaliai ima stigti vietos. Todėl nuo šiol čia tik keliais žodžiais stengsiuosi paminėti tuos, kurie dėl įvairių priežasčių senbernių puslapyje nebus pagerbti žvaigždutėmis ir albumo viršelio nuotrauka. Tai anaiptol nereiškia, kad jie yra blogi, jie tiesiog šiuo metu yra antrame plane. O prizus juk duoda ir antro plano aktoriams, ar ne?

Taigi - veteranai “New Order” , savo laiku ryžtingai ir, kaip vėliau paaiškėjo, tikrai ne be reikalo spjovę į punk ir gotiką, išleido naują albumą “Waiting For The Sirens' Call” . Aš suprantu, kaip jiems turėtų būti apmaudu, kai jaunoji britų karta svaigsta nuo jų pačių muzikos, tačiau nešioja nebe “New Order”, o “Bloc Party” marškinėlius. Senukai suglaudžia gretas ir bando pereiti į kontrpuolimą, tačiau ką šiais laikais gali pėstininkai prieš nuotolinio valdymo raketas? Albumas niuorderiams įprastame lygyje, bet to jau nebepakanka - reikia bent jau užuominos į maištą, o prieš ką gali maištauti major label keturiasdešimtmečiai? Taaigi...

Amerikiečių “Gratitude” to paties pavadinimo debiutas. Vaikinai dar tokie žali ir naivūs, kad savo interviu skelbia, kaip jie norėtų būti tokie kaip “U2” ir užkariauti pasaulį. Atitinkami ir tekstai – koledžo pirmakursis ieško merginų numalšinti su tuo susijusiems skausmingiems fiziologiniams procesams. “The Killers” sumaišome su standartiniu college radio repertuaru ir klausome. Vienaip ar kitaip, bet klausosi!


DEAD MEADOW - “FEATHERS” '2005

* * * * ½

Pagaliau, po kelių blyškokų šiais metais jau pasirodžiusių “lėtukų” (tiems, kas mėgsta šaltomis rankomis smaugti savo liūdesį dar žr. “Hood” - “Outside Closer”, “L'Altra” - “Different Days” ar “Radar Bros” - “Fallen Leaf Pages” ), virš visų jų baugiai gražiai iškilo Vašingtono ketvertuko darbas “Feathers” . Taip, jie lėti, jie plaukiantys, jie hipnotiški ir rašo dainas būdami tarpinės būsenos tarp ryto ir sapno.

Tai, kas išskiria juos iš žanro kolegų – yra beveik autentiška 60-ųjų pabaigos psichodelika, įsitraukianti klausytoją į neįprastus sąmonės ir astralinius lygmenis. Kai kas juos lygina su “Black Sabbath”, “Led Zeppelin”, Jimi Hendrix ar “Grateful Dead” , bet toks palyginimas yra teisingas tik kuriamos nuotaikos, bet jokiu būdu ne melodijų atkartojimo prasme. Bliuzo negalima pakartoti, jį kiekvieną kartą reikia sukurti iš naujo, ką “Dead Meadow” ir daro su magiškos jėgos kupinu užtikrintumu. Šiame puslapyje jau buvo minėti švediški psichodelikos gaivintojai “Dungen” ir jų praeitų metų albumas “Ta De Lungt”; mano manymu, “Dead Meadow” visgi rado geresnį balansą tarp muzikos nuotaikos ir jos techninės išraiškos.

“Feathers” išties sklendžia kaip plunksna – tai beveik paliesdamas sunkią ir savo svoriu traukiančią žemę (“Lets Jump In”, “Get Up On Down” ), tai vėl netikėtai pakildamas į vaiskų orą ( “Heaven”, “Stacys' Song”) ir pagaliau lėtai ištirpsta visiškai neraibuliuojančiame vandenyne, kurį kai kurie žmonės vadina žodžiu samadhi (“Let It All Pass” - po šito ilgai neatsikelsite). Baigia šią nuostabią kelionę po psycholand'ą 14 min. trukmės bevardis sąmonės žudikas, atklydęs nuo “The Doors” ir ankstyvųjų “Pink Floyd” kapų.

“Dead Meadow” - tūkstantis vaivorykščių, sidabriniai ožiaragiai ir penkiašimtarankis kosminis Krišna laukia jūsų.

http://www.deadmeadow.com/
Matador Records













THE EVENS - “THE EVENS” '2005

* * * *

Vašingtonas mus lepina toliau. DC alternatyvinis didvyris ir herojus, vienos iš kertinių amerikietiško hardcore grupių “Fugazi” lyderis Ian MacKaye išlipo į sceną su nauju projektu, lydimas merginos vardu Amy Farina. Būgnų komplektas ir gitara – tai viskas, ko jiems prireikė, kad sukurtų įdomų ir kokybišką akustinio skambesio albumą. Paradoksas, bet lengviau nupasakoti, ko jame nėra, negu kas jame yra.

Taip, jie būtų ”White Stripes”, jeigu Ianas bent retkarčiais spusteltų gitaros overdrive'o pedalą, bet jis to nedaro, todėl albumas skamba ramiai, vientisai lygiai ir keistai. Jeigu nuoširdžiai, tai keliose vietose, prisimenant šlovingus “Fugazi” laikus, man pasidarė nuoširdžiai liūdna dėl minėto pedalo. Juolab, kad citatų iš senųjų uraganiško pykčio kupinų laikų pakanka (“All These Governors”, “If It's Water”, “You Won't Feel A Thing”). Dueto balsai taip pat neiškrenta iš ramaus albumo konteksto, kartais netgi atrodo, kad dainuojama atmestinai - ir tik dainų tematika visiškai tiesiogiai siejasi su praeitimi – aštrus socialinių ir politinių problemų akcentavimas išlieka.

Parašiau, ir dabar pats galvoju, tad kodėl gi keturios žvaigždutės? Nepaisant to, kad “The Evens” negali pasigirti nei išsiskiriančiais priedainiais (išsiskiria nebet tik įdomiai sudėliotos dainų struktūros), nei turtingu skambesiu, jie savo darbą atlieka iki galo profesionaliai. Kitaip paaiškinti, dėl ko šis albumas be jokių papildomų pastangų klausosi taip maloniai, negaliu. Tiesiog visuomet galima įžvelgti meistro darbą, net jeigu tai būtų tik paprasčiausios (nepainioti su "prasčiausios"!) konstrukcijos kūrinys.

Bent jau “Fugazi” gerbėjams išgirsti šį albumą būtina.

GORILLAZ - “DEMON DAYS” '2005

* * * * *

Gal ir nelabai gražu albumo, kurio oficiali pasirodymo data yra gegužės 23 d., recenziją rašyti balandį, bet tokia jau karti nūdienos internetinė realybė – žmonės dažniausiai ima ir sužino viską iš anksto. Cunamio bangai dar neatsiritus iki Indijos, mes jau skambiname ir atšaukinėjame atostogas Tailande...

Gorilos į kovos taką išropoja antrąsyk. Savo pirmuoju albumu jos įrodė, kad virtualūs sutvėrimai gali kurti klipus, rengti gyvus pasirodymus ir po savo virtualiomis kojomis pasiguldyti minias nevirtualių gerbėjų. Antrasis turėtų paguldyti dar dvigubai tiek.

Po “Clint Eastwood” juos pakrikštijo hip-hop grupe. Šį kartą krikštyti yra sunku, netgi sakyčiau neįmanoma. Šalia hip-hopinių motyvų elektroninių krebždesių fone atgyja intarpai iš blur'iškųjų Damono Albarno laikų (“Last Living Souls”, “O Green World”), electro maišosi su Kinijos folku ir styginio orkestro pratybomis (“Dirty Harry” - kuo gi vis dėlto jiems nusikalto “One Million Dollar Baby” režisierius?:), o melancholijos ar nostalgijos voratinklius supina “brazaviliška” nuotaika alsuojanti “El Manana”. Toliau seka smagiai tvinkčiojančios “Every Planet We Reach Is Dead” (vien už pavadinimą galima duoti visas žvaigždutes:) ir ”All Alone”... Išvardinčiau visas albumo dainas, ir apie visas būtų ką pasakyti – o juk retai pasitaiko, kad apie kiekvieną dainą galėtum papasakoti atskirą istoriją. “Gorillaz” akivaizdžiai tokių intriguojančių istorijų nestokoja ir sugeba jas pateikti klausytojams.

“Demon Days” - tai desertas muzikos gurmanams, kurio skonis įsimins ilgam. Respect, kolektyvas!

PS. Klausydamas albumą, šypsojausi ir jau regėjau priešais save antraštes auksinėmis raidėmis. Viskas dėl to, kad kritikai nežino, su kuo lyginti Becką ir jo atliekamą muziką (žr. praeitą recenziją), nes jis vienodai gerai groja viską tai po daug, tai po truputį. Todėl dabar aš labai išdidžiai sakau: Beckas – tai amerikiečių “Gorillaz”! “Gorillaz” - tai Europos Beckas! Galas neapibrėžtumams!!! :)

BRITISH SEA POWER - “OPEN SEASON” '2005

* * * * ½

Admirolas Nelsonas jais didžiuotųsi. Šie anglų vaikinai savo muzika priminė man istoriją, kaip “Jesus and Mary Chain” koncertų metu paslaptingu ir iki šiol neišaiškintu būdu užvirdavo masinės muštynės salėje, pasitelkiant į darbą baro baldus ir įrangą. Broliai Reidai tuo labai stebėjosi ir sakydavo maždaug taip: “mes nežinome kodėl tai įvyksta, grojam paprastą muziką; nedainuojam, o murmam į mikrofoną, ir neskatinam nieko maištauti”. Bet tai vykdavo...

“British Sea Power” man kažkuo juos primena (neskaitant kelių smagių muzikinių citatų) - nors “Open Season” spinduliuoja giedrą, pakankamai ramią indie energetiką, tačiau yra dar kažkoks sunkiai apibūdinamas papildomas užtaisas, slypintis albumo dainose – jis verčia jaustis neramiai, pašokti iš vietos, iškelti rankas į orą ir išpilti bokalą kaimynui ant galvos. Taip turbūt viskas ir prasideda... Beje, grupės nariai Hamilton ir Yan irgi broliai. Įtariu, kad artima giminystė skatina agresiją :)

Jaukus, melodingas, šauniai susiklausantis albumas, šalia kitų jaunosios britų kartos indie'nų užimantis savitą ir anaiptol ne žemiausią vietą. Jeigu būtų dar bent kokiais dešimčia laipsnių šilčiau, sezoną išties būtų galima laikyti atidarytu.

Asmeniniai albumo favoritai - “It Ended On An Oily Stage”, “Oh Larsen B”, “To Go To Sleep”.

Ir aš vis galvoju, kada gi ateis ta diena, kai Rokiškio kultūros namų diskotekoje vyrukai pradės mėtytis kėdėmis skambant ne Livetos Kazlauskienės, o “British Sea Power” muzikai?

http://www.britishseapower.co.uk/

2005 m. balandļæ½io m?n. 28 d.