Muzika atveda pavasarį – THE DECEMBERISTS / THE WEDDING PRESENT / THE KILLERS

THE DECEMBERISTS - “PICARESQUE” '2005

* * * * ½

Meilė, mirtis ir šalti vandenys. Gruodininkai savo trečiuoju albumu prikėlė armiją vaiduoklių ir pasiuntė juos graudinti gyvųjų širdžių.

Klausydamas albumo, negalėjau atsikratyti jausmo, kad girdžiu autentišką 18 a. jūreivių dainų įrašą – tokia stipri, unikali ir įtraukianti į save yra “Picaresque” atmosfera. Savo, galima sakyti, akustiniu skambesiu “The Decemberists” nuneša klausytoją į vidury vandenyno dreifuojantį laivą beviltiškai plyšusiomis burėmis. Belieka ramiai laukti to, kas turi įvykti.

Taip pat “Picaresque” yra vienas iš tų retų pavyzdžių, kai lygiai stebuklinga yra tiek muzika, tiek tekstai. Grupės lyderio Colin Meloy talentu abejoti netenka, klausant, pavyzdžiui, “Eli, the Barrowboy” - savo mirtinu grožiu šiurpą ir ašaras varanti istorija apie dėl nelaimingos meilės pasiskandinusį jauną gatvės prekiautoją. Albumas intymiai prisiliečia ir prie britiškųjų folko tradicijų - kartais pradeda atrodyti, kad sėdi kurioje nors iš Dublino “Temple Bar” alinių, klausydamas barzdotų airių senukų traukiamų dainų.

Apibendrinant - “The Decemberists” mums padovanojo tikrai vertingą ir savitą kūrinį. Išgirsti “We Both Go Down Together”, jau minėtą “Eli, the Barrowboy” ir “The Engine Driver” būtina. Jos visos varo šiurpą ir ašaras. And if you don't love me, let me go...

THE WEDDING PRESENT - “TAKE FOUNTAIN” '2005

* * *

Ne, vaikai, nieko nebus - atsiimu vieną žvaigždę atgal ir savo priešvelykinę pseudopanegiriką sugrįžusių iš 8 metų trukmės atostogų "Wedding Present" atžvilgiu. Glotnu, net žvilga, bet dabar suprantu, kad kojas po stalu kovo 25 d. judinau ne dėl kabinančios muzikos, o tiesiog dėl begalinio noro mauti į šventę.

Klausykite juos nebent tada, kai pamatysite, kad draugai po vakarėlio išnešė iš buto ne tik butelius, bet ir visas jūsų gitaras su overdrive'ais, o paliko tik "Take Fountain" kompaktą ir ilgakoję merginą, kuri jau geria tabletes, kad sumažintų galvos skausmą, kilusį nuo visą naktį klausytų "The Futureheads" ir "The Killers". Tokioje situacijoje nebėra kur trauktis, lieka tik spausti "play".
O štai būtent apie "The Killers" norėčiau pakalbėti maloniau.

THE KILLERS - "HOT FUSS" '2004

* * * *

Džiaugiuosi pagaliau sulaukęs mane pasiekusio amerikietiško atsakymo naujais drabužėliais apsivilkusiai, tačiau tik labai sąlyginai naujajai britų roko bangai (žr. "Bloc Party" ir "Franz Ferdinand"). Kaip bebūtų, už savo plačiai išgirstą debiutą "The Killers" visų pirma turėtų padėkoti ne USA melomanams, o Jungtinės Karalystės indie įmonei "Lizard King", kuri juos ištraukė iš kekšiaujančio Las Vegaso (ten niekam neįdomu, ar byrant monetoms groja Preslis, ar "Nirvana") ir su triukšmu pristatė vietinei Albiono publikai. Vietiniams beliko juos ant rankų nunešti į MTV.

"The Killers" debiutas gavosi vykęs, nepaisant jau kadaise girdėtų intonacijų - "kiūriškas" vokalas ir nuotaika ("Jenny Was A Friend of Mine"), simpatiška romantizuojanti new-wave klaviatūra ("Smile Like You Mean It"), reveransas į ferdinandų pusę ("Somebody Told Me") ir malonus indie-pop'as ("Change Your Mind").

Maišant senas intonacijas, kartais galima prisivirti visiškai nevalgomos košės, tačiau šį kartą receptas tvarkoje ir neapsunkina skrandžio - patyrę gurmanai, kažkada smaguriavę "New Order" ar "The Cars" virtuvėse, užsiriškite servetėles. Kojas šį kartą judinu visiškai nuoširdžiai.

2005 m. kovo m?n. 25 d.