Klasikos metamorfozės. Ką jaučia išmestos į krantą žuvys.

Prisipažinsiu – man, kaip socialistinio realizmo periodu pagamintai personai, nedažnai teko ir tenka lankytis buržuazijos siautėjimą menančiuose rūmuose, juolab žinoti lankymosi klasikinės muzikos vakarėliuose etikos kodeksą. Tad kai lygiai 18.00 atsargiai įsėlinome į salę, jau teko glaustis prie sienų ir stebėti užimtas sėdimas vietas bei pakankamai nykiai atrodančią berankę Miloso Veneros kolegę koridoriuje.

Įspūdžiai užplūdo akimirksniu – supratau salėje regįs jei ne visą senosios Vilniaus aristokratijos žiedą, tai jo tikrąsias piesteles ir kuokeles – absoliuti dauguma natūraliai elegantiškai ir inteligentiškai (nepainioti su į Vienos balius susirenkančiais Seimo nariais bei šviežutėliais verslo rykliais) atrodančių žmonių jau buvo perkopę 55-60 metų ribą. Žavus kontrastas per TV kartas nuo karto transliuojamiems bedančiams kiauliaakiams Pakso bei runkelių kultūros rėmėjams.

Tačiau pro mano budrias akys nepraslydo ir dar vienas įdomus faktas – pats Rusijos ambasadorius B. Cepovas visoje savo didybėje ir su tarnybiniu mersedesu prie įėjimo. Prieš koncertą jis familiariai plekšnojo kai kuriems aristokratijos atstovams per petį, linksmai bendravo, o vėliau galantiškai pasviręs į priekį klausėsi muzikos.

Žmogus aš tam tikrais aspektais senamadiškas, todėl manau, kad diplomatinėje tarnyboje valstybės interesai yra žymiai svarbesni nei asmeniniai negausaus laisvalaikio pomėgiai ir tokia mintis mane įgalina daryti prielaidą, kad dėl jiems vieniems žinomų priežasčių Rusijos diplomatams yra svarbu išlaikyti ar galbūt sustiprinti įtaką netgi tokioje nepelningoje ir mažai reklamuojamoje srityje kaip Lietuvos kultūra. Deja, bet žinomų veidų iš 141 vietos talpos Geriausios Lietuvos Darbovietės ar Užsienio reikalų ministerijos renginyje nesimatė...

Jeigu sugalvosite į klasikinės muzikos renginį atsivesti merginą, būtinai ateikite bent jau 15 minučių prieš renginį arba iš anksto užsakykite ložę. Aš tai jau tiksliai žinau: po to, kai pamačiau dar labiau nei mes pavėlavusią vakariniais drabužiais pasidabinusią porelę – kilnaus veido vidutinio amžiaus jaunuolį ir jo žavią palydovę. Matėsi, kad tai jis ją pakvietė į romantišku 19 a. aromatu dvelkiantį vakarą, bet dėl kažin kokių nepalankių aplinkybių jiedu pavėlavo. Įsivaizduojate merginos savijautą, kai ji, dvi valandas vilkusis PAČIĄ GERIAUSIĄ suknelę, supranta, kad neišvengiamai teks stovėti šešėliuotame koridoriaus kampe, kur niekas niekada nepastebės, kokia ji graži ir dvasinga? Nejuokinkit manęs mitologiniais medūzų žvilgsniais, jūs nematėte autogenu liepsnojančio moteriškų akių žvilgsnio tą šopenišką vakarą. Jis buvo kaip liepiamoji nuosaka pasidaryti charakiri čia ir dabar, arba virsti druskos stulpu ir tuoj pat išsisklaidyti grindų plyšeliuose. Tikiuosi į mane niekas niekada taip nežiūrės.

Tai tiek skersinių pjūvių ir anatomijos. O prieš pradėdamas komentuoti tikrąjį vakaro turinį, jaučiuosi lyg būčiau priverstas savo šiltus kojų pirštus merkti į ledinį vandenį – tokia štai baimė susidūrus su menkai tepažįstamais muzikiniais objektais...

Jaukūs ir minkšti, užtikrintai skambinami a, b ir e bemoliai keitė vienas kitą, o pauzėse buvo skaitomos ištraukos iš F. Šopeno ir jo amžininkų laiškų. Kiek atsimenu iš bendro mokyklinio išsilavinimo, F. Šopenas buvo vertinamas kaip vienas iš saldesnių kompozitorių, tačiau skambinamuose kūriniuose saldumo nepajutau (galbūt tai tik subtilių pianistės variacijų rezultatas), išskyrus pakankamai ryškiai išreikštus pramoginius akcentus. Juk 19 amžiaus žmonėms irgi reikėjo linksmybių ir gero fono prie bokalų skibčiojimo. Beje, viename iš skaitytų amžininkų laiškų panašiai ir buvo rašoma: "vakar buvau pasiklausyti naujo pianisto, jis groja fantastiškai, o rytoj (...) salone gros F. Listas, sako jis dar geresnis, tada turbūt išeisiu iš proto". Hm, išvedus analogijas su šiais laikais turbūt vertimas skambėtų taip: "Wow! Vakar buvau "Franz Ferdinand" koncerte, jie visiškai nurovė stogą, o šiandien atvažiuoja "Limp Bizkit", tikiuosi namie dar liko tablečių nuo rytinio galvos skausmo".

Iš laiškų apie jaunąjį Frederiką apskritai sužinojau daug naujo ir įdomaus – pasirodo, jis buvo skrybėliuotas dabita ir užsisakinėdavo vienetinius drabužėlius pas neprastus Paryžiaus modeljerus; gyveno pilnavertį senbernio gyvenimą – niekada nebuvo vedęs (nors kartą jau vaikščiojo ant peilio ašmenų), bet ilgą laiką gyveno su Žorž Sand ir mokėjo dvasingai linksmintis Paryžiaus bohemoje. Vėlgi apytikslė citata iš laiškų: "Vakar buvome šauniame vakarėlyje pas (...), skaitėme eiles, skambinome fortepijonu. Vėliau atėjęs Frederikas Šopenas nusitašė, sėdo prie fortepijono ir paskambino visiems svečiams keletą improvizacijų. Buvo labai įdomu". Ne šventieji klavišus spaudo, išties :)

Į lauką leidomės girgždančiais rūmų laiptais, tylomis mąstydami apie vieną didžiausių 19 amžiaus senbernių ir tokią netikėtą, šventišką progą jį prisiminti. O viename Vilniaus barų dar ilgai degė žvakės ir buvo keliami tostai už jo tuberkuliozės sužlugdytą sveikatą... Žuvys išgyveno.

2005 m. vasario m?n. 10 d.