Pamirštų gulbių akivarai – JARBOE Vilniuje 28 09 2004

Dabar pirmą, man pasakiusį, kad Lietuva yra runkelių šalis, provincija, niekas niekur nevyksta, niekam nieko nereikia ir kad visi mes mirsim, pasiųsiu išsirašyti antidepresantų ir nusipirkti bilietą į vieną pusę iki Glubokožopojės kaimo Tiumenės srityje.
Tik faktai, ponai – į teatro festivalį “Sirenos” bilietų nebuvo jau prieš dvi savaites. “Vingio” monstrcentras karštligiškai ieško salės, kad sutilptų visi norintieji pasimėgauti Takešiu Kitano. Savo aštrias skripkas galanda ir triūbas jau šveičia Goranas Bregovičius, ir dar prie viso šito lyg iš po žemių išnyra Jarboe.
Aš nebesugebu apsiginti nuo prie manęs iš visų kampų lendančios kultūros niuksų ir antradienio vakarą patraukiu Šv. Jono bažnyčios link. Smogiamoji žvalgybinė senbernių kuopa įsitaiso galinėse eilėse, ir smalsiai apžvelgia susirinkusius. Kokie 250-300 įvairių žmonių, nuo jaunų gotų iki tris dešimtmečius perkopusių moteriškių ir vieno garsaus electro didžėjaus/TV personažo:)
Beje, apie šią bažnyčią – geresnę vietą vakar dienos pasirodymui surasti buvo neįmanoma. Viena gražiausių Vilniaus legendų byloja, kad berods 17 amžiuje, vykstant karui su rusais/švedais, joje buvo pašarvoti kažin kokie blogi asmenys. Vieną naktį bažnyčią turėjęs saugoti berniukas išvydo beatsidarančius karstus ir iš jų kylančius lavonus, kuriuos pro prasmegusias grindis iš požemių išlindusios blogosios dvasios neilgai trukus nusigabeno tiesiai į pragarą. Bernužėlis išsigelbėjo tik todėl, kad sugebėjo pasislėpti vargonuose.
“Vakar pragaro vartai buvo praverti dar kartą. Tiesą pasakius, nelabai žinojau, ko tikėtis iš Jarboe pasirodymo, ir esu įsitikinęs, kad bent jau pusė auditorijos jautėsi taip pat. The Swans” niekada nebuvo mano ypatingai mėgiama grupė, tiesiog viena iš to “must see/must listen” sąrašo. “Kas labiausiai kabino jų muzikoje, buvo toli gražu ne Jarboe, kuri gulbėse dainavo tik epizodiškai, o pagrindinio vokalisto – Mykolo Giros balsas, gaudžiantis kaip pusantro šimto tonų sveriantis varpas. Teisingai, pavirpinkime savo lituanocentristines stygeles – Red Hot Chilli Peppers nėra vienintelė lietuviška grupė, “The Swans” bosistą Algį Kizį ir Mykolą Girą taip pat išdidžiai galime įrašyti į lietuviško roko garbės knygą:)
Sėdime tamsioje, autentiškus gotikos laikus menančioje bažnyčioje lietingą Vilniaus vakarą. Pusvalandžiu vėluodami scenoje pasirodo vyrukas su gitara, rausvasijonė mergina su elektriniu smuiku ir basa Jarboe. Pamažu išaiškėja, kad esame arba laidotuvių vakarėlyje, arba slaptose kūdikių aukojimo apeigose. Pagaunu save galvojantį, kad galbūt tai yra gerai suplanuotas sąmokslas – iš klausyklų palei sienas turėtų netikėtai iššokti katalikiškosios spec. pajėgos ir vienoje vietoje sunaikinti visus Vilniaus šėtono garbintojus. Žemas ir duslus Jarboe balsas užpildo skliautus, instrumentai palaiko niūrų minimalistinį foną. Jokių priedainių ar melodijų – tik fonas ir Jarboe tariami užkeikimai, iš “The Swans” laikų intonacijų belikę nuotrupos. Jausmas toks, kad mergina scenoje laidoja ir išpažįsta nepavykusį savo gyvenimą liūdniausia įmanoma forma, ji basa vaikšto šaltomis bažnyčios grindimis, jai jau nebuvo gerai dar tuomet, kai ji nebuvo gimusi ir nebebus gerai niekada.
Po pirmų kompozicijų keli žmonės pakyla ir išeina, kažkur sieloj gelmėj aš juos suprantu. Praėjus valandai muzikantai atsisveikina, tačiau po nedrąsių plojimų (bažnyčia!) grįžta ir atlieka dar porą kūrinių, kurie ir palieka geriausią įspūdį – Jarboe vokalas įspūdingai apima visą diapazoną, nugara ritasi šiurpas, gitara pagaliau sudėlioja akcentus, durys į pragarą užsiveria.
“Išsinešiau įspūdį, kad toks pasirodymas turėjo įvykti kokiame panašios stilistikos festivalyje, kuris vyktų na bent jau per naktį – per valandą pilnai pajusti ir išgyventi Jarboe siūlomą nuotaiką ir iš jos išeiti vargu ar įmanoma. Liko toks dviprasmiškas “galėjau ir neiti” jausmas. Per mažai laiko, kad įsijaustum. Per daug laiko, kad neįsimintum.
Ir visgi ponia Diamanda Galas gali būti rami – jos užkeikimai yra kur kas stipresni...

www.thelivingjarboe.com

PS. Buvo labai smagu matyti lietuviškos alternatyvščinos don kichotą Dovydą Bluvšteiną vėl pasinėrusį į veiklą - “Jarboe norėjau atvežti vėliau, bet ne taip paprastai prisikviesi iš Amerikos, ką darysi...” Norėtųsi tikėti, kad mes pagaliau subrendome tokiems renginiams bent kartą į mėnesį.

2004 m. rugsļæ½jo m?n. 29 d.