Geriausias 2004-ųjų albumas – BRAZZAVILLE “HASTINGS STREET”

Na, tai kas gi yra tie “Brazzaville”? Grupė, kaip jau minėjau, išties paslaptinga – teko gerokai pavargti, kol šiaip ne taip atkapsčiau jų puslapį ir viso labo kelis trumpus straipsnelius. Su fotografijomis irgi badas.
1998 metais Los-Andžele įkurtoje grupėje groja 7 muzikantai iš visų pasaulio pakampių, anksčiau dirbę su Lou Reed, Fiona Apple, Cibo Matto, Joan Baez, Tom Waits ir kitais. Pats grupės lyderis David Brown grojo saksofonu pas Beck'ą. Įvairiausi kultūriniai leidiniai išsidirbinėja kaip tik galėdami, stengdamiesi nusakyti grupės stilių, ir tai tik paliudija, kad grupė išties yra snobų numylėtinė:)
“Boston Globe” - “Brazzaville skambesys yra maždaug toks: mergina iš Ipanemos išsiskiria, netenka namų ir įkuria pritrenkiančią grupę.”
“Time Out New York” - “Svaiginantis Browno baritonas skamba kaip Tom Waits, nuėmus nuo jo balso visą žvyrą”. (Asmeniškai man jo balso tembras labiau primena Brian Ferry).
“LA Weekly” - “Paslaptingi Brazzaville ritmai ir skambesio atspalviai kuria tropinę atmosferą, lyg būtum kažkokios tolimos šalies atkampioje kavinėje, kurioje ventiliatorius sukasi pernelyg lėtai ir vienintelis klaidingas judesys gali būti paskutinis”. (Apie Brazzaville albumą “Rouge on Pockmarked Cheeks”, tituluodamas jį vienu iš geriausių 2002-ųjų metų darbų).
“New York Times” - “Tamsus, subtilus pačios skoningiausios naujos Los Andželo grupės pop. “Brazzaville – tai klaidžiojanti popmuzika Morphine, Tom Waits, Spain, Leonard Cohen ir Tindersticks fanams”.
Dar šiek tiek epitetų: “pop-noir”, “amerikietiška bosanova”, “lounge” ir tt. ir pan.
Nuo savęs pridėsiu – pamirškite “Roxy Music”, “Mazzy Star” ir visą kitą į lovą su žvakėmis vedančią muziką, kurią iki šiol girdėjote. Juos keičia “Brazzaville”.
Pats David Brown yra užkietėjęs keliaujantis valkata, išmaišęs Braziliją, Indoneziją, Tailandą ir kitas atkampias planetos vietas, todėl nenuostabu, kad jo dainose gausu įspūdžių iš tokių kelionių - “Lagos Slums”, “Night train to Moscow”, “Hong Kong cafe”. Tekstų herojai – narkomanai, prostitutės ir šiaip pavargę nuo gyvenimo, meilės ir gimtųjų savo miestų žmonės. David Brown: “Mūsų muzika išties pasakoja istorijas apie žmones, kuriems nepasisekė gyvenime, tačiau kurie nepaisant to demonstruoja didelį žmogiškumą”. Paskutinio albumo pavadinimas taip pat yra inspiruotas blogą šlovę pelniusios gatvės Vankuveryje pavadinimo, kurioje ir blaškosi aukščiau paminėti lyriniai herojai.
“Hastings street” - jau ketvirtasis grupės darbas, kurį privaloma išgirsti kiekvienam snobui ar šiaip pasiilgusiam ramybės, skaidrios melancholijos, minkštų fotelių ir neįkyraus fono namie individui. Dainos, kuriomis visų pirma siūlau nerti į erotizuojantį brazavilišką transą: Londres, Lagos Slums, Hong Kong Cafe (It Only Hurts), Left Out.
Ankstesni trys albumai: Brazzaville 2002 (1998, South China Sea – David Brown leidybinė firma), Somnambulista (2000 South China Sea) ir Rouge on Pockmarked Cheeks (2002 South China Sea).
Naujausia grupės idėja - “Brazzaville Overseas Freighter Tour”, numatytas 2005 metais. Brazaviliai krovininiu laivu plauks po pasaulio uostus su krūva kitų muzikantų, šokėjų, menininkų, kino režisierių, dailininkų ir panašių esybių, atlikdami koncertus ir performensus denyje. (Spėkit iš trijų kartų, ar jie atplauks iki Klaipėdos?)
Paskutinis klausimas, be kurio neapsieina nė vienas lietuviškas straipsnis apie kokią nors negirdėtą grupę – kodėl pavadinimas “Brazzaville”? David Brown: “Brazavilį (čia lyg ir demokratinės Kongo respublikos Afrikoje sostinė – aut.past.) 1998 metais Jungtinės Tautos įvertino kaip miestą, kuriame blogiausia gyvernimo kokybė pasaulyje. Vankuveris buvo pirmas, o Brazavilis paskutinis. Tai aš pagalvojau, kad galbūt jeigu jis yra blogiausias miestas kasdieniniame pasaulyje, jis gali būti geriausias kitame, meno, muzikos ir svajonių pasaulyje”.
Išgirdus “Hastings Street”, panašu, kad Davidas buvo teisus.
http://www.brazzaville2002.com


PS. “Geriausias metų albumas”, žinoma, skamba taip pat kvailai ir pretenzingai, kaip “Radiocentro” prizų įteikimai “neformato” grupėms (skaityk – SEL). Ilgai mąsčiau, gal pavadinti jį “geriausias metų pop ar indie pop albumas”, bet supratau, kad tai yra visiškai absurdiškas ir nieko nekeičiantis užsiėmimas ir ypač šios grupės atveju. Kita vertus, visi reiškiniai turi nelaimę būti kažkaip įvardinti, net kartais patys to nenorėdami. Tuo aš ir guodžiuosi:)

2004 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 27 d.