Lietuva be lietuvių

Dabar tas planas tęsiamas kitų, ir kad daug ko nepiktintų, jau ne žiauriai, o pačių jau sovietine liaudimi paverstų lietuvių rankomis ir pastangomis. Tad pradedamas planas vykdyti nuo „galvos“. „Galva“ – tai Vyriausybė. Pažiūrėkime, kiek ten dar liko lietuvių. Buvusiojoje darbavosi irgi ne tikri lietuviai, o lietuviakalbiai, nes ne savo dvasios. Dabar jau dirbs tikri rusai, kurie lietuviškai jau ne kalba, o „slebizavoja“. Uspaskich, Muntian (pastarasis vis dėlto į ministrus nepateko), Prudnikov…- puokštelė rusų tarp lietuviakalbių, negerbiančių Lietuvos. Apačių įsodinti, darys apačioms grįžtamąjį poveikį, kad nutautėtų, ir jau bus atėję „visiems laikams“. Pirma komunistai, o dabar jau rusai komunistai. Veltui tikėtis, kad nuo jų, visus pinigus ir dalį sąmonės užvaldžiusių, Lietuva kada nors išsinarplios. Beveik jau laikas viltį gražiai palaidoti, nes kiek vėliau nė tos paslaugos nebus kam padaryti. O mums, dar likusiems gyviems, galima pritaikyti Vytauto Landsbergio (Jono Žemkalnio slapyvardžiu) parašytą eilėraštį: Taip./ Gyvensim be širdžių, / be balso, tik suklupę/ prie Dabiliono upių/ po tylinčiu medžiu.

Taip, turėsime be tėvynės gyventi, kiek mūsų dar bus ją norinčių turėti – be širdžių, kad jų neskaudėtų.

Gal kam nors atrodo, kad tokios liūdnos mintys, nors ir pagrįstos, bet būtų geriau, kad nebūtų kartojamos. Gal geriau, kad, kaip giedame himne, jog didvyrių žemė tebesame, taip ir kalbėtume, ir nuo to dvasia stiprėtų?

Kam taip atrodo, tekalba savo nuožiūra, nes reikia visokių kalbų. Kitiems gal atrodo, jog yra geriau sakyti liūdną tiesą, kad ji baugintų ir didintų budrumą. Kad kiekviena motina savo vaikeliui sakytų: Matai, Lietuva žūsta, o tu ruoškis, gal jos gelbėtojas būsi, tik ne kabutėse, ne kaip Uspaskichas ir kiti panašūs. Ir mokytojai sakytų savo mokiniams. Ir patys visi gelbėtų, kas lietuviška, ką tik galėdami.

Norint kalbėti šviesiai, reikia tikrovėje ką nors šviesaus pamatyti, ir kuo daugiau - tuo geriau. Kažkaip ne visiems tų gerybių pasitaiko jų aplinkoj: jei pasitaikytų, būtų ir parašyta. Labai reikia pamatyti tautiškai nusiteikusių jaunų žmonių. Ne per rinkimus tautiškais šūkiais apgaudinėjančių, bet tautiškų kasdienybėje. Reikia jaunų, nes vien vyresnių neužtenka, nes net ne vieno vyresniųjų nuostata yra tarsi perkeistoj dainoj, kuri ne vienam skambėtų taip: Žodžiais, o ne žygiais mes tėvynę mylim. Kaip buvo joje rašyta, atsimename, bet ne visiems taip būna. Nei rašiusiai autorei taip nebuvo, nei tiems, apie kuriuos ji rašė. Džiugu būtų matyti nors vyresnius, mylinčius ne tik žodžiais, o jaunus – dar labiau. Pamačius tai, tuoj bus parašyta, ir visi tegul parašo. O kol kas vyksta toks procesas: Lietuva be lietuvių. Pradėta nuo Vyriausybės, bet vargu ar tuo pasibaigs.

Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė

2005 m. vasario m?n. 11 d.