|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
:apie mus ------------------ :apie senbernius :spaudoje :folklioras ------------------ :senbernių kinas :klausk Burzumo :politika :senbernių muzika :žmogus ir sveikata :marazmai :senberniška ezoterika :kelionės ------------------ :diskusijos Pirtis Vilniaus centre Design.Capital Travels in Asia |
Tyčiotis iš kunigų mada ar nauda? Kuo toliau, tuo labiau man kelia nerimą susidariusi padėtis Lietuvoje. Atrodo, jau neliko nieko švento, nyksta dievobaimingumas. Čia turiu mintyje laikraščių, televizijos įvairiausius pasityčiojimus iš kunigų, vyskupų, net iš Popiežiaus. Tyčiojamasi iš Seimo narių, šalies, Vyriausybės vadovų, gydytojų, kitų sričių darbuotojų. Kad tik įgeltų, įkąstų, pasijuoktų. Ir, atrodo, daugeliui skaitytojų ar žiūrovų tai patinka tai irgi skaudu. O gal tai toks lietuvių bruožas? Ne vien šių dienų lietuvių. Štai prieš daugelį metų, sovietiniais laikais, mano dėdė 25 metams buvo ištremtas kalėti į lagerius. Grįžęs jis papasakojo, kokie bjaurūs buvo kai kurie lietuviai, drauge kalėję lageryje. Kai spiriami bado visi valgė varles ir sušalusias bulves, tada gražiai sutarė. Tačiau kai iš namų kai kurie ėmė gauti siuntinius, tas sutarimas baigėsi. Dažnas toliau badavusiam tėvynainiui duonos kąsnio nepasiūlė, tik pats žiaumojo žvairuodamas į kitus. Kai po kurio laiko daug tremtinių paleido į namus, tai iš traukinio išlipę latviai, estai vienas su kitu gražiai atsisveikino, atsibučiavo. Tik nemaža dalis lietuvių kuo skubiausiai skirstėsi, sudie vienas kitam nepasakę. Dėdė netvirtino, kad visi tokie lietuviai buvę. Bet tokių buvę nemažai. O dabar kas darosi Lietuvoje? Tikriausiai tie žurnalistai, kurie labiau pasijuoks, pasityčios iš kunigo, vyskupo, daugiau uždirba. Bet manau, kad tikintysis iš tų scenų tikrai nesijuoks, o vien pasipiktins. Gal tų laikraščių ir televizijos laidų kai kurie darbuotojai, kol nesusiduria su ligomis, kitomis nelaimėmis, tol jiems nei Dievas, nei tikėjimas nesvarbu. Bet gyvenime visko gali atsitikti, tad puikuotis nederėtų. Kad nereikėtų kreiptis pagalbos į tuos pačius kunigus, kuriuos dabar šmeižia. Mano močiutė, mokydama mane poterių, linkėdavo, kad tie šventi žodžiai išliktų mano širdyje visą gyvenimą. Tas linkėjimas išsipildė, tuo džiaugiuosi. Tikėjimas man buvo ir tebėra šventas dalykas. O mūsų kunigams, vyskupams linkiu ištvermės, kantrybės, nenusiminti. Nes tikinčiųjų Lietuvoje yra labai daug. Vanda RAKŠNIENĖ Linkuva, Pakruojo rajonas 2004 m. birļæ½elio m?n. 16 d.
|
naujausi komentarai --- --- --- Euro (melo)drama mitai ir faktai (11) KĄ DARYTI? (12) Muilo burbulai ir seni krienai (33) Mėsos turgūs Europoje Briuselis ir Londonas (17) Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57) Patarimai dėl elgesio su gerule (44) Back on line BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10) KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16) SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5) Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32) Karas prieš narkotikus (191) Maistas ir virškinimo problemos (14) "Oskarai" 2006 (16) Kung Fu klasika (2) (16) Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15) Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41) Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38) Jie bijo (13) |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|