Siena kaip simbolis: Vakarų ir Rytų požiūriai.



Šiek tiek giliau šia tema privertė pamąstyti neseniai Ryčio Zemkausko į TV eterį ištemptas A. Parkerio/Pink Floyd filmas “Siena”. Tema, kuri tokia artima ir sava buvo paauglystėje, nuolatos atsitrenkiant į matomas ir nematomas sienas bei paišant ant jų kito, įsivaizduojamo ir todėl turbūt geresnio, kažkur esančio pasaulio simbolius ir lozungus. Arba tiesiog su liepsnojančiu pykčiu širdyje svaidant į sieną tuščią stiklo tarą.

Paskui tokios temos paprastai užsimiršta, galutinai užleisdamos vietą neįmantriems kasdieniškiems veiksmams, darbams ir žodžiams, kurie nebekelia jokio vidinio maišto ar nustebimo. Tačiau tą vakarą priešais televizorių susigūžiau fotelyje ir pasijutau labai nepatogiai – ekrane rodomas filmas spoksojo į mane lyg priešas šaltomis ir savimi pasitikinčiomis akimis, o aš žiūrėdamas į jį jaučiausi kaip pavargęs klounas, kuris beprasmiškai apgavo ir sumelavo keliolika metų nuosavo gyvenimo. Pavertė jį faršu, lėtai ir patogiai tekančiu pro socialinės mėsmalės koštuvą ir užsivilko išsiskirti iš minios neleidžiančią uniformą, kuri visgi daro įspūdį tos uniformos nenešiojantiems.

Ką gi, jausmas daug kam šiose platumose pažįstamas ir įprastas. Filmas siūlo dvi išeitis – po intensyvios alkonarkoterapijos bukai numirti ant balto reanimacinės stalo arba ko-vo-ti. Fight the norm, fight the system. FIGHT CLUB. Taip atrodo kovojantys su sistema žmonės Vakaruose, taip atrodo pati kova. Didžiulėmis pastangomis sunaikinamos ir sudeginamos savos ir svetimos sienos, nykūs korporacijų dangoraižiai ir šioje vietoje filmai paprastai baigiasi - pavargę veikėjai nebeturi jėgų net nusišypsoti, tačiau jie teisūs, jie laimėtojai, kurie sutrupino juos veržusius rėmus ir išdildė savo baimes bei frustracijas. Receptą turime, galime kovoti ... bet pirma atspėkite, ką pamatys mūsų herojai subyrėjus jų taip uoliai ir emocingai sprogdintiems dangoraižiams?

Revoliucija – tai geriausias būdas išlaikyti esamą padėtį, tik šiek tiek perdažant fasadus ir perstumiant žaidimo figūrėles per keletą langelių. Figūros juda, bet žaidimo lenta lieka ta pati – pasaulio istorija niūriai šypsosi ir paslaugiai mojuoja faktų sąrašu. Tas pats ir su asmeninėmis istorijomis – suplėšius vieną taisyklių rinkinį, anksčiau ar vėliau atsiranda naujas, vienas neigiamas emocijas pakeičia kitos (arba stebuklingai grįžta tos pačios, su kuriomis buvo kovojama) ir ratas užsidaro. Mašina sėkmingai veikia toliau, jos techninėse specifikacijose jau iš anksto yra numatyti nežymūs sraigtelių virpėjimai. Aš kol kas nelipu ant barikadų ir fotelis tampa minkštesnis.

Jeigu kartais teko būti Pietryčių Kinijoje maždaug 520 metais, galėjote sutikti įdomų ir rūstų žmogų vardu Bodhidharma. Įdomus jis tuo, kad irgi sprendė sienos problemą. Bodhidharma atsisėdo priešais sieną ir žiūrėjo į ją devynis metus, kol pasiekė nušvitimą. Taip budizmas praturtėjo dzen praktika. Aš nežinau, ką išgyvena nušvitęs žmogus, bet jaučiu, kad sienos problemą dzen patriarchas bus išsprendęs.

Siena yra toks pats daiktas ar reiškinys, kaip ir bet kuris kitas reiškinys šiame pasaulyje. Ją galima matyti, liesti ir jausti. Tačiau siena taip pat yra ir vienas iš tų nedaugelio daiktų, kurie beveik neskatina ilgalaikio mąstymo proceso ir emocijų. Protas savo prigimtimi yra labai judrus ir mėgstantis žaisti gyvūnas, o žvelgiant į sieną žaislų trūksta, tiksliau, jų visai nėra.

Taigi, jeigu galima nemąstyti ir nereikšti emocijų žvelgiant į daiktą pavadinimu “siena”, tas pats įmanoma visų daiktų ir reiškinių atžvilgiu. Mūsų problemos ir aistros kyla tada, kai vienokiais ar kitokiais būdais prisirišame prie kurių nors iš milijardų mus supančių “sienų” ir atsisakome tai pripažinti. Suvokus šiuos prisirišimus, sienos (visų pirma vidinės) išnyksta pačios. Bodhidharma nepajudėdamas iš vietos daug efektyviau išsprendė problemą, dėl kurios tiek jėgų ir nervų padėjo aukščiau minėti personažai, kurie iš esmės pasiekė tik tai, kad atsidūrė, arba praėjus griovimo įkarščiui atsidurs naujame ir dar gūdžiau atrodančiame problemų, emocijų ir storesnių mūrų apsuptame lauke.

Štai toks aštrus rytų-vakarų susidūrimas ištiko mane po filmo ir smegenyse suskato sparčiai lakstyti elektronai, karštligiškai bandydami apsispręsti dėl savo orientacijos. Perspektyva griauti pasaulį vien dėl paties griovimo akto ir interjero atnaujinimo neviliojo, o sėdėti devynis metus įsistebeilijus į sieną atrodė kažkaip antikrikščioniška ir netgi asocialu.

O ką, jeigu tam užtenka kelių minučių? Problemą įmūryti į sieną, suvokti jos prigimtį ir ištirpinti arba ramiai, be nereikalingos sumaišties, apeiti? Geriausia kova yra ta, kurios pavyksta išvengti – primena man tie patys rytietiški guru ir aš neturiu priežasties nesutikti. Pabandykite bent minutę ramiai žvelgti į sieną – nebereikės pirkti spalvingo žurnalo su straipsniu apie jogą.

Bet didžiausias džiaugsmas pasirinkus tokį elgesio būdą yra tai, kad pasiilgus emocijų fejerverkų visuomet juos galima turėti; panorėjus – užgesinti. Perpratus žaidimo taisykles, vienodai lengva žaisti abejose lentos pusėse, o mokėjimas žaisti šiais laikais yra žymiai didesnis privalumas nei mokėjimas griauti.

“Turėti kūną reiškia kentėti. Ar kas nors iš turinčių kūną pažįsta ramybę? Tie, kurie supranta, atsiriboja nuo visko, kas egzistuoja ir nustoja tai įsivaizduoti ar to siekti. Sutrose pasakyta: “Troškimas yra kančia. Nieko netrokšti yra palaima.” Kai nieko netrokšti, esi Kelyje”.

Todėl aš netrokštu sugriauti sienos. Nes pakanka tik geriau įsižiūrėti, ir ji grius pati.

Likite įsijungę – slaptose senbernių laboratorijose jau pradedamas laužti da Vinčio kodas...

2005 m. vasario m?n. 07 d.