Svetimi ir grobuonys

Šiandie reklamos tauzyja apie "Alien vs. Predator". Tai filmas-niekalas, "šaudyk-gaudyk", keli efektai, baidyklės, išsigandusios akys, sprogimai, ir "viso gero", po poros valandų pamiršti, kaip ir popkorno skonį, daugiau apie tai kalbėt ir neverta. Tačiau gerai tai, kad šis naujas "šyrpotrebas" (rus. "šyroko upotrebliajemyj" – "plačiai vartojamas" – pigus ir prastas daiktas masėms) primena keletą filmų, pelnytai užsitarnavusių "klasikos" ir "kultinio kino" štampelius. Apie juos verta ir plačiau paplepėti.


"Svetimas"

Viskas prasidėjo 1978-tais metais, kai amerikiečiai scenaristai Danas O'Bannonas ir Ronaldas Shusettas pradėjo ruošti filmą "Star Beast". Sugalvoti tokią kraupybę, kaip "svetimo" vaisiaus vystymasis žmogaus pilve, D.O'Bannoną inspiravo faktas, kad yra toks Vabzdys Vytis (ichneumonas). Iš žodyno: " pailgas, ilgais judriais ūsais; kūno užpakalinėje dalyje yra ilgas kiaušintakis, kuriuo vytis praduria kito vabzdžio lervą (net esančią po medžio žieve) arba vikšrą ir padeda ten savo kiaušinėlį; auganti vyčio lerva iš pradžių minta mažiau gyvybei svarbiais lervos ar vikšro audiniais, todėl auka lieka gyva tol, kol vyčio lerva visiškai subręsta; parazituojama lerva ar vikšras dar spėja virsti lėliuke, bet iš lėliukės jau išsirita ne vabzdys, kurio lėliukę parazituoja vytis, o suaugęs vytis". Taigi, "svetimas" ir mūsų planetoje ne toks jau ir svetimas...
Vėliau, atmetus keletą potencialių režisierių, prie projekto prisijungė anglų režisierius Ridley Scott, jau spėjęs išgarsėti filmu "Duellists".

Dar vienas labai svarbus žmogus šioje istorijoje – biomechanoidinių siurrealizmų kūrėjas – šveicarų dailininkas Hans Rudi Giger. H.R.Gigeris tapo žinomas platesniai publikai, kai 1973-čiais metais sukūrė visiems didžiulį įspūdį palikusį artrokerių "Emerson, Lake & Palmer" albumo "Brain Salad Surgery" viršelį. Vienas H.R.Gigerio kūrybos albumų – 1977 metų "Necronomicon" papuolė į rankas filmo kūrėjams, ir keletas piešinių tapo filmo "Svetimas" personažų prototipais. Režisierius R.Scottas prisimena: "...kai tik pamačiau Gigerio knygą, iškart pajutau jos potencialą mūsų projektui. Prodiuseriai dar turėjo abejonių dėl šio pasirinkimo, tačiau gavosi taip, kad aš tapau filmo režisieriumi ir sprendžiamasis balsas buvo mano. Entuziasmas sparčiai augo kai supratau, kad galime sukurti monstrą, kokio anksčiau niekas nematė kine. Iš pradžių Gigeris norėjo iš naujo sukurti būtybę filmui, tačiau jo piešiniai "Necronom IV" ir "V" iš knygos "Necronomicon" paliko man tokį didelį įspūdį, kad norėjau, jog filme būtų būtent tokios formos būtybės. Niekada nebuvau labiau įsitikinęs savo nuojauta. Piešiniai gan tiksliai pritapo prie mano filmo įsivaizdavimo ir buvo unikalūs tuom, kad apjungė siaubą su grožiu.[...] Manau, galima lyginti Gigerio darbus su amžiaus pradžios vokiečių ekpsresionistų kino darbais "Daktaro Kalgario kabinetas" ir "Nosferatu" – ne estetikos prasme, o originalumo ir vizijos prasme. Labai sunku įdėti į filmą ką nors originalaus, kad tai netrukdytų pasakojimui, arba (dar blogiau) nebūtų apšaukta "artsy" (perdėtai menišku) – labai menkinantis žodis mainstream'iniame kine.[...] Gigerio menas knaisiojasi žmonių sielose ir paliečia mūsų giliausius pirmykščius instinktus bei baimes. Jo darbai visuomet šokiravo mane, kaip ir daugelį kitų žmonių. Jis netelpa į jokias kategorijas, o tiesiog yra unikalus, ir jo menas turi savo atskirą kategoriją. To geriausias įrodymas glūdi jo darbų intensyvume ir vaizduotėje, kurią tegaliu palyginti su Hieronymus Bosch arba Francis Bacon darbais, nes jie panašiu pajėgumu provokuoja ir šokiruoja..."

Filmo ilgai nenorėjo imti kino kompanijos. Atsikalbinėjama buvo įvairiai, pagrindiniai "atmazai" teigė, kad "filme per daug kraujo ir smurto". Net kai 20th Century Fox pagaliau "pasirašė" išleisti filmą, jie leido jau pataisytą, apšlifuotą nuo "per daug smurto" versiją.
Ar žinojote, kad "svetimo" kaukei buvo panaudota tikra žmogaus kaukolė? Taigi... Neabejoju, kad šis metodas taip pat prisidėjo prie nepaprasto filmo įtaigumo. "Svetimas", ko gero, viena šiurpiausių fantastinio kino būtybių – greitas, stiprus, plėšrus, su rūgštimi vietoj kraujo, varomas žudymo ir dauginimosi instinkto, tačiau turintis ir intelekto požymių, o taip pat sukeliantis keistą susižavėjimą, kaip ir filmo personažui robotui Ash ("Žaviuosi jo grynumu, neaptemdytu sąžinės, savigraužos ar moralinių iliuzijų"). Prieš ketvirtį amžiaus sukurtas filmas buvo novatoriškas daugeliu aspektų, dar ir šiandien jis pribloškia menišku, bet labai realistišku neišviangiamybės, siaubo vaizdavimu, jame pilna filosofinių ir socialinių ženklų bei simbolių: Kur gimsta didžiausias siaubūnas "svetimas"? – Mūsų pačių viduje!...

D.O'Bannonas vėliau režisavo garsų zombinį filmą "Night of the Living Dead", R.Shusettas toliau sėkmingai kūrė istorijas fantastiniems/siaubo filmams, seras Ridlis Scottas vėliau migravo į JAV, 'mošnai' išgarsėjo, sukūrė ten krūvą puikių, ir krūvą kiek prastesnių filmų (mano asmeniniais favoritais tapo "Blade Runner", "Thelma ir Luiza" ir "Black Hawk Down"). O Gigeris toliau kuria savo siaubus (ne tik pieštus – taip pat ir skuptūras, baldus ir net 'Corn' vokalistui mikrofono stovą paruošė), dirbo ir kine ("Species" tapo gan žinomu SF/siaubo filmuku), nemetė muzikinių albumų viršelių kūrimo (nenuostabu, kad nemažai su metalistais bendradarbiavo - Atrocity, Carcass, Celtic Frost), jo vardas taip pat skambėjo, kai Jello Biafra iš Dead Kennedys 1985-tais metais dėl žodžio laisvės bylinėjosi (ir laimėjo) prieš susirūpinusių bobučių ir mamyčių organizaciją "PMRC" dėl albumo "Frankenchrist" viršelio, kuriame buvo Gigerio piešinys "Landscape #XX" (geriau nerodysiu, kam įdomu patys internete susirasit). H.R.Gigeris iki šiol kuria ir turi minias fanų visame pasaulyje. Šveicarijoje, Gruyčres mieste net yra jo muziejus (reikėtų nukakti kada ten...).


"Svetimo" tęsiniai

Antrąjį "Svetimą" režisavo garsusis kanadietis James Cameron, riebus kino industrijos ryklys, komercinių kino opusų kūrėjas. Daugelis užsipuola šį režisierių, jo darbus vadindami "popsucha", bet man asmeniškai "Svetimas 2: Svetimi" yra ir turbūt liks mėgstamiausias kūrinys iš šių filmų serijos. Ir būtent tas, su kuriuo visada asociajuosis Svetimas ir Ripley. Kodėl? Na, todėl, kad Cameronas talentingas režisierius, filme nėra nei vienos prastos, neįdomios scenos. Komercija ar ne komercija, filmą išties įdomu žiūrėti. Nuo pirmų iki paskutinių kadrų. Už pirmąjį filmą "Svetimas 2" įdomesnis, nes čia jau kovoja ne šiaip Žmogus prieš "Svetimą" – filmo personažai (Bishopas, Newt, Vasquez, Burke, Hicks, etc.) detalizuoti, konkretūs, su jais susigyvename, už juos sergame, jie stiprūs, jie pakankamai stiprūs, kad duotų atkirtį bet kam. Per septynis metus ir specialūs efektai ženkliai ištobulėjo, "svetimi" (jų jau šimtai, o ne vienas) realistiškesni, aiškesni, daugiau apie juos sužinome. Dar daugiau: Cameronas ne tik konkretizuoja ir individualizuoja personažus, jis taip pat sukuria ryškų ateities pasaulį, su visa govėda netikėtų idėjų, vaizdų ir garsų (retai kada žiūrint filmus taip smagu klausytis ateities jūrų pėstininkų futuristinių Minigun'ų serijų). O visa ta, iš pirmojo filmo atėjusi, šaltą prakaitą įvaranti tamsa, atmosfera, simbolika nenukenčia.

Trečiąjį "Svetimą" (Alien3 (1992)) kūrė amerikietis David Fincher. Filmas gavosi vangus ir blankokas. Galima sakyti, prisvilęs blynas. D.Finčerio taip mėgstama tamsa kažkaip žymiai geriau tinka urbanistinio dekadanso trileriams ("Se7en", "Fight Club"). Tiesa, daug kas teigia, kad DVD diske esanti "Director's cut" filmo versija daug geresnė už kino teatruose ėjusį filmo variantą.

Į ketvirtą "Svetimą" (Alien: Ressurection (1997)) amerikiečiai pasikvietė žvaigždę Winona Ryder (čia ji suvaidino keistą, nelabai įtikinamai humanišką robotą) ir prancūzus režisierių Jean-Pierre Jeunet, (vėliau pas mus garsiai nuskambėjusio, tuštoko, bet ypač dekoratyvaus filmo "Amelija iš Monmartro" (2001) kūrėją), bei specialiųjų efektų meistrą Pitof (vėliau "sužibėjusį" tikru vaizdiniu delikatesu "Vidocq"(2001)). Filmą įdomu žiūrėti, nes "svetimi" čia jau perkelti į visai kitą – kompiuterinės grafikos erdvę. Be to, čia vėl turime simpatišką personažų kompaniją (viena mergička beveik atkartoja Vasquez iš antrojo filmo militaristinės "gerulės" žavesį), o "svetimo" ir žmogaus paralelės bei ryšiai perkeliami iš simbolinės plotmės į realią (kiek išvis fantastika gali būti reali).

Negaliu teigti, kad Sigourney Weaver kituose (mano matytuose) filmuose kaip nors "prasčiau" kuria vaidmenis, negu "Alien" kvadralogijoje, bet būtent Alien'ų filmuose taip tinka jos keistas kaulėtas grožis, jos plieninis žvilgsnis ir tvirtas kūnas. Nemanau, kad kada nors vadinsiu ją kaip nors kitaip negu Ripley...


"Grobuonis"

Kažkas pajuokavo, kad vienintelė būtybė, su kuria nesikovė bokso meistras Rokis iš "Rocky" filmų serijos, yra ateivis E.T. – Extra-Terestial (iš to paties pavadinimo Spielbergo filmo). Taip 1987-tais metais gimė idėja filmui apie super-šūstro jūrų pėstininko kovą su nenugalimu ateiviu "Grobuonimi". Broliukai Jim ir John Thomas'ai sukūrė personažus ir scenarijų, o režisuoti ėmėsi John McTiernan – grynai komercinio kino kūrėjas, prieš tai dirbęs reklamos srityje ir sukūręs fantastinį "Nomads". Vėlesni jo "hitai" "Die Hard", "13th Warrior", "Last Action Hero" bei kiti taip ir liko spalvingomis, ryškiomis, fejerverkinėmis banalybėmis, kurių įspūdis išblėsta greitai, kaip fejerverkai. Bet "Grobuonis" kažkokiu būdu sugebėjo daugeliui žiūrovų įstrigti "daug giliau". Ko gero, taip atsitiko dėl sėkmingai ir tiksliai sukurpto scenarijaus, tinkamai parinktų aktorių, įdomių spec. efektų.

Panašiai, kaip antrame "Svetimame", "Grobuonyje" žmonės ne tik aukos, o ir stipri "galavarezų" komanda: ūsuotasis Blain'as (Jesse Ventura) su Minigun'u – ginklu, tvirtinamu prie sraigtasparnių ir dėl didelio svorio pėstininkų nenaudojamu, šiurpinančio žvilgsnio plikagalvis juodaodis seržantas Mac'as (Bill Duke), stipruolis indėnas Billy (Sonny Landham – sklido gandai, kad jam buvo pasamdytas atskiras asmens sargybinis, kuris filmavimo metu turėjo saugoti ne aktorių, o kitus filmavimo grupės narius nuo peštuko reputaciją turinčio Sonio), Poncho Ramirezas (jį vaidinęs Richard Chaves beveik ir nevaidino, o elgėsi kaip įpratęs, nes jis – Vietnamo karo veteranas) ir, tarp visų kitų, aišku, majoras Duch'as (visų mylimas Arnoldas Schwarzeneggeris, tuomet jau asocijuojamas su Conanu barbaru, terminatoriumi ir komandosu). Džiungles jie visi pažįsta kaip savo šautuvus, visą priešų (rusų?) stovyklą išskerdžia per keletą minučių ir dar stilingai, su skambiomis frazėmis. Vienžo, tai tikrai verti priešininkai nematomam ateiviui ("Jei jis kraujuoja, vadinasi galime jį nužudyti"). Filmo kūrėjai per daug nesigilina, iš kur ir kodėl atvyko "grobuonis", vietinės gyventojos lūpomis tik užsimenama, kad jis atvyksta kai būna labai karšta (vadinasi – jau ne pirmą kartą).

Turbūt tuom ir žavus šis filmas, kad tai tėra įspūdinga minimalizuota kova, o ne išplėtotas pasakojimas apie žmonių ir ateivių nenusisekusius santykius. "Grobuonis" vaizduojamas kaip medžiotojas, renkantis trofėjus (pvz., žmonių galvas), jo priešininkai – specialiųjų pajėgų kariai – tiesiog vykdo kritikuojančia ranka nupieštos vadovybės įsakymus, o vėliau jau tik bando išgyventi. Filmas neprasčiau už "Svetimų" filmus spinduliuoja neišvengiamybe ("Aš nebijau jokio žmogaus, bet ten ne žmogus. Mes visi mirsime." – sako Billis Pončui). Ir, be abejo, visai nesunku nubrėžti paraleles ir suprasti (ar interpretuoti) filmą taip, kad Žmogus ir yra didžiausias gamtos grobuonis, medžiojantis ne tik kitas, bet ir savo rūšį.

Finale Švarcas klausia "grobuonio": "What the hell are you?" ("Kas, po velnių, tu esi?"), o "grobuonis" iškreiptu Švarco balsu atsako klausimu į klausimą lygiai tais pačiais žodžiais. Po to seka ilgas ir kraupus juokas. Tiesiog negaliu susilaikyti neprisiminęs kito filmo, kuriame šis klausimas (tąkart garsiai neištartas) jau buvo užduotas – tai žymusis klasiko Hitchcocko filmas "Paukščiai" (1963), kalbantis apie tą pačią žmogaus aroganciją ir atmetantis kvailą iliuziją, kad žmogus yra gamtos ir pasaulio viešpats.

Vėliau, 1990-tais metais, Stephenas Hopkinsas padarė "Grobuonio" tęsinį su Danny Gloveriu pagrindiniame vaidmenyje. Bet šis filmas didesnio dėmesio nebesulaukė. Tiesa, jame buvo vienas dalykas, paminėtinas šiame straipsnyje – "grobuonio" trofėjų kambarėlyje yra ir "svetimo" kaukolė.

"Svetimi prieš grobuonį"

Ne, negrįštu prie šiemetinio filmo. Papasakosiu apie kitką.
Kas žino, o kas nežino – pasakyti vistiek būtina: šios dvi pabaisos į vieną kūrinį suplakamos ne pirmą kartą. 1999-tais metais chebrytė iš britų kompanijos "Rebellion Software", sukūrė nuostabų 3D šaudyklės žanro kompiuterinį žaidimą "Aliens vs. Predator". Žaidime galima pasirinkti būti "Marinu" (jūrų pėstininku), "Predatoriumi" arba "Alienu". Žaidimo grafika išties puiki. Užkietėję "geimeriai" man net pasakojo, kad tiesiog įsijungdavo žaidimą ir vaikščiodavo po tą pasaulį nevykdydami jokių žaidimo misijų, vien tam, kad pasigrožėti nuostabiom sienų tekstūrom.

Žaidimas nepriekaištingai atkuria abiejų filmų atmosferą, su visomis vaizdinėmis detalėmis (patalpos, baldai, ginklai, technika, etc.) ir garsais (tie keisti traškesiai, kuriuos girdime, kai "grobuonis" žiūri savo keistų spalvų regėjimu, minėtų minigun'o serijų ir kitų ginklų garsai iš filmų apie "svetimus" ir t.t.). Turbūt labiausiai pribloškiantis žaidimo aspektas – nepaprastas jo įtaigumas. Su jūrų pėstininku nežaidžiau žaidimo vien dėl to, kad man pritrūko nervų – žaidimas taip emocionaliai įtraukia, kad momentais pašoki iš kėdės ir vos nepradedi rėkti, o ką jau bekalbėti apie tuos, kurie žaidė "Aliens vs. Predator" pasijungę keturias kolonkes, išsijungę šviesas ir užsitraukę langų užuolaidas! Įspūdžiai tikrai nepakartojami. Žaidimo tęsinių nemačiau, dabar taip išsivysčius kompiuterinei grafikai, jie turbūt jau nieko nestebina, o va tada "AvP" tikrai buvo Įvykis. Vienas iš gražiausių mano matytų kompiuterinių žaidimų.




Labai gudraus moralo šiam straipsniukui neprigalvojau. Gal tiks toks: neikite į kino teatrą žiūrėti "Alien vs. Predator", geriau susiraskite ir išsinuomokite vieną iš "Svetimi" filmų serijos, pirmąjį "Grobuonį" arba susiraskite žaidimą "Aliens vs. Predator". Nes šie kūriniai, nors ir laikomi "antrarūšiu", "komerciniu" kinu, iki šiol nestokoja neginčytinos energijos.

Adutis

2004 m. lapkriļæ½io m?n. 05 d.