Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"!

Taip, vojerizmas susijęs su seksualiniu susijaudinimu. Bet aš nežinau, kaip vadinasi tas kitas vojerizmas – kai visi spokso kaip maitvanagiai, apspinta ir spokso į nelaimingo atsitikimo metu nužudytą arba sužalotą žmogų, arba – daug dažnesnis variantas – kai visi pristabdo automobilius ir prilimpa prie langų pamatę autoavariją. Ir tai nesusiję vien su tuo, kad tiesiog malonu ir gera matyti kaip kitam atsitiko nelaimė. Ne. Daug svarbiau yra tas keistas pasitenkinimas, kad matai kitą žmogų netradicinėje, ekstremalioje situacijoje, kuriose nelaimėlis pasimetęs, jo išdidumas-orumas apnuogintas bėdos, tada tas žmogus natūralesnis, ir tiesiog įdomu į jį žiūrėti, įdomu matyti tikrus jausmus ir emocijas. Tokį dalyką taip pat kartais pavadinu vojerizmu – pasitenkinimu iš stebėjimo.

Televizija visus mus susieja galinga jėga, nežiūrintys televizijos šiais laikais jau beveik autsaideriais tampa. Kažkurią dieną krapščiau makaulę ir toptelėjo man, kad beveik viskas mūsų populiariausiose televizijose tėra vojerizmas! Na yra dar ten filmų, serialų, reklamos, sporto, renginių, o visos kitos – pačius aukščiausius reitingus turinčios ir patogiausiu laiku rodomos - laidos juk yra grynasis maitvanagiškasis vojerizmas! Kaip? Kodėl? Pažiūrėkime:

Abipus Kudabienės

Lėtai lėtai, kad suprastų visi kaimiečiai ir imbecilai, ir, be abejo, kad skambėtų labai reikšmingai, tvirtu balsu, begaliniai giliu žvilgsniu, Kudabienė byloja: "Šiandien [pauzė] nusikelkime į įvykius, [pauzė] kurie sukrėtė [pauzė] net ir viską mačiusius [pauzė] "Srovių" žurnalistus. Tiesa [pauzė] ilgai buvo slepiama nuo visuomenės [pauzė] ir teisėsaugos [pauzė] akių..." Tada dar lėtesniu žingsneliu, vos ne Kašperovskio balsu, žiūrovą perima "žurnalistai". Pusę reportažo neaišku apie ką kalbama, o tik vis reikšminama ir pabrėžiama reportažo svarba ir netikėtumas. Rodomi sulėtinti žingsniai prokuratūros arba šiaip kokios įstaigos ar namo laiptais arba vieškeliu. Po to rodo, kaip kukčioja bjauri kaimietė ir verksmingu klyksmingu balsu šlebezavoja apie savo skriaudas. Jei ištveriate visą reportažą, paaiškėja kad iš jos vaiką atėmė arba pensiją sumažino arba daktarui per mažą kyšį davė ar dar kažkas panašaus arba svarbesnio jai nutiko. Bet labiausiai žiūrovai aišku laukia nuskriaustųjų ašarų, pritoniškų murzinų jų butukų be patogumų arba "demaskuotų" nuskriaudėjų pasimetusių žvilgsnių, kai drąsieji "žurnalistai" verčia juos stoti akistaton su "teisybe". Žiūrovas tampa maitvanagiškasis vojeristas, mato pasimetusį, tikrą, nesuvaidintą žmogų. Tokių panašių laidų daug: ir "Abipus sienos", ir "Labirintai", ir "Nuo iki" su "Lietuvos Ryto televizija" berods panašiomis tampa, ir dar ašuonios galybės tų publicistinių šūdų pasakų.

Drąsusis Kapitonas Krivickas

"Visiškai slaptai", "Pavojinga zona"... Jėzusmarija, kokia be galo pavojinga ta Marijos žemės zona! Įsijungiame Krivicko snukutį, kuris savo surauktais antakiais ir super-prasmingai suspaustais žandikauliais, atrodo, tuoj suskaldys teliko ekraną, ir, kaip filmo "Skambutis" gražuolė, išlys iš ekrano į kambarį ir pradės lėtai, dar lėčiau tardamas baisius kriminalisinius "publicistinius" sakinius (su ilgomis pauzėmis kaip ir Kudabienė), artėti prie manęs - bejėgio, sėdinčio fotelyje su "sėmkių" pakeliu. Jei pavyks gyvam sulaukti reportažo, manęs laukia vakarinė patologinio vojeristo dozė – jei pasiseks pamatysiu ne tik nukentėjusius, bet ir nužudytus, žudikus, labai blogus žmones pagautus, pamatysiu tragedijas, tik nesuvaidintas, o "tikras"! Aaaa, kaip gera žiūrėti į tikras nelaimes ir tikrus nukentėjusius, tikrus nelaimingus, tikrus lavonus... tuoj susijaudinsiu... (Naujame sezone Krivickas pasirodys su dar trimis ar keturiais labai juokingais lėtakalbiais klounais)

Atleisk, kad tavi į vaikų namus atidaviau

"Atleisk" pradžioj buvo atsiprašymų laida, po to tapo paieškų laida (naujame sezone kažkaip ir persivadins tiksliau). Bet kuriuo atveju svarbiausias ir žiūrimiausias šios laidos momentas – iš arti nufilmuotas nelaimės, liūdesio, džiaugsmo, gėdos arba graužaties sugniuždytas laidos herojaus veidas. "Ar žinote, kas šiuo metu yra studijoje?" - klausia Egidijus Knispelis arba jo žmona Palmira Glakonaitė (jau vien faktas, kad jie iš pradžių buvo tik kolegos, o po to "susirašė", kažkaip vojeristiškai "veža"). "Na ne, nežinau" – atsako susigūžęs pasimetęs kaimietis. Tada kelių minučių tyla, per kurią studija nuščiūva ir vis iš arti rodo vargšo kaimiečio veidą. Tyla. Dar ilgiau tyla. Ir dar patylim kažkiek.... Tada parodo be galo dvasingą Knispelio mardašką. "Nežinote?", - vėl pasitikslina laidos vedėjas. "Nežinau" – jau drebindamas apatinę lūpą visai Lietuvai atsako išprakaitavęs laidos herojus. "O kas norėtumėte, kad dabar būtų studijoje?"... Vėl tyla. "Kaip manote, ar Afanasija jums atleis?" ir taip toliau ir panašiai. "Tempiama guma", kol galų gale studijoje pasirodo besanti Afanasija su gėlėmis, tada būna apsikabinimai arba razborkės ir vėl priartinti kadrai su tikromis, nesuvaidintomis emocijomis ir ašaromis. Tuo momentu pusė Lietuvos bobulių patiria dvasinį arba tikrą orgazmą. Laida turi begalinio gėrio nešėjų reputaciją, nes suranda dingusius žmones. Kaip ir Robinhudas, sesuo Terezė ir Jėzus, "Atleisk" kūrybinė grupė stebuklus ir gėrį daro vien iš savo kilniadvasiškumo. Reitingai ir orgazmai čia ne prie ko visai ne prie ko.
Nomeda taip pat panašiu bobišku vojerizmu užsiima, tik ji nesiskelbia gelbstinti, tiesiog kalbina, be jokios prievartos, ne slapta, bet labai jau kvaili tie jos kaimiečiai pašnekovai. Net kažkaip vojeristiškai graudu...

"Turime iškvietimą"

Kas gali būti geriau tikram maitvanagiškajam vojeristui už galimybę važiuoti ten, kur vyksta tikros nelaimės? Todėl "Farai", "Patruliai" ir kitokie mundiruoti didvyriai labai pelningi televizijoms. "Šitie vyrukai tiesiog dirba savo darbą...", tie vyrukai su kameromis irgi tiesiog dirba savo darbą, o tie vyrukai kitose žydrųjų ekranų pusėse tiesiog gaudo kaifą matydami, kaip užpsichavęs girtas paauglys nori nušokti nuo tilto, kaip verkia apiplėšta buto šeimininkė, kaip iš baimės dreba latrė mama, kad jos latras sūnus vos tokio pat latro tėvo kirviu neišgražino. "Tai gėrei a negėrei?" – klausia nutukęs pareigūnas. "Negėriau..." – "Tai a muši jaunesniąją sesutę dar?..." – "nemušiu...". Ir vėl tie priartinti nelaimėlių veidai – įdomu žiūrėti visą baimės, neapykantos, girtos sąžinės, skausmo, sielvarto ir kitų jausmų vaivorykštę brolių lietuvių veiduose. O latriukai dažniausiai nežino, kad turi teisę reikalauti, kad jų prasikaltusių veidų nerodytų per "dėžę". Nors kita vertus, latriukai ir prasikaltę neturi jokių ten teisių, o štai Lietuvos žmonės televizorių žiūrėtojai "turi teisę žinoti"!
"Turime dar vieną iškvietimą..." – šnypščia pareigūnų radijo bangos. "O o o nagi nagi nagi, kokia dar kam zapadlo nutiko?..." – vėl maloniai spurdančia širdim galvoja maitvanagis vojeristas žiūrovas...

Kas laimės "Limoną"?

Vis keičiasi tų protingųjų viktorinų vedėjai. Turbūt užknisa jiems "tempti gumą" po kiekvieno klausimo ne kitaip. Šiuose žaidimuose žiūrovai pritraukiami ir tuo, kad visiem įdomu pasitikrinti, kokių pinigų vertos jų žinios. Tačiau nemaža dalis žaidimo įdomumo glūdi tame pačiame vojerizme. Kai atsakinėtojas į klausimą nežino tikslaus atsakymo, tačiau vistiek spėja, Kernagis (ar kuris ten iš jų) ilgokai žiūri, "parina" vargšą nelabai protingą nuo runkelių ką tik nulipusį dėdę, tada, kai atrodo jau tuoj išlaisvins nepatogioje situacijoje atsidūrusįjį, tačiau praturtėti norintįjį - prasmingai ištaria: "Atsakymas priimtas". Sugroja ta "dvasinga" muzikėlė, priimtas atsakymas pageltonuoja - ir vėl pauzė, kurios metu rodo peršikusį, prie kameros nepratusį žaidimo dalyvį. Va ta pauzė – tikras rojus televizoriniams vojeristams. Sunku tam žmogeliui, bet gi ko nepadarysi dėl štukytės kitos...

TV3 Pageelba

Yra tokie bezdarni žmogiūkščiai su raudonais kombinezonais, kurie važinėja po Lietuvą ir mol padeda žmonėms. Vadinasi "TV pagalba". "Pagalbos" kaina – teisė iš arčiau pažiūrėti į tikras emocijas ir tikrus žmones televiziniams vojeristams. Ir keliauja jie po Lietuvėlę ir grūda savo kamerą kur reikia kur nereikia. O tos laidos vedėja savo įtaigiu žvilgsniu ir ekstra-susvarbintu balsu į "Srovių" Kudabienę labai "užneša". O tie raudoni kombinezonai tikrai "bezdarni", jų kalbų klausytis kartais šlykštu, kartais nuobodu, ale ko nepadarysi, kad saugiai, per televizoriaus ekraną pamatytum tautiečių nelaimes. (Kažkas tarp "Farų" ir TV pagalbos" bus naujoje Krivicko vedamoje laidoje "Pagalba 112", kuriai tie du durneliai (Kipišas su Luku) įrašė tokį debilišką titulinį riapą.)

Realybės (Peep)Šou

"Barų", "Akvariumų" ir panašių marazmų milžiniškas pasisekimas puikiai rodo, kad žmonėms reikia tiesiog stebėti kitus žmones. Nesvarbu, ar talentingus, paprastus, protingus, kvailus, neįdomius - svarbu, kad kameros būtų visose patalpose ir kad (svarbiausia!) tūlike būtų kuo daugiau kamerų. Ir, aišku, žymiai įdomiau stebėti žmones, kai jiems truputį "pavažiuoja stogas" vieniems nuo kitų ir nuo nuolatinio stebėjimo. Kasdieną juos matydamas per televizorių su jais susidraugauji, jie tampa gyvenimo dalimi ir iškrypėliško pasitenkinimo objektais. O ir jiems naudinga. Psichas, Stanas, Džordana, Alanas ir panašūs juokdariai tampa dar didesnėmis "žvaigždėmis", o be to dar ir laimi kažkokius prizus. Klaipėdoje per Jūros šventę buvo realybės šou parodija: keturi išsidarkę aktoriai visą parą sėdėjo kambariuke už stiklo ir tiesiog nieko neveikė, (gal) gėrė kažkiek alaus, gal valgė, miegojo – nuobodybė ir tiek. Tačiau vistiek visi praeiviai prilipdavo prie stiklo: juk realybė, juk šou! Dabar, kai ši iškrypėliškumo forma visiems kiek pabodo, atsirado "Meilės trikampis" – ten beveik tikras emocijas ir jausmus demonstruoja kiekvienoje laidoje vis kitas neįdomus lietuvaitis/lietuvaitė.

Importiniai pasintojai

Kadaise interneto ir žaidimų klube išgirdau tą žodį: "nepasink!" - rėkė įsiaudrinęs Quake žaidimo meistrelis savo virtuozui draugui. "Pasinti" reiškia neleistinai žiūrėti, žiūrėti ten, kur nepriklauso arba tiesiog žiūrėti. Dabar "pasina" ir per lietuviškas televizijas transliuoja ne tik lietuviai, o ir importuoti televizijos monstrai. Visokie ten "Aštriausi gyvenimo kadrai", "911" bei kiti gal ir dokumentuoja vojerizmo tikslais, o pas Jerry Springerį, "Neištikimybės anatomijoje" ir šimtuose panašių laidų jau neaišku, ar tos "tikros" emocijos iš tikrųjų tikros ar suvaidintos. O jei ir suvaidintos – juk vistiek nuo jų "stojasi", vadinasi - maitvanagiams su nuotolinio valdymo pulteliais tinka. D.Nagijevas, populiarios vojeristų laidos "Okna" vedėjas sako: "Pažvelkite pro mūsų "Langus" ir išmoksite priimti žmones tokius, kokie jie yra". Vot vot. Gyvenimo mokykla. Malonu "pažinti" žmones (kad ir nežinomus profesionalius aktorius) kas dieną per televizorių. "Mano didelis storas sužadėtinis" – reto idiotiškumo laida, į ją "įsikirsti" nebeužteko man kantrybės, tačiau supratau, kad visas įdomumas ten slypi kažkurių kažko nežinančių reakcijoje – veyeur voyeur voyeur...

Yra ir daugiau tokių grynai vojeristinių TV laidų. Televizoriaus gerai nepažįstu, nes retai išpuola proga pažiūrėti, todėl neatsimenu jų visų pavadinimų. O kai netyčia brausindamas per kanalus užtinku televizinį maitvanagiškąjį vojerizmą, stengiuosi greičiau perjungti. Tačiau prisipažinsiu, kad tas kelias sekundes "jaščikas" mano dėmesį prikausto, ir pasijaučiu tuo pat metu ir šlykščiai, bet ir maloniai...
Taigi... Vegetuojantys izvraščencai esame ir jaunimą panašų į save auginame. O ką padarysi? Nieko tokio. Įvairume ir iškrypėliškume slypi mutacijos, o vadinasi – ir žmonijos išlikimas besikeičiančiose sąlygose.

Long live voyeuristic jaščik!


Adutis

2004 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 24 d.