Pasakojimai iš Vakarų pakrantės (3). San Franciskas, vynuogės ir kultūrinių stereotipų žlugimas

Palikę kalnus ir sekvojas spaudžiame likusius 300 km iki Monterėjaus, pas Zhabą. Penktą iš eilės vairavimo dieną smegenys jau atsisakinėja dirbti, ypatingai bjauru pasidaro sutemus, kai akys sunkiai pataiko tiksliai suvesti atvažiuojančias ir šalia kelio bėgančias šviesas. Todėl pirmą kartą gyvenime nusiperku mitologinėmis galiomis garsėjančio “Red Bull” – nežinau ar būtent dėl jo, ar šiaip, tačiau po kelių valandų jau leidžiamės link šviesų įrėmintos Monterėjaus įlankos, skambiname Zhabai, kuris atvažiuoja mūsų pasitikti raudona “Acura” su mechanine (!) pavarų dėže. Puikiai mums atitarnavusį “Chevrolet Monte Carlo” grąžiname Monterey oro uoste ir namo, kur Zhaba įpila viskio, kur minkštas fotelis, amerikietiški talk show per teliką ir elegantiškai pabalęs megamodernus “Apple” kompiuteris su lietuvišku internetu. Pagaliau poilsis…

MONTEREY

Į San Franciską keliauti planuojame savaitgalį, todėl dabar turime kelias ramias dienas provincialiame Monterėjuje, ir sunku suvokti, kad kažkada šis miestas buvo meksikietiškos Kalifornijos sostinė. Pasak Zhabos, dabar tai – pagrindinis Kalifornijos respublikonų bastionas, kurį saugo milijonais aptekę baltaodžiai senukai. Gyvenimas gražus, todėl blogio ašį pasaulyje žaidžiantis prezidentas jiems problemų nesudaro. Kaip gero gyvenimo akivaizdus pavyzdys, tą savaitę Monterėjuje vyksta prabangių mašinų aukcionas, todėl per pora dienų tenka susipažinti su visų rūšių ir porūšių “Ferrari”, “Maserati” ir kt.

Iš tiesų mieste veikti nelabai yra ką – vienas Irish Pub’as, žuvies restoranėlių krantinė, po kuria, ir už kurios, tūsinasi daugel ruonių ir truputį keista po kojomis girdėti kaip jie ten savo kalba aiškinasi tarpusavio santykius. Galimybė vakarais romantiškai pasėdėti su buteliu vyno prie okeano išblėsta patį pirmą vakarą – oras atvėsta iki kokių 16-18 laipsnių, eilinį kartą keikiamas melagingai dainavęs Kernagis, kadangi megztinių mes žinoma neturime. Dar Monterėjuje galima plaukti į vandenyną stebėti banginių uodegų ir purslų už 20 baksų. Kadangi ant šią paslaugą reklamuojančios agentūros durų puikuojasi būtent tokios nuotraukos, nusprendžiame, kad mes ten jau buvome.

Galiausiai ateina šeštadienis, išsimiegoję ir atgavę jėgas šokame pas Zhabą į mašiną ir važiuojame į San Franciską.

NAPOS SLĖNIS

Tiksliau, visų pirma į Napos slėnį, Amerikos, (o kai kas gal dar pasiginčytų, kad ir pasaulio), vyno sostinę. Jau senokai niekam ne paslaptis, kad prancūziški vynai užleidžia savo pozicijas kalifornietiškai, australietiškai ir Pietų Afrikos produkcijai, kuri dažnai laimi tiek kokybės, tiek ir kainos kategorijose.

Napos slėnį rėmina kalvos, kurių šlaitais driekiasi nesibaigiantys vynuogynai, o virš jų vis dažniau šmėsčioja dailios vilos – vyno namai. Tai šiauriausias mūsų kelionės taškas.

Degustacijai pasirenkame “Beringer” – vieną iš seniausių slėnio vyninių, išgyvenusią sunkius prohibicijos nesąmonių laikus 1920-aisiais ir piktų vynuoges graužiančių vabzdžių antpuolius. “Beringer” nuo draudimų išsisuko, pareiškę, kad gamins vyną tik bažnytiniams kulto tikslams. Tais laikais bažnyčių lankomumas matyt buvo ženkliai padidėjęs.

Pora kalifornietiško vyno taurių mus netikėtai iškerta taip, kad pakeliui link San Francisko nemiega vienintelis automobilį vairuojantis Zhaba. Keista…












SAN FRANCISCO

Sakoma, tie miestai, kuriems pasaulyje pasisekė, turi savo aurą, tokį kaip ir dvasinį apvalkalą, kuris neregimai tvyro ore ir galiausiai taip apsuka vargšui keliautojui galvą, kad jis dar neišvažiavęs jau nori sugrįžti atgal. San Franciske ši aura matoma fiziškai – amžinai tvyrantis nenusakomas rūkas virš miesto. Dėl pro šalį tekančios šaltosios vandenyno srovės oras naktį atvėsta, dieną įšyla, viskas garuoja ir puošia Friską bauginančiai žemai kabančiu, bet nelyjančiu debesimi. Visada galvojau, kad tai antras Kalifornijos miestas pagal gyventojų skaičių, tačiau kai įvažiuojant į miestą ant ženklo pasirodė skaičius 600.000, oda pašiurpo. Visai kaip Vilnius! Žinoma, įskaičiavus Oakland ir Berkeley priemiesčius, miestas gaunasi keliamilijoninis.

Vakare išeiname į kiniečių kvartalą, valgome kiniečių maistą, o vėliau geriame amerikietišką alų (žr. žemiau “Mitų” skyriuje). Nežinau, ar dar yra pasaulyje tokio nenusakomo reljefo miestas, kaip San Franciskas – gatvės kyla ir leidžiasi stačiomis pakopomis – todėl saugant kojas ir sveikatą patartina nevaikščioti zigzagais. Žinokite, kad visi Holivūdo bojevykai, kur mašinos pakimba ore ir po to tėkšteli kibirkščiuojančiais bamperiais į asfaltą, yra filmuoti šiame mieste. Ir vargšai stabdžių kaladėles turbūt keičia kas pora mėnesių… O San Francisko tauta yra verta visų pasaulio komiksų: jūreiviška eilute apsirengęs barzdotas valkata, ketvirtą dešimtį įpusėjusi stuomeningai odinė ir išblyškusi gotė, kiniečiai, italai, viskas viename katile.

Ryte nusileidžiame iki krantinės, tolumoje stūkso Alkatrazo sala su bendravardžiu kalėjimu, o krantinėje būdelėje sėdi sukrypęs seniokas ir stumdo brangią knygą pavadinimu “20 years in Alcatraz – my story”. Zhaba kikena, ir sako, kad reikia jo ko nors paklausti, bet niekaip nesugalvoju, ko. Gal ar sėdėjo kartu su Sean Connery?

Tada mes einame iki vienos labiausių San Francisko įžymybių – kabelinio vagono (? cable car) stotelės. Šį įdomų įrenginį 19 a. pabaigoje sugalvojo vienas škotų imigrantas, kad būtų įmanoma lengviau įveikti stačias miesto kalvas. Ant žemės buvo nutiestas kabelis, kurį suko specialūs smagračiai, o ant kabelio pastatyti vagonėliai, kuriuos pagreitinti/stabdyti galima specialia prie kabelio prikabinta vairalazde. Tokiu pat principu viskas vyksta iki šiol.

Gaudydami šaltą įlankos vėją kantriai stovime eilėje, tolumoje raudonuoja Golden Gate Bridge, o gerą nuotaiką palaiko senas hipis su gitara, nerealiai klaikiai grojantis “Stairway to Heaven”, dorsus ir dar bala žino ką. Tačiau už pasitikėjimą savimi ir humoro jausmą mes jam įmetame porą dolerių – po to, kai vyrukas, baigus groti ir pasigirdus skystiems turistų plojimams tvirtai į mikrofoną taria – “thank you, thank you – both of you”, ir pradeda eilinį gabalą…

















Pasivažinėję vagonėliu ir į atmintį pasikrovę šiek tiek miesto panoramos, judame į mano išzyztą Haight/Ashbury kvartalą. Jis žymus tuo, kad būtent čia, užhipnotizuoti sentimentalios Scott McKenzie dainos “If you’re going to San Francisco” 1967-aisiais suplūdo tūkstančiai hipių iš viso pasaulio ir pradėjo savo idėjinę revoliuciją. Šiame pačiame kvartale ištaigingus, bet nugyventus Viktorijos epochos namus nuomojosi Janis Joplin, “Grateful Dead” ir “Jefferson Airplane”. Tam tikras bohemiškas šarmas vis dar jaučiamas hipių memorabilia parduotuvėlese, Haight/Ashbury sankryžos kampuose su adijalais tūno plaukuotos būtybės, keli laisvos atmosferos kabakai… Bet iš esmės rajone dabar gyvena turtingi ir tvarkingi miestiečiai.

Privažiuojame iki Golden Gate tilto – Amerikos vartų į Ramųjį vandenyną. Vėjas, šAlta ir ta didelė raudona konstrukcija, kairėje. Puikus vaizdas į San Francisko įlanką, Alkatrazo salą ir netikėtai saulės nutviekstą miesto centrą. Laivai plaukia link tilto, kuris išlydi juos į okeaną. Jau žinau, kad norėsis čia grįžti.

O po to - atgal į Monterėjų, atsisveikiname su Zhaba, išsinuomojame citrininį “Ford Mustang” ir pajudame link Los Andželo.



























PACIFIC COAST HIGHWAY IR ISTORIJA ORO UOSTE

“PCH” yra vienas vaizdingiausių Kalifornijos kelių, vingiuojantis palei vandenyną. Deja, mums iki valios pasigrožėti kalnais, uolėtais paplūdimiais ir į juos dūžtančiomis bangomis sutrukdo jau minėtas rūkas, kuris tirštai dengia didžiąją maršruto dalį. Tuomet belieka džiaugtis riaumojančiu kaip 4 išbadėję grizliai “Mustangu” ir kelio vingiais.

Papietauti sustojame Santa Barbaroje, išblizgintame, bet jaukiame ispaniško stiliaus mieste. Balti bokštai, rausvų čerpių stogai, palmės, platūs geltono smėlio pliažai, švelnus klimatas ir vos 100 km nuo Los Andželo – visa tai reiškia, kad Santa Barbara yra prabangi užuovėja nuo didmiesčio šurmulio įvairaus kalibro Holivudo darbuotojams.

Praleidžiame dar kelias dienas Los Andžele tysodami prie baseino, ir pagaliau šeštą ryto su lagaminais stovime oro uoste laukdami registracijos skrydžiui namo. Jau pora savaičių per visas televizijas transliuojamas šviežiausias teroristinis skandalas, kai keli bepročiai Alacho vardan sumąstė virš Atlanto susprogdinti keleivinius lėktuvus. Pasekmės akivaizdžios – nors atvažiavome iki skrydžio likus trims valandoms, žmonių eilės nebetelpa į terminalą ir vingiuoja lauke. Likus pusvalandžiui (!) iki skrydžio, mes vis dar neužsiregistravę, o prieš mus – dar dvidešimties žmonių eilė. Apima saldus frustracijos ir abejingumo jausmas, kai žinai, kad nieko negali pakeisti. Kaip amerikiečiai apskritai sugeba kur nors išskristi, nesuprantu iki šiol – registracija yra bendra visiems skrydžiams ir visiems laikams. Niekam neįdomu, ar tu išskrendi aštuntą ryto, ar pirmą po pietų, tavo reisas tranzitinis, ar ne. Jokių “last call” ir panašiai. Visiškas chaosas. Tačiau iš kažkur staiga atbėga kažin koks tarnautojas šaukdamas ar yra čia skrendančių į Čikagą. Mes lekiame paskui jį, be jokios eilės mus praveda prie registracijos, registratorė rėkia telefonu, kad lėktuve dar trūksta dviejų turistų, griebia mūsų pasus ir bilietus ir vėlgi be eilės nuveda prie rentgenų, kurie skirti lėktuvų pilotams ir personalui. Mes į priekį dar užleidžiame vieną moteriškę paklaikusiomis akimis ir tai suprantama, nes jai iki skrydžio apskritai likę 15 min. Visi bėga kaip išprotėję. Absurdiškesnės sistemos nemačiau niekur kitur pasaulyje ir tikiuosi nepamatysiu. Pagaliau lėktuvas nubrėžia lanką virš vandenyno, Venice beach, Holivudo kalvų ir gabena mus namo. Atostogos baigėsi.
















MITAI IR FAKTAI

Pradėkime nuo faktų, kurie gali būti įdomūs galvojantiems keliauti. Planavome, kad 21 dienos trukmės kelionės biudžetą dviems asmenims sudarys apie 10000 Lt (3000 EUR). Tačiau, kaip dažniausiai ir būna, tilpome į daugiau – 13000 Lt (3700 EUR). Galvoti apie taupymą neprireikė. Dar labiau širdį paglostė tas faktas, kad pvz. “Novaturas” už panašaus maršruto ir trukmės (17 dienų) kelionę prašo 10500 Lt vienam žmogui, neskaičiuojant asmeninių išlaidų. Žinoma, mums labai pasisekė, kad galėjome nakvoti pas draugus, tačiau bet kuriuo atveju manau, kad planuojant kelionę savarankiškai galima išsiversti gerokai pigiau negu keliaujant per agentūrą.

Kai kurios kainos (negarantuoju šimtaprocentinio tikslumo, nes kai ką jau sunku atsiminti):

Pietūs restorane: 12-16 dolerių. Porcijų dydis verčia galvoti apie gerąją žmogaus prigimties pusę.

Hamburgeris, bulvytės ir kokakola: 5-6 doleriai. Mokama tik už pirmą kokakolą, po to, jei reikia, eini ir prisipili nemokamai. Ledukų taip pat. Puikus, ir praktiškai neišvengiamas, variantas keliaujant, kai oro temperatūra viršija +30C.

Alus padoriame bare: 5-6 doleriai. Nemalonus nustebimas.

Benzinas: apie 2,4 dol. už galoną (3,8 l). Las Vegase matėme ir po 2 dol. – Nevadoje žymiai mažesni mokesčiai, tad jei galite, baką pripildykite ten.

Viešbučiai: sunku pasakyti vienareikšmiškai, viskas priklauso nuo vietos ir kokybės. Vidurkis būtų 70-90 dol.

Automobilio nuoma: apie 300 dol. penkioms dienoms už padorų sedaną iš “Budget”. Iš jų 100 dol. sudaro draudimas ir mokesčiai. Būna taip, kad renkantis pigesnį variantą, nuomos punktas neturi pageidaujamo modelio, ir todėl už tą pačią sumą pasiūlo geresnį automobilį. Būtent taip mes gavome savo “Chevrolet Monte Carlo”.

Nacionalinių parkų mokesčiai: 20 dol. automobiliui. Galioja savaitę.

Arbatpinigiai: 15-20%. Plėšikavimas vidury baltos dienos! Todėl, kaip įprasta Europoje, palikdavome po 10%.

Svarbu: amerikiečiai gudrauja, beveik visur kainas nurodydami be valstijos mokesčių, kurie sudaro apie 10%. Reikia turėti omenyje.

Dabar apie mitus, stereotipus ir realų gyvenimą.

Mitas Nr.1: “Amerikiečiai nemoka geografijos!” – Melas.

Tik ne Kalifornijoje. Nors iš pradžių išgirdę “where are you from?” atsainiai mesteldavome “from Europe”, tačiau iškart gaudavome kitą klausimą į kaktą: “ok, but where exactly are you from?”. Rezultatai mus šokiravo: iš maždaug dešimties mūsų sutiktų atsitiktinių amerikiečių didžioji dalis žinojo, kur yra Lietuva. Žinojo niujorkietis gamtininkas prie Kanjono, žinojo studentas San Franciske, moteriškė, dirbanti degalinėje vidury laukų, ir vyrukas Napoje, kuris neseniai buvo Varšuvoje, ir galvojo su draugu aplankyti Vilnių, bet kažkodėl pasirinko Krokuvą. Viešbučio Las Vegase registratoriaus senelis buvo lietuvis, todėl gavome geresnį kambarį. Arba mums tiesiog pasitaikė labai protingi žmonės…

Mitas Nr.2: “Amerikoje nėra normalaus maisto, tik tie visi hamburgeriai”. Melas.

Kalifornijoje pilna restoranų – steikai, čili, jūros gėrybės, kiniečiai, japonai ir viskas, ką tik galite sugalvoti. O hamburgeriai yra nepakeičiamas dalykas kelionėje, kai per dieną reikia įveikti kelis šimtus kilometrų. Ką dar reikia paminėti – visi maisto produktai parduotuvėse ir burgerinėse ant įpakavimo turi nurodytą tikslų kalorijų kiekį. Tie skaičiai man labai patiko – visada mėgau statistiką. Reikia priimti atitinkamą ES direktyvą, manau. Ir būdami LA, nepraleiskite užeigos vardu "Jamba Juice" - puikiai gaivinantis šviežiai spaustų sulčių produktas, be to dar išvalantis čakras ir nublizginantis auras.

Taip pat pastebėjome didžiulį amerikiečių visuomenės susirūpinimą nutukimu – pastovios laidos per TV ir panašiai. Labiausiai įsiminė ta, kur atliko tyrimą su penkiamečiais vaikais – padeda ant stalo agurką ir akmenį su Spiderman’o lipduku. Klausia – “ką rinksiesi pusryčiams?” Visi vaikai pasirenka akmenuką. Klausimas – “bet juk tai nevalgoma, tu supranti?” Atsakymas – “betgi Spiderman’as negali būti blogas…” Kita vertus, Kalifornijos epicentre nutukę žmonės yra daugiau išimtis, negu taisyklė.

Mitas Nr.3: “Amerikoje nėra normalaus alaus!” Melas.

Gero ir įdomaus alaus yra pilna: pradedant smagiu bostonietišku lager “Samuel Adams”, tamsiu ir aromatingu Oregono alumi, originaliomis “Avilio” stiliaus bare gaminamomis rūšimis, ir baigiant “Švyturiu”, “Kalnapiliu” ir “Utenos auksiniu” supermarketuose po 2 dolerius. “Bud’s” ir “Miller’s”, žinoma, į alaus kategoriją nepatenka.

Mitas Nr.4: “nežinia kodėl, amerikiečiai mėgsta didesnes už gyvenimą mašinas”. Teisybė.

Amerikos keliuose kas antra mašina yra SUV (Sport Utility Vehicle) – dažnai sunkiai įsivaizduojamo dydžio monstrai su neįsivaizduojamais litražo skaičiukais: 6.0, 7.4 ir taip toliau. Niekaip nesuprantu, kam gyvenant mieste reikalingas toks automobilis. Draugas bando aiškinti, kad amerikiečiams svarbu, kad į automobilį tilptų visi daiktai, jei kada to prireiktų. Tačiau nemačiau nė vieno SUV užkrauto daiktais. Sunku suvokti, koks malonumas yra degalinėse stoti dvigubai dažniau ir mokėti dvigubai daugiau negu vairuojant sedaną. Tačiau panašu, kad kylant degalų kainoms, amerikiečiai pradeda ateiti į protą.

Apibendrinimui – po trijų savaičių kelionės Vakarų Amerikoje žlugo absoliuti dauguma apie šią šalį susidarytų mitų. Amerika tiesiog yra per didelė ir perdaug įvairi, kad ją būtų įmanoma pakišti po vienu nušlifuotu stereotipu. Dabar galiu pasakyti, kad kiekvienas mato tokią Ameriką, kokią pasirenka matyti. Galima matyti getus, skurdą, hamburgerius ir minčių neapsunkintas galvas. Galima matyti beribes, jaudinančias erdves, nuostabius miestus ir gamtą; žmones, kuriuos norisi pažinti artimiau. Būtent pastarąją Ameriką, tiksliau - Kaliforniją, mes ir pamatėme.



2007 m. balandļæ½io m?n. 17 d.