:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


:kelionės kas čia per rubrika?

Adutis
Taip, taip, taip, žinau, kad Edinburgas daug įspūdingesnis, gražesnis, geresnis, bet nebūtina gi visada pradėti pažintis nuo Greatest Hits, ar ne?




Pora dienų Glazge















Nusileidom vėlai vakare Prestwicko oro uoste. Mažas ir jaukus oro uostukas. Iki paties Glazgo – dar 50 km; išsinuomavom "nuliovą" Ford Focus (trims naktims – 60 svarų); gera mašina, geri keliai – nė nepajutom kaip Glazgo centre atsidūrėm. Tiesa, teko "pagrybauti" šiek tiek, kol prie kelių specifikos pripratau. Po paros vairavimo išmokau: jei kažko ieškai, reikia ne ieškoti sankryžos ar posūkio, o tiesiog būti reikalingoj eismo juostoj; jei nori apsisukti, reikia sukti lauk iš kelio ir "lipti" ant tilto, o ne bandyti atlikti "u-turn"; papildomos nešviečiančios šviesoforo sekcijos su rodyklytėmis reiškia ne leidimą važiuoti, o leidimą važiuoti tam tikra kryptimi kai užsidega šalia esančios šviečiančios sekcijos ir t.t. Vairuotojai mandagūs, tik gal ne tokie "stabdžiai" kaip airiai. Oras buvo visiškai chaotiškas: trumpalaikis lietus, sniegas, vėtra, šlapdriba su pragiedruliais. Pačiame centre daug vienakrypčio eismo gatvių, todėl labai daug ratų teko apsukti kol pririedėjom prie savo viešbučio.

Viešbutis vadinasi "Victorian House Hotel". Trys žvaigždutės: mums neišlepintiems –pats tas. 60 svarų už parą (įskaitant pusryčius) – "įkandama". Viešbutis šitas įsikūręs ant Garnet Hill – tokia kalva vidury miesto, kur sugrūsta daug žymių architektų suprojektuotų žymių pastatų kaipo Meno Mokykla, McLellano Galerija, specializuotas kino teatras Glasgow Film Theatre ir seniausia Škotijos sinagoga. Nors architektūros visai "neraukiu", kalva tikrai įspūdinga. Ir visai ramu čia, tylu, žmonių mažai, o va nusileidę keliasdešimt metų į Sauchiehall gatvę iškart atsidūrėme šurmuliuojančiame įkaušusio jaunimo būryje. Buvo šeštadienis ir beveik vidurnaktis – visi veržėsi į naktinius klubus, eilės netvarkingai apsirengusių, bet tvarkingai išsirikiavusių, patenkintų, ir žinančių, kad tuoj bus dar labiau patenkinti. Užvalgėm makaronų "Paperino" restoranėlyje (tikrai kokybiškas itališkas maistas), dar truputį pasitrainiojom ir atgal į viešbutį miegot.

















Sekmadienio rytas, tradiciniai škotiški pusryčiai (nepastebėjau esminių skirtumų nuo nemažiau tradicinių airiškų arba angliškų pusryčių) ir startuojam. Nusiteikėm, kad per porą dienų net žymiausių vietų visų nepamatysim – tiek to, kiek pavyks, tiek užteks. Labai keista buvo ryte išlįst į tą pačią Sauchiehall gatvę ir pamatyt ją visiškai tuščią ir nutilusią. O ir saulė švietė, ir nebelijo. Lyg ir ta pati vieta, bet visai kita vieta. Panašūs pojūčiai būna per sapnus ir dežavū efektą.

Mėgstu tą jau pažįstamą jausmą kai vaikštai ir viskas nauja, dairaisi į visas puses, viską norisi fotkinti, užfiksuoti, atsiminti. Nupėdinom iki katedros (Šv.Mungo Katedra) – šitos rūšies bažnyčios paprastai būna įspūdingiausios – neapsirikom. Pirmieji krikščionys Šv.Mungo (kuris čia ir palaidotas) vedami čia žvakutes pradėjo deginti jau 5-6-tame amžiuose, o pati katedra buvo statyta ir perstatyta 12-14-tame amžiuose. Tai viena iš keleto išlikusių Viduramžių bažnyčių Škotijoje. Gražu. Į gotiką man visada gražu žiūrėt – turbūt todėl, kad visos tos smulkybės "veža". Kai tik įkišom nosis į vidų, iškart prisistatė toks mielas dieduliukas, šypsodamasis mus užkalbino, papasakojo, kad Glazge nuo seno yra lietuvių išeivių, supaprastintai papasakojo mums diletantams, kuo Škotijos Bažnyčia skiriasi nuo Anglijos Bažnyčios ir nuo katalikų, ir kodėl jie turi katedrą, nors neturi vyskupų (todėl, kad demokratijai reikia laiko!).

















Perėjom per Dūsavimų tiltą (pavadinimas toks, nes per jį laidotuvių procesijos dažniausiai žygiuodavo) ir atsidūrėm šalia katedros įsikūrusiame Glazgo Nekropolyje – mirusiųjų mieste! Man kaip Black Metal ir Heroes of Might and Magic mėgėjui bent viename nekropolyje apsilankyti buvo būtina ir privaloma. Nekromantų anei zombių nesutikom, bet jei jie dar kur nors veisiasi, tai turėtų veistis panašiose vietose. Šiaip kapinės kaip kapinės, tik įsikūrusios ant gana aukšto kalno, vietoj takelių – beveik gatvės ir skersgatviai, ratu vinguriuojantys į kalno viršūnę, o vietoj daugelio kapų – namukai tokie, kriptos, ir statulų daug.

Tada nuėjom į parką Glasgow Green, kuris ne toks jau ir green pasirodė besąs, t.y augmenijos čia visai nedaug, tiesiog pievos, bet užtat čia aplankėm Žmonių Rūmus (Poeple's Palace) ir Žiemos Sodą – šiame komplekse yra kavinė, didžiulis šiltnamis su palmėm, kaktusais ir kitokiais augaliukais ir muziejus – tokia pastato paskirtis buvo nuo pat 19a. kai jį pastatė. Muziejuje probėgšmais susipažinom su dar viena dalele Glazgo istorijos.

















Šalia rūmų yra du įdomūs objektai: Doultono fontanas ir Templetono kilimų fabrikas. Doultono fontanas žymus tuo, kad tai didžiausias terakotinis fontanas pasaulyje (labai dailus kūrinėlis, nors jei nežinočiau gal taip įdomiai ir neatrodytų...), o Templetono kilimų fabriko išvaizda labai linksma – istorija pasakoja, kad miesto taryba daug kartų atmetė Templetono paraiškas dėl fabriko statymo, nes nenorėjo sudarkyti miestovaizdžio, tada Templetonas pasamdė architektą W. Leiperį, kad pastarasis suprojektuotų prestižinį fabriką, ir gavosi taip, kad dabar pastatas primena kilimo paviršių.

Prasivaikščiojom upės Clyde pakrante, paspoksojom į tiltus, o po to toliau naršėm po centrą. Dėmesys atsikreipė į tai, kad skirtingų laikotarpių ir architektūrinių stilių pastatai Glazge laisva ranka sukergti ir sumaišyti viename katile. Viktorijos laikų bokšteliai spraudžiasi tarp modernių mašinų parkavimo pastatų, o bažnyčios ir graikiškos kolonos atsispindi veidrodiniuose prekybos centrų languose. Man toks chaosas visai smagus pasirodė, kieno nors kito labiau išlavintai akiai gal ir šiurpiau būtų, o kas nors gal ir grabe apsiverstų pamatęs.

















Dar spėjom pamatyti Centrinę Glazgo geležinkelio stotį – neskaitant Londono, tai pati judriausia stotis visoje saloje. Ir dar užsukom į Modernaus Meno Galeriją, kuri nepasirodė ypatingesnė už mūsų ŠMC (turbūt todėl, kad pavargę nuo įspūdžių ir vaikščiojimo mūsų akys sunkiai befiksavo naujus vaizdus), tik tiek kad užsekiau, jog tos Galerijos pastato stogas sujungtas su aplinkinių pastatų stogais girliandom su lemputėm, ir po to naktį specialiai tam čia atėjom, kad į tas lemputes pažiūrėt – geras naujametinis efektas gaunasi.

Iki įspūdingiausių miesto modernių pastatų "prisikasėm" tik vėlai vakare: SECC – salių, halių, arenų kompleksas, dėl dalies pastato formos dar vadinamas Armadilu (prie įėjimo kaip tik būriavosi jaunimas, nes vyko Faithless koncertas), Glazgo Mokslo Centras, IMAX kino teatras ir Glazgo Bokštas. Į vidų jau nebetaikėm, tai šiaip tik aplink pasitrainiojom. Buvo jau šalta, grįžom į centrą, "įkalėm" po 150g škotiško viskio (išbandėm kelias rūšis – iš jų skalsiausias buvo Macallan) ir vėl miegot.

















Turėjom dar vieną dieną – ją paskyrėm apsipirkinėjimui ir gamtai. Glazgas parduotuvėmis turtingas. Buchanan Galleries ant pagrindinių apsipirkinėjimo gatvių Buchanan ir Sauchiehall kampo – tai beveik mūsų Akropolio atitikmuo, tik be valgyklų ir čiuožyklų. "Prasinešiau" po TK Maxx'ą ir visokias parduotuves, kur nuolaidos dėl uždarymo, nusipirkau batus, porą džemperiukų ir marškinėlių, visokių niekučių.

Aplankėm dar vieną itališką restoranėlį, papietavom, pailsėjom, sėdom į Focus'ą ir apriedėjom visą Inverclyde apskritį palei upės Clyde žiočių pakrantę, kur Clyde'as išsižioja ir susilieja su Airijos jūra. Gražu čia, net akys raibsta, žaluma, vanduo, kalvos, už vandens baltuojančios kalnų viršūnės (tuos kalnus, kaip ir Edinburgą dar būtinai reiks aplankyt), keletas nuotraukų nuo Lyle kalvos, keletas pakrantės miestukų (juokingi tie škotiški miestų pavadinimai: Gaurock, Greenock, Kilmarnock ir pan. – kažkokio lietuviškai mažybiško skambesio juose yra) ir vėl atgal.

















Turbūt dar reikia paminėti žmones. Susidūrėm tik su keletu glazgiečių, bet visi jie pasirodė labai linksmi, draugiški ir keisti. Jau pasakojau apie dieduką katedroj (net nežinia kas jis ten toks buvo – gal koks zakristijono atitikmuo?), naktį centre prie plyšojančio magnetofono stovėjo du vyrukai, vienas pribėgo prie manęs ir pradėjo kažką pasakoti apie savo svajonę, vaivorykštę, kažkokią salą ir kad apie jį dokumentinį filmą kurs (tik tiek, nieko daugiau ir nenorėjo, tik pasidalint mintimis – apie minutę laiko užtruko), viena glazgietė praeidama gatve žiūrėjo į mus ir labai šypsojosi ir rodė iškeltą nykštį, nors tuo metu pati kalbėjo telefonu, o kažkuriame kabake priėjęs girtuoklėlis paaiškino, kad mes visada keliaujame, net kai grįžtame namo į tėvynę – mintimis vis tiek visada keliaujame. Su škotišku akcentu buvau nemažai susidūręs ir anksčiau, jis man kartu su Šiaurės Airijos akcentais turbūt gražiausias iš visų senesnių anglų kalbos akcentų, toks kartais ir minkštas, bet ir išdidus ir skambus tuo pačiu ('Yer off yer head ya eejit!'), nors ne visus juos dar ir girdėjau. Senąją škotų kalbą (gaelic) girdėjau tik per TV ir radiją, bet visai nedaug, nepasirodė, kad glazgiečiai ją labai puoselėtų (kad išgirst Scottish Gaelic "gyvai", tai turbūt į kalnus lipt reiktų). Tiesa, per TV viešbutyje mačiau dar vieną įdomų dalyką – Aljazeera televizijos kanalą (anglišką versiją). Nustebau, nes galvojau, kad ten bus Nasrallah ir Ahmadinejad'o propagandinių lozungų rinkinys, o ten pasirodo normalus kanalas, su naujienų, kelionių, dokumentinėmis laidomis, su profesionaliais laidų vedėjais britais, be jokios isterijos, bet akcentuojantis ties naujienomis, turbūt įdomesnėmis musulmonams. Aišku, iš keleto valandų sunku susidaryti pilną įspūdį. Bet keista buvo vien jau todėl, kad ji ten transliuojama. Žodžio laisvės triumfas turbūt...

Pirmadinio rytą matėm trečią tos pačios Sauchiehall gatvės variantą – dirbantį arba skubantį į darbą, o vakare ketvirtą – pagiringai pavargusį, afterparty'inį, ištuštėjusį. Dar trumpam užsukom į bohemščikų ir alternatyvščikų klubą Box. Ne visur galėjau eiti, nes buvau su treningiuku tokiu, o ant kai kurių kavinių buvo užrašai, draudžiantys sportinę aprangą ir futbolo spalvas (turbūt bijoma susidūrimų tarp Celtic ir Rangers aistruolių). Išgėriau škotiško alaus Belhaven, kuris pasirodė besąs beveik tokio pat skonio ir tirštumo kaip airių Guinness, tik ne juodas, o tamsiai geltonas.


















Viskas. Kelionė pavyko. Sudie, Glesga! Kitąkart bandysim aplankyt Edinbra.

Adutis

2007 m. balandļæ½io m?n. 11 d.



Komentarai 




hopkiss 2007-04-25 23:44:13
o man seures airiu akcentas labai nemalonus, tai buvo viena is priezasciu is te pabegti. skotiskas mielesnis ausiai.



Burza 2007-04-12 14:10:17
kaip ten faina yra poosti...




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Euro (melo)drama – mitai ir faktai (11)

--- --- ---

KĄ DARYTI? (12)

--- --- ---

Muilo burbulai ir seni krienai (33)

--- --- ---

Mėsos turgūs Europoje – Briuselis ir Londonas (17)

--- --- ---

Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57)

--- --- ---

Patarimai dėl elgesio su gerule (44)

--- --- ---

Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10)

--- --- ---

KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16)

--- --- ---

SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5)

--- --- ---

Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32)

--- --- ---

Karas prieš narkotikus (191)

--- --- ---

Maistas ir virškinimo problemos (14)

--- --- ---

"Oskarai" 2006 (1607)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41)

--- --- ---

Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38)

--- --- ---

Jie bijo… (13)

--- --- ---