:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


:kelionės kas čia per rubrika?

S. Kilimandžaras
Šį kartą pasakojimas ne apie dusinantį karščiu ir šviesomis Vakarų Amerikos didmiesčių blizgesį, o apie tai, ką radome iš jų ištrūkę – tarp šimtus mylių besidriekiančių dykumų ir prerijų bei Siera Nevados kalnagūbrių.




Pasakojimai iš Vakarų pakrantės (2). Laukinė Amerika.

DIDŽIOJO KANJONO LINK

Dieną, negailestingai plieskiant saulei, Las Vegasas dar labiau atskleidžia savo tuščiavidurę prigimtį: netekę naktinės-neoninės magijos, pretenzingi miesto pastatai atrodo lyg figūros ant persaldinto torto. Laikas sprukti.

Pati įžymiausia atrakcija pakeliui iš Vegaso link Kanjono, yra Hoover Dam – užtvanka ir elektrinė ant Kolorado upės. Šis statinys, tituluojamas vienu gudresnių inžinerinių sprendimų pasaulyje, taip pat žymi sieną tarp Nevados ir Arizonos valstijų. Dėl savo strateginės svarbos, Hoover Dam yra saugoma policijos postų – jei kas nors neduokdie nutiktų ne taip, Las Vegasas liktų be elektros, o dar po keliolikos minučių būtų nušluotas išlaisvintos vandens masės. Todėl nenuostabu, kad Huverio užtvanka yra mėgstamas taikinys Holivudo bojevykuose, o Byviui su Tešlagalviu savo plačiai nuskambėjusioje kelionėje per Ameriką netgi buvo pavykę ją sugriauti.












Toliau – dar 500 km per Arizonos dykumas. Kelias tiesus kaip strėlė, jame – tik mes ir įspūdingi, pagarbią baimę keliantys Amerikos vilkikai. Greičio limitas dykumoje (65 mylios) man pasirodo erzinančiai juokingas, tad neilgai trukus tenka konstatuoti, kad “Chevrolet” ribotuvas nustatytas ant 107 mph.

Šalia kelio kartkartėmis šmėsteli balti liūdnai atrodantys furgonai, aprūdiję automobiliai, statinės. Šiose vietose gyvenama. Velniškai įdomu, kokie tai turėtų būti žmonės, pasirinkę gyvenimą atšiaurioje dykvietėje. O paskui įsivaizduoju sausą pro akis bėgančių lygumų žolę rupšnojančias bizonų bandas, ir juos medžioti nuo kalvų besileidžiančius indėnus. Kai kuriose Arizonos kelio atkarpose išties sunku pasakyti kelintas dabar amžius ir kelinti dabar metai. Ir suprantu, kodėl draugas, išlydėdamas mus iš LA įspėjo: “degalinės pradėkite ieškoti, kai liks pusė bako”. Nepaklausius šio patarimo, Vakarų Amerikos prerijose galima patirti nemalonių problemų.

Artėjant prie Williams, kur kelias link Kanjono pasisuka į šiaurę, dykuma baigiasi, kalvos sužaliuoja, pasidengia miškais, temperatūra krinta, šlapias asfaltas signalizuoja apie tai, kad nesenai lijo, oro temperatūra krenta keliolika laipsnių iki komfortabilių 22С ir paskutinį šimtą kilometrų mes krykštaujam, nes jaučiamės lyg važiuotume Lietuvoje.

Kadangi jau vakaras, net neužsukę į viešbutį, važiuojame prie Kanjono. Nacionalinio parko kasoje įsigyjame 12 dolerių kainuojančius leidimus, kurie galioja berods savaitę, pastatome mašiną ir kartu su kitais piligrimais traukiame miškinga kalva į viršų. Kas atsitinka po to, sunku tiksliai nupasakoti. Žemė prasmenga į pusantro kilometro gylio bedugnę, vėjas pašiaušia plaukus, prieš akis dangus, debesys, ir Jis – visais raudonumo atspalviais šviečiantis Grand Canyon. Žvelgiu į apačioje ir iki pat horizonto stūksančias nenusakomo reljefo kalvas, pro jas prasigraužusią Kolorado upę ir bandau įsivaizduoti, kaip jautėsi ir ką galvojo ispanų ekspedicija 1540 m., pirmoji iš europiečių išvydusi šį gamtos šedevrą.



Žinoma, mes fotografuojame kaip išprotėję, ir einame Kanjono briauna link kitos ir dar kitos vaizdingos vietos. Debesuota, todėl Kanjonas atrodo gana išblyškęs ir nežaižaruoja ugnimi kaip dar vaikystėje matytose nuotraukose iš “Mokslas ir gyvenimas” žurnalo. Todėl ant patogios apžvalgai uolos nutariame sulaukti saulėlydžio. Belaukdami įsišnekučiuojame su įdomiu ir kiek pakvaišusiu niujorkiečiu gamtininku – jis mus apipila įdomiomis istorijomis apie tai, kaip jis jau ne pirmą kartą čia, ir rytoj leisis į Kanjono apačią, anksčiau, kai ten buvo, miegojo miegmaišyje ir atsibudo nuo to, kad jam ant krūtinės užšoko šeškas, o kitą kartą elnias laižė ausį. Aš jam pasakoju, kad mes planuodami savo kelionę dar galvojome nuvažiuoti iki Jeloustouno, bet įvertinę Amerikos mastelius atsisakėme šios idėjos. Dar aš jo klausiu, kuriuos nacionalinius parkus vertėtų aplankyti Kalifornijoje. Niujorkietis trumpai susimąsto: “žinote, iki Jeloustouno išties toli, bet grįždami atgal, jūs vis tiek galite važiuoti pro Jutą, ten yra tokios nuostabiai keistos tuščiavidurės uolos, o po to pervažiuosite kalnus į Death Valley, irgi nuostabi vieta… Kalifornijoje Yosemite parkas yra privalomas, ir sekvojos taip pat… Bet žinote, jums reikėtų aplankyti juos visus.” Aš mintyse jau dėlioju gal tūkstantį kilometrų sudarančius lankus pakeliui atgal ir žavias perėjas per Siera Nevados kalnus trijų kilometrų aukštyje ir suprantu, kad šis žmogus tikrai tiki tuo, ką sako, tačiau lygiai taip pat žinau, kad per mums likusias pora savaičių čia to tiesiog neįmanoma įgyvendinti.

Pagaliau ateina saulėlydis, ir vaikystėje matytos nuotraukos atgyja – Kanjonas plieskia ugnimi, debesų šešėliai klajoja nuo vieno kalnagūbrio prie kito, ir kelios dešimtys žmonių jau nebefotografuoja, o tiesiog nebyliai stebi šį nenusakomą dangaus ir žemės šokį. Saulei pagaliau išnykus už horizonto, pasipila plojimai ir Kanjonas nugrimzta į tamsą. Važiuodami į viešbutį dar pamatome taikiai besiganančių ir niekam ausų nelaižančių elnių bandą. Nieko daugiau pasakyti negaliu, tegul šneka Wikipedia - The Canyon is an overwhelming experience, and nothing can prepare a visitor for the sight; superlatives often fail to do the landscape justice. There is no way that mere words can describe the place. You just have to see it.












Pernakvoję labiausiai mūsų kišenes kelionės metu papurčiusiame viešbutyje (100 dolerių už naktį, nepaisant to, kad rezervavome kambarį prieš gerus du mėnesius – palyginti su turistų srautu, netoli Kanjono esančių miestelių infrastruktūra tiesiog yra nepakankama), ryte grįžtame atgal. Laikas įmesti keletą turistinių faktų – Grand Canyon skirstomas į North Rim ir South Rim, šiaurinę ir pietinę briaunas, prie pastarosios mes ir buvome. Nepaisant to, kad tiesus atstumas tarp pietinės ir šiaurinės dalių sudaro 35 km, norint pasiekti šiaurinę dalį automobiliu tektų minti 350 km. Maždaug toks mastelis. Kadangi iki pietinės briaunos žymiai patogiau privažiuoti, bei nuo čia, kai kurių turistinių gidų nuomone, atsiveria įspūdingesni vaizdai, South Rim pritraukia atitinkamai daugiau turistų.

Pats parkas yra puikiai organizuotas – palei pietinę Kanjono briauną tęsiasi maždaug 20 km ilgio maršrutas, kurį galima įveikti vandeniliu varomais nemokamais parko autobusais, arba pėsčiomis. Kanjoną stengiamasi apsaugoti nuo žalingo civilizacijos poveikio, tačiau nepaisant to, nuo 1983 m. atliekamų tyrimų duomenimis, vidutinis matomumas Kanjone yra sumažėjęs nuo 300 iki 100 km. Visa tai dėl smogo. Parko rangeriai organizuoja pažintinius turus, kurių metu pasakoja apie geologinę Kanjono prigimtį, apie gyvūniją, arba veda turistus į Kanjono apačią.

Saugumas šioje vietoje yra atskira tema – kasmet Kanjone žūna žmonės: dažniausiai dėl bandymų padaryti kuo “kietesnes” nuotraukas nusiverčia į apačią, arba bando nusileisti prie upės ir tą pačią dieną grįžti į viršų – tai griežtai nerekomenduotina. Atrodytų, kas čia tokio, bet temperatūra Kanjono viršūnėje ir jo gilumoje skiriasi apie 15 laipsnių, tad jei viršuje yra 22C, apačioje – netoli 40С. Tokiomis sąlygomis bandant užlipti 2 km atgal į viršų ne vieną ištinka hipotermija arba dehidratacija. Savomis akimis matėme malūnsparnį, kažkam gabenantį neštuvus. Kitos populiarios mirties priežastys – srauni Kolorado upė, gyvatės ir žaibai.

Žaibų grėsme įsitikiname patys, besivažinėdami jau minėtais parko autobusiukais ir sustodami fotografijoms vaizdingose vietose. Kažkur toli horizonte buvusius lietaus debesis per pusvalandį Kanjonas lyg magnetas sutraukia virš savęs, prasideda liūtis, uolas daužo žaibai, ir mes suprantame, kad laikas važiuoti. Dabar mūsų tikslas – nakvynė Las Vegase ir Monterėjus, kuriame gyvena gerasis senberniai.com kolega ir draugas Zhaba.


KICKS ON ROUTE 66












Planuodamas kelionę, savo paties nustebimui ir dideliam džiaugsmui aptikau faktą, kad nuo Grand Canyon link Kalifornijos vis dar įmanoma važiuoti legendiniu Amerikos keliu Route 66. Kuo jis toks legendinis? Tai pirma Ameriką nuo Čikagos iki Los Andželo 1928-aisiais sujungusi magistralė, žymiai palengvinusi migraciją į Vakarus ir didele dalimi prisidėjusi prie tokios Kalifornijos sukūrimo, kokia ji yra dabar. O kur dar visa Dž. Keruako “Kelyje” užfiksuota bytnikiška romantika apie klajones ir tranzavimą link LA! Jau gana senai šį kelią pakeitė žymiai platesnės magistralės – “interstate’ai”, tačiau Arizonoje iki šiol yra išlikusi ilgiausia originali Route 66 atkarpa, kuri netgi išlaikė autentišką savo numerį. Tiesiog negalėjau važiuoti kitaip! Todėl prie Selingman sukame į dešinę ir važiuojame šiuo keliu iki pat Kingman. Radijo stotys automobilyje groja klasikinį 6-7 dešimtmečio roką, kelias vingiuoja pro vaizdingas kalvas, prerijas ir vaivorykštes; nutriušusius miestelius, apleistas benzino kolonėles, užkandines, savimi ludijančias, kad gyvenimas vyksta kažkur nebe čia. Širdis dainuoja, ir beveik iššoka iš krūtinės, kai radijas užgroja Scott McKenzie If you are going to San Francisco be sure to wear some flowers in your hair – 1967-ųjų hipių meilės vasaros himną. Po velnių, gėlių mes deja neturime, bet mums pakeliui!












Dar kartą pernakvoję nemiegančiame Las Vegase sukame į šiaurę, per centrinę Kaliforniją. Iki Monterėjaus – apie 850 km, ir tikimės juos įveikti per dieną. Tačiau kadangi išvažiuojame apie pietus, ši viltis netrukus išblėsta. Centrinė Kalifornija – JAV žemės ūkio aukso fondas. Nesibaigiančios daržovių ir vaisių plantacijos, fermos - derlius čia nuimamas 3 ar 4 kartus per metus. Pravažiuojami miesteliai su pasididžiavimu praneša esantys pasaulio česnakų, svogūnų ir baklažanų sostinėmis. Atitinkami kvapai skverbiasi ir į automobilio saloną. Jausmas specifinis. Plantacijose, žinoma, dirba meksikiečiai – pamiršau paminėti, kaip nustebau, Niujorko JFK pamatęs užrašus anglų ir ispanų kalbomis, nors oficiali kalba JAV yra viena – anglų. Tik ne centrinėje Kalifornijoje. Apskritai, visi užrašai, tiek hamburgerinėse, tiek benzino (heh, jie tikrai praktiškai neturi dyzelio) kolonėlese, tiek restoranuose – anglų ir ispanų kalbomis. Gelbėdamiesi nuo persekiojančių augalininkystės ir gyvulininkystės sektoriaus kvapų, lenkdami kelyje pagausėjusias fūras, skubame į šiaurę. Pagaliau pasiseka pasiekti Fresno ir rasti lovas šleikščiai prarūkytame fūristų motelyje. Vakare tai jau nebuvo taip svarbu, bet ryte, garbės žodis, beveik vėmiau.

Fresno yra gerai tuo, kad jis yra pakankamai netoli (apie 150 km) nuo dviejų nacionalinių parkų – Yosemite ir Sequoia/Kings Canyon (iš tiesų tai yra du atskiri parkai, bet kadangi yra greta vienas kito, skaičiuokime už vieną). Ryte belieka išsirinkti, kurlink pajudėti. Apsispręsti nėra labai sunku – Josemito parkas kažkodėl yra žymiai populiaresnis, o tai reiškia, kad siaurais keliais mašinų kamštyje gali tekti važiuoti kelias valandas. Laikas mus spaudžia, o be to, žiauriai norisi pamatyti tas gigantiškas sekvojas. Todėl pajudame link Siera Nevados kalnų, pas didžiausius pasaulio medžius.


NACIONALINIS SEKVOJŲ PARKAS


Kalnų serpantinu kylame į 2 km aukštį. Aš kaifuoju, pagaliau galėdamas pailsėti nuo bukinančių magistralių ir automobiliui leidžiu kiek daugiau nei galima pagal kelio ženklus. Vėliau nacionalinio parko laikraštyje perskaitau, kad daug kas šiuose kalnų keliukuose sudegina stabdžius, tačiau juk lietuviai vairuotojai garsėja tuo, kad stabdo ypatingai retai…

Užteks ironijos, dabar šiek tiek faktų apie dar vieną gamtos stebuklą – sekvojas, tiksliau Sequoiadendron giganteum. Didžiausias pasaulio medis skaičiuojant pagal bendrą tūrį yra General Sherman tree. Jo tūris yra netoli 1500 kubinių metrų, kamieno apimtis – 31 m, ir sveria jis nekuklias 2100 tonų. Aukštis – “tik” 83 m, todėl pagal šį parametrą sekvoja nusileidžia savo giminaičiams Sequoia sempervirens, augantiems dar toliau šiaurės Kalifornijoje ir pasiekiantiems 115 m aukštį.

Kai 20 amžiaus pradžioje kaliforniečiai savo tėvynainiams iš Rytų pakrantės į surengtą parodą atgabeno sekvojos kamieną, rytiečiai tiesiog pagalvojo, kad iš jų apgaulės būdu stengiamasi pasityčioti.

Jei medžius laikytume kariuomene, sekvojos būtų elitinės spec. pajėgos – jos sugeba išgyventi ilgiau negu 3000 metų ir praktiškai neturi natūralių, kitus medžius sunaikinančių, priešų. Dėl specifinės medienos struktūros sekvojoms nebaisūs jokie graužti mėgstantys vabzdžiai, ligos ar miško gaisrai. Sekvojos viduje ugnis gali rusenti kelias savaites, tačiau medis ilgainiui sugeba regeneruotis. Visgi anksčiau ar vėliau juos pakerta žaibai – kalnų viršūnėse išstypę milžinai jiems yra natūralus taikinys.

Dar vienas paradoksalus faktas – nacionaliniame parke gaisrai negesinami. Maža to, nuo 1970-ųjų mišką kartas nuo karto pakuria patys girininkai. Priežastis pasirodo paprasta – pastebėta, kad sekvojų sėkloms sudygti reikalinga aukšta temperatūra ir derlingas dirvožemis. Be to, ugniai praretinus augmeniją, jaunoms sekvojoms augant nebereikia varžytis dėl vandens resursų ir saulės.

Stebint sekvoją, apima retai gyvenime pasitaikantis jausmas, kai protas iš pradžių atsisako tikėti tuo, ką mato akys – išlakios pušys šalia sekvojų atrodo kaip degtukai, ir sunku suprasti, kad žmogaus ūgio užtenka tik prisilietimui prie kamieno apačios bei kad fotografuojant medį reikia naudotis panoraminės nuotraukos funkcija. Panašiai turbūt jautėsi liliputai prie miegančio Guliverio. Nepamirštamas vaizdas.



Iki valios pasigrožėję šiais gamtos stebuklais, leidžiamės nuo kalnų ir lekiame į Monterey – pas mielaširdingai mus priimti sutikusį Zhabą. Po penkių dienų pastovaus vairavimo, įveiktos 2500 km distancijos ir įspūdžių gausos, reikia pertraukos ir poilsio.

O priekyje vis dar - San Franciskas, Napos slėnis ir kelionė vandenyno pakrante atgal į LA laukti skrydžio namo.

2006 m. gruodļæ½io m?n. 12 d.



Komentarai 




as 2007-12-13 18:48:36
kur cia yra viskas?



senove 2007-11-09 22:18:14
Buti prie D.kanjono ir nenukeliauti bent iki upes kranto, tai tas pats kaip laizyti saldaini per stikla. Tai pasaulis kuri pajauti tik jame atsidures. Skambiausi nuostabos ir pasigerejimo zodziai negali isreiksti ten uzplustanciu jausmu. Jei jums nepavyks ten nusileisti, bent nueikite trejeta km ar nubekite ( kaip tai padariau pirma vakara) ir grizkite. Nepatiks nekartosite. As pakartojau. Ir, zinoma, tam turejau tik diena, tiksliau 8 val. Ir tos valandos atsirado butent todel, kad be perstojo griaudejo, o per para prisnigo berods uz 2 metus. Beja, apacioje nei sniego nei lietaus net pedsaku nebuvo, o kaktusai suvyte... Sviete saule. Vakarop vel snigo ir griaudejo dangus. Manau. kad toks zygis imanomas jaunam zmogui, nes man buvo 55 metukai ir as tikrai ne sportininkas. Visiskai nemokejau uzsienio klb ir, suprantama, beveik nebuvau pasiruoses zygiui. Zinoma, tokiu oru niekas nesileido zemyn. Sutikdavau tik griztancius po nakvynes kanjone. Bet pries tam ryzdamiesi, gerai pasverkite savo galimybes, o jei jos visdelto bus pervertintos GRIZKITE. Net ir nepasieke galutinio tikslo, patirsite pakankamai.



My Own Idaho 2007-10-18 21:46:47
Ačiū Jums už šį straipsnį. Nuostabu. To ir ieškojau.



lolas 2007-10-15 14:18:13
gaidziai jus



jurgita 2007-09-15 13:24:06
Netycia uztikau si straipsni ir sukilo malonus prisiminimai apie sias aplankytas vietas pries keleta metu.
Dabar paskaicius, tai nezinau ar bekartociau tuo metu atlikta zygi kai per ta pacia diena Kanjone nusileidom prie upes ir uzlipom atgal i virsu..:) Tikrai tai buvo nerealus "pasivaiksciojimas" kai paskutinius kelis simtus metru praktiskai jau komos busenoj vilkom kojas ir dar priedo prasidejo aprasyti zaibai...
Beje buvo linksma kai tulikuose maciau plakatus apie ispejimus, kad nedarykite tokio vienadienio zygio ir nupiestas toks labai sportikas besisypsantis vyrukas su kuprine, o po juo uzrasas " jis irgi bande pereiti kanjona per viena diena" bet po to seka paveiksliukas kaip ji isskraidina su malunsparniu. Toks optimistinis vaizdelis sedint tulike vidury kanjono ir tu neturi pasirinkimo tik lipti i virsu..



kaka 2007-09-15 13:23:35
Wow! Kaip noriu i Amerikaaaa.....! I Kanjona labiausiai.
Sugadinai man diena, Kilimandzarai:(:(



hrvat 2007-09-15 13:22:39
bosanci eni debeli, za kwa se vi mate yehey!



hrvat 2007-09-15 13:21:55
bosanci...



Simas 2007-02-15 16:33:25
Netycia uztikau si straipsni ir sukilo malonus prisiminimai apie sias aplankytas vietas pries keleta metu.
Dabar paskaicius, tai nezinau ar bekartociau tuo metu atlikta zygi kai per ta pacia diena Kanjone nusileidom prie upes ir uzlipom atgal i virsu..:) Tikrai tai buvo nerealus "pasivaiksciojimas" kai paskutinius kelis simtus metru praktiskai jau komos busenoj vilkom kojas ir dar priedo prasidejo aprasyti zaibai...
Beje buvo linksma kai tulikuose maciau plakatus apie ispejimus, kad nedarykite tokio vienadienio zygio ir nupiestas toks labai sportikas besisypsantis vyrukas su kuprine, o po juo uzrasas " jis irgi bande pereiti kanjona per viena diena" bet po to seka paveiksliukas kaip ji isskraidina su malunsparniu. Toks optimistinis vaizdelis sedint tulike vidury kanjono ir tu neturi pasirinkimo tik lipti i virsu..



2007-02-04 19:48:01
gal zinot kas nors kur yra sequoia parkas?????



kaka 2007-02-04 19:46:06
koks abidneks tokius vaizdus pamacius :((( :)



Gizmo 2006-12-14 13:39:39
A jo, gražu ...



bembis 2006-12-13 15:42:09
Grazu grazu velniai griebtu, o man labiausiai patiko ta vieta: If you are going to San ... :)
NORIU TAIP :)
Sekvojos irgi gerules



Baisonėlis 2006-12-13 09:47:11
anksčiau buvo dvi vietos JAV, kurias norėjau aplankyti - New Orlean ir Grand Canyon, dabar liko vienas....
bet medžai tai įspūdingi velniai griebtų.



Vaikeliux 2006-12-12 17:50:54
nu joo
net asara beveik issprudo, o apie sekvojas beskaitant tai seile iki pat klaviaturos nutiso....
blai blia kaip pavydu- daba taip i snuki kam nors nusiraminimui but gerai...
:)



Jurgita 2006-12-12 11:27:35
Wow! Kaip noriu i Amerikaaaa.....! I Kanjona labiausiai.
Sugadinai man diena, Kilimandzarai:(:(




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Euro (melo)drama – mitai ir faktai (11)

--- --- ---

KĄ DARYTI? (12)

--- --- ---

Muilo burbulai ir seni krienai (33)

--- --- ---

Mėsos turgūs Europoje – Briuselis ir Londonas (17)

--- --- ---

Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57)

--- --- ---

Patarimai dėl elgesio su gerule (44)

--- --- ---

Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10)

--- --- ---

KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16)

--- --- ---

SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5)

--- --- ---

Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32)

--- --- ---

Karas prieš narkotikus (191)

--- --- ---

Maistas ir virškinimo problemos (14)

--- --- ---

"Oskarai" 2006 (1607)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41)

--- --- ---

Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38)

--- --- ---

Jie bijo… (13)

--- --- ---