Laiškai iš Indijos (5)

Žinau, žinau, šitas terminas – "besivystanti" – yra postmoderniai ir politiškai nebekorektiškas, bet, pavyzdžiui, "Globalūs Pietūs" ("Global South") – man atrodo geografiškai nekorektiškas, ir ką? Bala nematė, sakykime, kad besivystanti šalis tai ta, kurios statistinis pilietis uždirba daug mažiau nei kitų šalių statistiniai piliečiai, taip pat tokioje šalyje yra daug neraštingumo, o dalis žmonių nenaudoja pinigų kaip mainų priemonės ir klesti ten korupcija, o žmogaus teisių ten – nerasta.

Visa tai kaip ir tiktų Indijai, bet, aišku, patys indai taip negalvoja. Indijoje vargo nėr - šitai indai gerai išmoko iš Sovietų. Todėl, jeigu jums reikia kokių nors neraštingumo skaičių, tai jie priklausys nuo to, kokiai ataskaitai bus pateikiami – ar Jungtinėms Tautoms ar Microsoft‘ui.

Su lukašenkišku uolumu nemažai sutiktų indų neigė ir kastų egzistavimą, ir kraitį, ir mažamečių vestuves ir Sati tradiciją. Indijos valdžia kategoriškai atmeta bet kokią humanitarinę pagalbą. Atsisakė jos net cunamio atveju – dargi teikia pagalba kitoms šalims. Aišku, pažiūrėjus į Indijos kaimynus, paaiškėja ir kodėl 5 proc. Biudžeto skiriami nacionaliniam saugumui.

Atvykę Indijos vystytojai turi veikti kitokiais keliais, t.y., arba per NVO, arba verslą, arba per bažnyčią. Noriu trumpai pažvelgti į šitų trijų atvejų pavyzdžius.

Tarptautines NVO arba nevyriausybinės organizacijos gal ir daro ką gera (toks jų darbas), man gi rūpi pažiūrėt, kaip jos kenkia? Štai jums post-cunaminis vaizdas: mažas žvejų kaimelis, kuriame pastatyti laikini būstai nukentėjusiems žvejams. Prieš įėjimą – stendas su praktiškai visų įmanomų humanitarinių pagalbų prekiniais ženklais (nuo Europos Bendrijos humanitarinės pagalbos fondo iki SOS vaikams). Taigi va, jie, suprask, padėjo atstatyti tą kaimelį. Vienas fondas įkūrė kompiuterinio raštingumo centrą: nu graudu žiūrėt – kai kuriuos vietinius gi iš pradžių rašyt ir skaityt išmokyt reikia. Žiūrim toliau – prie šiukšlyno, dvi vaikų žaidimo aikštelės šalia viena kitos, nes du fondai gavo pinigu ir ką… O prie vaikų darželio – žaidimų aikštelės nėr. Nu nepagalvojo.

Graži čia ir asmeninė iniciatyva – štai atvažiavo toks italas pastatyt tualetą. Pastatė. Tiesa, be ventiliacijos ir su sandariomis durimis, tai vaikų ten leisti negalima, nes uždus. Kai reikėjo dengti stogą, tai jam sakė, kad reikia laukti bent tris dienas kol susigulės, bet jam, matai, baigėsi atostogos, o nuotraukos tai reikia su tualetu, tai dėl tos nuotraukos liepė dengt stogą, kuris, aišku, paskui susmego. Jis išvažiavo, o mokykla be jo leidimo negali to pastato nei nugriaut nei rekonstruot, o leidimo jis neatsiunčia, ne "onoras".

Kad buvo per daug pinigų ir medikamentų cunamio padariniams taisyti atsiųsta, tai tikrai (bent jau Indijai ir Tailandui). Klausimas dabar: kaip panaudot? Gerai, kad atsirado šviesi galva ir nepriėmė motorinių valčių iš Amerikos. Mat paskaičiavo, kad su tomis valtimis per 3 metus žuvį išgaudytų, o žmonės liktų be maisto ir darbo. O va, kad priėmė žvejybinius tinklus iš Europos, kurie kitaip skylėti, tai negerai – nes dabar žvejai, pagauna ne tik tas žuvis, kurių jiems reikia, bet ir kitas, mažesnes, kurias išmeta į šiukšlyną. O ekologinės NVO čia kaip ir nesireiškė.

Kaip cunamio atveju veikia Indijos korupcija? O gi ne blogiau negu Vilniaus. Duodama fiksuota suma žvejo namui pastatyti: ta prasme, tavo sąnaudos – tavo reikalas. Tai jeigu stato užsienio NVO, tai medžiagos dar paprastai būna ir "pavagiamos" – tada jas reikia išsipirkti iš krautuvės. Va taip sąnaudos iš viso nulinės tampa.

Be cunamio, visos NVO turi dar du "target‘us" – laukiniai ir benamiai. Šioje sferoje dar ilgai bus ką veikti. NVO daro labai daug "gero" – siunčia, pavyzdžiui, savanorius be nuovokos, arba senus rūbus. Atvažiuoja seni rūbai į vaikų namus kaime, vietos siuvėjėlis ir audėjėlis lieka be darbo ir pajamų, o vaikams gėda i kiemą eit su tais rūbais. Savanoriai irgi – atvažiuoja kokie 5 į vienus vaikų namus, iškart atleidžiamos kokios 3 darbuotojos, o tie savanoriai net mokyt nemoko – pradeda dalint vaikams pinigus ir taip pratint juos prie išmaldos.

Tvarkoj. Žiūrim, ką turim, su verslu. Investicijų apimtys, dėl indų pasikėlimo, nėra labai didelės. Jie turi sugalvoję daug apribojimų (darbininkų teisės ir pan.), todėl, pavyzdžiui, plastmasiniai "ganešai" Ganešos šventei buvo pagaminti Kinijoje (su kuria dabar Indija nusprendė susimesti). Kitas dalykas – verslo etika. Visi turbūt jau girdėjot baisias istorijas apie "Nestle" ar „Nike“ Afrikoje. Turiu omeny absoliučiai socialiai neatsakingą veiklą, kaip vaikų išnaudojimas, priklausomybės nuo produkto kūrimas, ar net nusikalstama veikla (nežinau, kaip kitaip įvardint "Nestle" bespredelą, kai vaikams buvo duodamos netikslios mišinių dozės). Tiksliai tokių baisių istorijų nepapasakosiu, bet girdėjau iš prancūzų, kad vaikai dirba Luis Vuiton fabrikuose.

Koks bažnyčios vaidmuo Indijos vystyme? Ir nereikia čia "lia lia" – katalikai agresyviai konvertuoja Hindu, ypatingai gerai sekasi su žemesnėm kastom, bo jiems gi labai bekastis rojus patinka. Katalikai veikia per socialinę veikla, pavyzdžiui, surenka vaikus nuo gatvės, patalpina į vaikų namus, o ten vyksta krikščioniškos pamaldos. Pati mačiau, kaip hindu vaikai turi melstis ir bučiuot direktoriui ranką (čia ne kokie Don Bosco, aišku, ne originalūs Bažnyčios atstovai). Toks vaikas jeigu kada ir grįžta į savo bendruomenę, tai kaip „raupsuotas“. Labiausiai supykau, kai viename džiunglių kaimelyje pamačiau bažnytėlę, kuri pasidarius šulinį ir niekam vandens neduoda, tik saviems. Nu nieko aš neturiu prieš tuos katolikus, anei prieš kokia kita religija, tik kad ta misionieriška veikla kai susimaišo su indiškos hierarchijos supratimu, tai kažkokia nesąmonė gaunasi.

Va taip ir vystosi ta Indija: su vakariečių pagalbomis ir be. Dar sakyčiau, kad ne ritasi, o kyla. Daug išsilavinusių ir apsiskaičiusių indų savo tikėjimu gėriu ir pažanga, humanizmu ir aukštomis vertybėmis, beje deja ir konformizmu, man primena komunizmo statytojus. O ir mūsų NVO gali daug pasimokyt iš tokių organizacijų, kaip Freedom Foundation, Parikrma Foundation, (čia tik pora mane sužavėjusių). Gyvenimas čia tik gerėja ir gerėja, tas jaučiasi. Ypač va kai sutinki džiunglėse britų aktorių iš Šekspyro karališkojo teatro, kuris sako kad Anglijoj gyvent nebeįmanoma, nes ten nebeliko demokratijos ir belieka laukt kariuomenes įsikišimo, va atsikėlė į Indiją, o čia gyvenimas vyksta. O ir šaknų atrado.

O aš savo darbą savo NVO baigiu. Buvo malonu, užteko, viso gero. Dabar keliausiu.
Iki malonių susitikimų.




2006 m. vasario m?n. 10 d.