Laiškai iš Indijos (4)

Iš pradžių turėjau ambiciją apsilankyti visuose pagrindiniuose dvasingumo štabuose, taipogi apsiginkluoti literatūra, bet laikui bėgant, pasidarė man jo gaila ir nusprendžiau pasitenkinti savo subjektyvia įžvalga bei kuklia patirtimi. Netgi tyčia netikslinsiu pavadinimų, vietovardžių, terminų, tam yra google.

Tai va, dvasingumą Indijoje sąlygiškai suskirstyčiau į dvasingumo techniką, tai yra pvz.: jogą ir meditaciją, bei guru dvasingumą. Abu šie dvasingumai praktikuojami plačiai ne tik Indijoje, bet pati idėja yra kilusi iš Indijos ir tai yra viena iš priežasčių kodėl žmonės atvyksta būtent į Indiją, atseit čia dvasingumas autentiškesnis.

Kalbant apie technišką dvasingumą, tos technikos gali būti lyginamos su maldos technika, jeigu naudojama terapiniais tikslais. Tik kad, pvz., joga ir meditacija pritaikyta yra prie Hindi pasaulėžiūros. Man dėl to yra truputį keista, kad vakariečiai mokosi, pvz., vypasanos meditacijos technikos – atriboja save nuo aplinkos, vyrai ir moterys atskirai, asketiškas maistas ir būstas. Indijoje žmonės taip gyvena tūkstančius metų, tai yra jų pasaulėžiūros dalis, o vakariečiai va mokosi (atseit tik technikos)… Neturiu nieko prieš, kad tik mačytų kai sako. Ir iš tiesu padeda – štai turiu kolegą kuris yra pats tikriausias jogos mokytojas, aštanga joga propaguotojas. Tai aš irgi karts nuo karto papropaguoju - sveika, efektyvu ligų profilaktikai. Bet va jis vis pasiskundžia kaip sunku būti jogu Indijoje, mat jogas neturėtų valgyti aštraus maisto, gerti kavos, arbatos. Tas Indijoje labai sunku, todėl žmogus perka brangią importuotą žalią arbatą, gaminasi maistą pats. Tai kyla klausimas: ko važiuot į Indiją, jeigu tas pačias jogos ir meditacijos mokyklas galima rasti vakaruose, o ir sekti jogos mokymą yra lengviau. Viskas dėl to autentiškumo. Vienas vakarietis man atviravo, kaip gerai jis čia jaučiasi, išeina į miestelį, visos moterys prisidengia, nieko iš tavęs nenori, jokiu minčių ir pačiam nekyla, taigi kompleksai dėl seksualumo išnyksta, taip pat pasimiršta parkės dėl pinigų, kai matai vargšus, o ir nelabai yra kur pinigus leisti, tai va tau ir sąlygos grynu dvasingumu užsiimti.

Šitą reikalą seniai suprato toks Osho, kuris turi savo centrą Pune ir propaguoja dvasingumą turtingiems, atseit laisviems žmonėms. Mintis ta, kad visos vakariečių frustracijos kyla dėl seksualumo, taigi atidarė centrą, kur propaguojamos kelios meditacijos technikos bei laisvas seksas. Kaip ir būtų opozicija tradiciniam indų gyvenimo būdui, bet vėlgi apeliuojama į tokį kultūrinį paveldą, sunaikintą britų, kaip kamasutra bei tantrinis seksas, kas vėlgi yra autentiškai indiška. Kad jau užsiminiau apie Ošo, tai tik sąlyginai jį galima priskirti guru dvasingumui, nes tai jau konkretaus žmogaus kultas. Tradiciniai guru nesiūlo savo kelio, o tik, taip sakant, užveda ant jo. Na, panašiai kaip kunigai.

Yra tokie oficialiai pripažinti guru, kuriu Indijoje yra kokie penki, teko su vienu susipažinti, nes pakliuvau netyčia į toki festivalį su oficialiais žmonėmis, tai kaip viena iš turistinių atrakcijų ir buvo apsilankymas pas oficialų guru, kuris viešėjo tame kaimelyje. Kaimeliui, aišku, didelė garbė, tai ta proga buvo suręsta didžiulė scena su modernia technika, ekranais ir pan., kokiems penkiems tūkstančiams žmonių, ir savaitę vyko renginiai, guru sėdėdavo sidabro soste vakarais ir rūsčiu žvilgsniu stebėjo minią, tą žvilgsnį tiesiogiai transliavo kelios kameros. Politikai tuo tarpu kalbėjo dvasingas kalbas, man irgi teko vieną pasakyti – nebuvo kur dėtis. Ir gale pats guru tardavo žodį, po kurio išrinktieji galėjo bučiuoti guru kojas. Dienomis guru sėdėdavo tokioje purvinoje mokyklos salėje, rytais laikydavo pudzą, tipo mišias, o po to priiminėdavo lankytojus, duodavo jiems šventinto cukraus. Gaila, kad nekalbėjo angliškai, per vertėją išsiaiškinau tiek, kad jo mokymai skirti visų religijų žmonėms. Ir kad darbas labai sunkus yra, sėdimas, nors reikia ir daug keliauti, bet vis su mašina, ar ant neštuvų.

Tai čia toks oficialus guru, be minėto Ošo - yra dar keli šimtai tūkstančių personų, sukūrusių savo kultą, kaip, pvz., Sali Sai Baba aba Sri Sri Sankaras. Sai Baba daro stebuklus ir žmonės juo tiki, o Sri Sankaras yra įkūręs savo gyvenimo meno mokyklą, turi savo skiltį Times of India ir yra buvęs Lietuvoje (tas pats – Life Is Joy, Life Is Enthusiasm, Life Is Love). Abu jie yra aktyvūs visuomenės veikėjai ir pasiturintys žmonės. Sai Baba gyvena visai netoli Bangalore, tai gal kada užsuksiu, nes labai daug egzaltuotų istorijų girdėjau.

Tai šitas personas vadinti guru, kaip minėjau, galima sąlyginai, nes tradicinis guru savo mokyklos nekuria. Tradicinis guru yra kaip koks antikos filosofas, kartais – atsiskyrėlis, kuris padeda kitiems, dvasingumo ieškotojams, vadinamiems svamiams. Jis nerodo tikro kelio, o tiesiog dalinasi savo išmintimi. Guru gali būti ir laisvamanis cinikas, tokie vadinami antiguru. Tiek guru, tiek antiguru gyvena kaip taisyklė Ašrame (tiesioginis vertimas – prieglauda) ir turi subūrę lojalių užsieniečių grupę. Labai dažnai pats guru yra užsienietis, kaip vienas toks netoli Bangalore. Simboliška, o gal simptomiška, kad visi svamiai šitam Ashrame irgi yra užsieniečiai, o indai tik patarnauja. Man buvo atsakyta, kad čia tik atsitiktinumas…

Ar paprasti indai propaguoja dvasingumą? Indai propaguoja religiją, visų hindi namuose yra a la koplytėlės ir jie ten meldžiasi. Gerai – medituoja... Paprastai turi savo mėgstamą dievą ir guru, taip pat astrologą. Bet pati indų pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas nereikalauja ypatingų technikų, tam kad atsiriboti arba pažaboti savo seksualumą ar agresiją – tas labiau reikalinga vakariečiams. O indai yra labai verslūs ir lankstūs kitų poreikiams, jie gali prisitaikyti ir pritaikyti. Labai seniai budizmas buvo užvaldęs Indiją, tai hindi guru susėdo ir pakoregavo taip dogmas, kad religija įgautų patrauklias formas, ir budizmas iš šitos konkurencinės kovos pasitraukė į kitas rinkas.

Dar Indija yra dėkinga dėl dvasingumo, nes čia yra tiek daug tikėjimų, galima pasidomėti jais visais – tuo užsiima racionalūs dvasingumo turistai, kurie aplanko pagrindines religines šventoves beigi susipažįsta su visokiomis apeigomis ir šventėmis. Va neseniai buvo dramblio Ganešos festivalis ir Dasara, vienas iš daugybes hindi festivalių. Ta proga Mysore rengiamas didžiulis paradas, ir aš ten buvau, alų midų gėriau. Paradas panašus į Spalio švenčių paradus: su balandžiais, su paveikslais “alkoholiui ne”, “vaikams – laimingą vaikystę” ir pan., su cirko numeriais, šokiais ir būgnais. Beje, kas dėl tokių ideologijų kaip nacizmas ar komunizmas, tai čia jomis kartais žavimasi, nekalbant jau apie maoistus, kurie čia gana gajūs. Viena pažįstama austrė nuėjo į knygyną ir pamatė Hitlerio “Mein kampf” garbingiausioje vietoje, gavo šoką, o atsigavusi bandė komunikuoti su pardavėju – atseit, “ar žinai, kad čia uždrausta knyga Europoje?”, o anas sako: “nieko tu nesupranti, tai gi čia didysis diktatorius”. Kitas mysorietis bandė man reklamuoti komunizmą, ir sakė turi projektą kaip mokyti civilizacijos. Bet Afrikos tai sakė neverta mokyt, ten beviltiška.

Tai tokie va tradicijos ir modernizmo susidūrimai Indijoje.

Ai, vos nepamiršau Goa dvasingumo, kuris vyksta gruodžio ir sausio mėnesiais. Tai čia žolės, pliažo ir transo dvasingumas. Žolės dvasingumas stipriai propaguojamas ir Šiaurės Indijoje, labiausiai tarp žydų, o Goa dvasingumas populiarus tarp rusų. Dar yra hipių dvasingumas, kuris vyksta Pondichery, iš dalies Goa ir Keraloje.

Tai va visokio dvasingumo esti Indijoje. T. Venclova lygina Indiją su Amerika, ypatingai demokratijos ir segregacijos prasmėmis. Galimybių prasme taip pat. Tai manyčiau, kad American Dream irgi turi daug ką bendra su Spiritual Indian Dream. Sėkmės procentas manyčiau irgi panašus. Bet kuriuo atveju, visos galimybės pasiekti žvaigždes yra. Materiali bazė reikalinga tik tarp kitko.

Todėl labiausiai mes Indijoje laukiam vakariečių, kurie gauna pensijas arba tų, kurie turi ką išparduoti. Kadangi dėl aukščiau išsakytų minčių pretenduoju kaip minimum į svamės statusą, tai beliko išspręsti žemės ir kitokios nuosavybės klausimus. Jei kas norit paremti – kreipkitės.

Jurgita

2005 m. spalio m?n. 19 d.