GREEN DAY - "American Idiot" / MARK KNOPFLER "Shangri-La"

Green Day - “American Idiot” '2004

* * * ½

Šiais metais žvaigždės akivaizdžiai palankios darbams, kurie susiję su rūdžių nuo gitarų stygų nuvalymu, voratinklių nuo būgnų nugramdymu ir priminimu apie save didelėms auditorijoms. Šalia kitų muzikantų, kurie 2004-aisiais nusprendė baigti pernelyg užsitęsusias muzikines pauzes (žr. čia), stojasi ir vieni iš pankroko reanimatologų "Green Day", atlikę sėkmingas gaivinimo procedūras pacientui 90-ųjų viduryje.
Sugrįžta keistoku albumu, bet negėdingai. Kai žmonėms stukteli 30, jie neišvengiamai susimąsto apie monumentalius dalykus iš serijos "medis-namas-vaikas", kuriuos reikia daryti dabar arba niekada. Išbėgti nuogam į stadioną per futbolo rungtynes (ne Lietuvoje – nėra stadionų), apvemti blogiausią klasiokę per 10 metų klasės susitikimą, įsidarbinti savivaldybės policijoje apylinkės inspektoriumi, nueiti į katedrą per prezidento inauguraciją ir mišių metu pakiliai šūkauti "Jėzus gyvas!". Parašyti pankroko operą. "Green Day" būtent taip ir pasielgė, pagrįstai manydami, kad apdainuoti šių laikų amerikietiškąjį idiotizmą pasitelkiant mažiau negu operos žanrą nepavyks.

Ir jiems išties gavosi įdomiai. Žinoma, keista klausyti kaip pankroko grupė groja 9 min. trukmės gabalus, tačiau nenuobodu. Ryškiausi “operiniai” momentai albume - “Jesus of Suburbia” ir “Homecoming” (šičia vienam epizode vos ne "Queen", oho...). Seni geri pankrokiniai standartai - “American Idiot” ir “Holiday”. Gabalai, kurie neabejotinai yra silpni dėl eksperimentavimo su žanru ir labiau primena kažinkokius verksmingus "Bon Jovi" ar "Nickelback" - "Boulevard of Broken Dreams", "Wake Me When September Ends" (deja, tokių yra ir daugiau, todėl net ir norėdamas negaliu vertinti albumo keturiomis žvaigždutėmis). Todėl turiu įspūdį, kad sekantis "Green Day" albumas bus arba labai geras (vaikinai akivaizdžiai turi potencialo toliau groti), arba labai blogas (nusieksperimentuos į lankas).

Už ką dar reikia pagirti "Green Day" - savo tekstais jie spiria į šikną pastaruoju metu ypatingai subujojusiems visuose pagrindiniuose eteriuose punk kids, dainuojantiems apie skeitboardus, nekenčiu mokyklos ir padaryk savo geriausią draugę. "Don't wanna be an American idiot/ Don't wanna nation under new mania/ Well maybe I'm the faggot America/ but I'm not a part of the redneck agenda". Ką aš galiu pasakyt, paskutinėmis žiniomis, vyrukai ir 50 mln. jų tautiečių pakentės dar mažiausiai keturis metus...


Mark Knopfler - "Shangri-La" '2004

* * *

Hmmm... Pats savim nustebęs vertinu šį buvusio "Dire Straits" lyderio albumą. Nustebęs todėl, kad su country stiliumi susijusi muzika dėl priežasčių, iš dalies atskleistų aukščiau esančioje recenzijoje, man niekad nepatiko, nepatinka ir dabar, o Markas Knopfleris šioje situacijoje tėra maloni išimtis. Maloni turbūt dėl to, kad savo laiku grupė "Dire Straits" paleido į pasaulį ne tiek mažai gražių kūrinių, ir specifinis šios grupės skambesys bei nuotaika niekur nepradingo ir iš solinių Knopflerio darbų.
Taigi, visa tai prisiminęs, išsitraukiau šiandien iš savo kompiuterinės šiukšliadėžės albumą "Shangri-La" ir nusprendžiau, kad ten jam visgi ne vieta. Tiesiog rami, relaksuojanti, foninė muzika, pasaldinta kaip visada mieguista knopfleriška gitara. Idealu klausytis darbe, bandant susirinkti savo mintis po kokio nors brainstormingo. Taip pat patartina klastingai užgroti "Shangri-La" važiuojant nuosavu automobiliu keleivio sėdynėje, ne be pagrindo tikintis, kad vairuotojas užmigs, ir jūs lengvai gausite draudimo išmoką:) Iš bendro fono šiek tiek išsiskiriančios dainos - "Boom Like That" ir "Everybody Pays" (čia klausytojas turi gerą progą prisiminti, kaip kažkada gražiai skambėjo "Hammond" vargonai). Daugiau ko nors išskirtinio pastebėti nepavyko, tačiau turint omenyje Knopflerio ištikimybę savam stiliui, vertinu tai daugiau kaip privalumą nei trūkumą.

2004 m. lapkriļæ½io m?n. 08 d.