Recenzuojame senukus: “The Prodigy” & “The Cure” '2004

The Prodigy - “Always Outnumbered Never Outgunned” '2004

* * *

Elektroninių skandalų exdidvyriai po septynerių metų pertraukos ryžosi išlįsti į dienos šviesą su nauju, pernelyg pretenzingai užvadintu albumu. Visi, kam rūpėjo, laukė. Hmmm... Išklausius albumą, galvoje liko įkyriai suktis mintis, kad jeigu jau grupė leidžia sau pasiimti septynių metų kūrybinę pauzę, tai ji turi vadintis “The Rolling Stones”, arba būti šimtu procentų įsitikinusi, kad sukels dar vieną muzikinę revoliuciją, arba gerai pagalvoti, išmesti demo juostas į šiukšlių dėžę ir nulipti nuo scenos visam laikui. Iš tikrųjų nesuprantu, kodėl “Prodigy” nepasirinko trečiojo varianto.
Jie įdėjo keliolika gitarinių rifų, padengė viską breakbeat'u ir įnešė daug daug monotonijos, nes jautėsi, kad ji gali gautis renginyje (op. cit. Kauno meras Garbaravičius). Iliustracijai išklausykite, jei užteks kantrybės, “Memphis Bells” ar “Wake Up Call”.
Jokio žavaus “o jie gali dar ir taip!” jausmo kaip po “Music For the Jilted Generation” ir “The Fat of the Land”. Jokio įsimenančio gabalo ar melodijos, tik liūdesys, kad visiems viskas kada nors baigiasi.
Galima tvirtai pasakyti, kad jaunoji klaberių karta nebeprakaituos vakarėliuose išgirdę pavadinimą “The Prodigy”, jie greičiau pagalvos, kad tai kokia senovinė art roko grupė iš vyresniojo brolio kolekcijos – revoliucija suėdė dar vieną savo pavyzdingą ir gerą vaiką. Albumo verta klausyti, jei visada norėjote pamatyti/išgirsti kaip sprogsta žvaigždė, bet niekada negirdėjote. Sprogsta tyliau nei norėtųsi.


The Cure - “The Cure” '2004

* * ½

Paskutinį kartą bendravau su “The Cure” klausydamas jų labai simpatišką 1992-ųjų albumą “Wish”. Po to jie išleido dar porą albumų, o šiemet išleido trečią. Nustebau, kad “The Cure” apskritai dar gyvi ir pasidarė labai įdomu, ar pasijusiu ką nors praradęs bei palikęs spragas išsilavinime, kai išgirsiu paskutinį jų darbą. Nepasijutau. Vėlgi ta pati istorija kaip su “Prodigy” - po ketverių metų pertraukos grupė bando dar kartą įsikibti į gyvenimą ir muzikinių žurnalų viršelius.
Apskritai, šitas procesas man panašus į situaciją, kai prodidžius Keith Flint ir Robertas Smithas guli gretimose lovose reanimacijos palatoje, gavę traumas, nesuderinamas su gyvybe. Ašarojantys fanai sėlina prie jų lovų ir kūkčiodami bando atjungti aparatūros laidelius, norėdami nutraukti savo ir jų kančias, bet pacientai dar šiek tiek judina rankas ir žvelgia aptemusiais žvilgsniais, lyg sakytų “aš dar dainuosiu”...
“The Cure” '2004 balansuoja ant ribos tarp niūrių “Pornography” laikų (dainos “Lost” ir “Labyrinth”) ir šviesesnio “Wish” (žr. “Before Three”), įmesdami dar pora melodingų pop dainų (“The End of The World”, “Taking Off”). Skambesys tas pats, Robertas Smithas tas pats. Nieko naujo ir negirdėto, taupykit laiką.

2004 m. spalio m?n. 06 d.